Apie sceninius kostiumus su menininke Marta Vosyliūte


Pokalbyje su LNOBT kostiumų dailininko asistente jau dešimtmetį dirbančia menininke Marta Vosyliūte – apie tai, dėl ko kyla konfliktinės situacijos su režisieriais ir ką dailininkai dažniausiai sako kostiumo spalva ar forma nepatenkintoms solistėms.

Retas žino, ką teatre veikia kostiumų dailininko asistentas. Kokios jo pareigos?


Kostiumų dailininko asistentas siūlo racionalius sprendimus dailininkams, kurių dauguma į teatrą dabar atvyksta iš Vakarų Europos, o ne iš Rusijos. Iš vienos pusės, esame atsakingos už dailininko meninių idėjų įgyvendinimą, iš kitos – esame laiko, techninių ir finansinių galimybių rėmuose kaip teatro atstovės. Mūsų užduotis – visapusiškas bendradarbiavimas, audinių užsakinėjimas iš katalogų, asistavimas parduotuvėse, primatavimų organizavimas.


Teatre dirba kostiumų dailininko ir scenografijos dailininko asistentės. Visos mes esam baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje, pačios pagal galimybes kuriame įvairiuose teatruose, todėl su atvykstančiais menininkais lengvai galime diskutuoti ar net pajuokauti Europos mados ir kultūros istorijos temomis. Mums nesunku suprasti vienas kitą kalbantis, pavyzdžiui, apie konkretaus istorinio laikotarpio krinolino medžiagas ir dydžius, apie tai, iš kokių audinių gaminami kostiumai, kurie scenoje turės būti „kruvinami“, atsegiojami, apvelkami ir t.t.


Kiek laiko trunka jūsų bendravimas su spektaklio dailininku?


Būsimo spektaklio pristatymas teatre vyksta likus maždaug metams iki premjeros. Jo metu pristatoma kūrėjų komanda: dirigentas, režisierius ar choreografas, scenografijos ir kostiumų dailininkai (kartais tai būna tas pats žmogus). Nesvarbu, ar spektaklis į Vilnių perkeliamas iš kurio nors kito pasaulio teatro, ar pirmą kartą statomas, kostiumai jam dažniausiai siuvami nauji, o jei ir atvežami iš kitur – visus pastatyme dalyvausiančius artistus tenka primatuoti.


Kostiumų dailininkas į pristatymą atsiveža parengtus kompiuterinius eskizus, kurie būna padauginami. Tuomet vyksta aptarimai su sukirpėjomis ir medžiagų technologėmis. Siuvykloje vyksta ilgi pasisėdėjimai, kurių metu stengiamės išsiaiškinti, ką dailininkas įsivaizduoja ir ko jis nori.

Po to vieną ar dvi dienas būtinai praleidžiame Vilniaus parduotuvėse, kurias reikėtų pagirti už tai, kad mūsų audinių parduotuvėse galima rasti visko – nuo siuvimo mašinų iki Swarovski kristalų. Be to, draugaujame su trimis didžiausiomis šalies audinių parduotuvėmis, kurioms galime pateikti užsakymus pagal katalogus.


Tuo pat metu vyksta skaičiavimas, kiek kostiumų, turint omenyje kelias atlikėjų sudėtis, privalėsime pasiūti. Dažniausiai vienam solisto kostiumui reikalingą medžiagų kiekį dauginame iš trijų. Kitam dailininko vizitui teatre stengiamės pirmam primatavimui paruošti po vieną kiekvieno kostiumo pavyzdį. Antrojo primatavimo metu, kuris vyksta dar maždaug po poros mėnesių, stengiamės parodyti visus solistus ir visus kostiumų aksesuarus: akinius, juvelyriką, perukus, pirštines, skrybėlaites, rankines, batus. Esame vienas iš nedaugelio operos teatrų, turinčių savo batsiuvius.


Paskutinį kartą dailininkas atvyksta likus maždaug dviem savaitėms iki premjeros. Tai pačios svarbiausios dienos, skirtos galutiniam visų detalių suderinimui ir patikrinimui. Pirmąsias scenines repeticijas stebi siuvyklos atstovės ir aprengėjos. Jos žymisi dailininko išsakomas pastabas: pavyzdžiui, kartais tenka skubiai pirkti petnešas ar nupurkšti skrybėles. Aprengėjos derina kostiumų laikymo, sandėliavimo ir priežiūros klausimus: ką galima skalbti mašinomis, ką tik rankomis, o ko apskritai negalima skalbti, kaip, pavyzdžiui, būsimosios „Traviatos“ gražiųjų prabangiųjų taftų. Tokiais atvejais į sukneles būna klijuojami vienkartiniai, keičiami pažastinukai arba iš medvilnės siuvami skalbiami. Taip pat kostiumus galima purkšti dezinfekuojančiais skysčiais arba valymui naudoti ozono spintą.


Kiek daugiausia kostiumų yra tekę paruošti naujam pastatymui?


Siuvykloje dirbančios ponios teigia, kad daugiausiai kostiumų teko ruošti dabartiniam, dailininko Viačeslavo Okunevo rengtam „Spragtukui“, nes jame šokėjai ir spektaklyje dalyvaujantys vaikai daug kartų persirengia. Teatro apskaitoje nurodomas ne pačių kostiumų, o juos sudarančių detalių (kelnių, marškinių, švarkų, varlyčių ir t.t.) skaičius. Būsimai „Traviatos“ premjerai yra parengta maždaug 700 tokių detalių, o „Spragtuko“ apskaitoje jų buvo daugiau kaip 900. Avalynė, juvelyrika, aksesuarai skaičiuojami atskirai.


Kokie žymiausi kostiumų dailininkai yra kūrę mūsų teatre?


Turėjome nemažai pasaulio elitui priklausančių kūrėjų, ir tai yra nuostabu. Teko dirbti su garsiuoju Christianu Lacroix (tiesa, Vilniuje jam atstovavo asistentas), Robertu Wilsonu ir jau minėtuoju V. Okunevu. Čia viešėjo ir Michailas Šemiakinas, su kuriuo kūrėme baletą „Kopelija“. Apie šį darbą galėčiau parašyti disertaciją, nes tai buvo stebuklinga patirtis – paties dailininko inicijuotas siurrealistinio stiliaus pastatymas, tuo metu vienintelis toks Lietuvoje: su kreivomis, asimetriškomis dekoracijomis bei kulisomis. M. Šemiakinas – Vladimiro Vysockio draugas ir bendraamžis, kuriam kažkada teko palikti Sovietų sąjungą. Iš jos jis išvyko su dviem mylimais mopsais. Ir štai „Kopelijoje“ atsiranda du šokantys mopsai, kurių niekada nebuvo Ernsto Theodoro A. Hoffmano pasakoje… Taip pat svarbu paminėti, kad M. Šemiakinas kilęs iš Karaliaučiaus – miesto, kuriame gimė ir E. T. A. Hoffmanas. Dailininkas naujam gyvenimui prikėlė savo kraštiečio pasaką apie atgyjančią lėlę. Spektaklyje buvo užburianti scena, kurioje kordebaleto šokėjai nuo vieno scenos krašto iki kito šoka su žmogaus dydžio lėlėmis, o atgal grįžta su lygiai taip pat aprengtomis baleto šokėjomis.


„Kopelija“ įsimintina ir tuo, kad šiame pastatyme mes vietoj aplikacijų pirmą kartą naudojome atspaudų ant audinio techniką. Tai sudėtinga padaryti, nes į šilkografijos rėmelius buvo dedami jau sukirpti, bet dar nesusiūti rūbai. Vėliau prieš spektaklius kartais tekdavo tekstiliniais dažais „pertapyti“ pernelyg nudilusius skalbiant atspaudus.


O kiek laiko tarnauja spektaklių kostiumai? Sakoma, kad scenoje rūbai stebuklingai greitai susidėvi, nors žmogus kiekviename spektaklyje juos vilki vos kelias valandas…


Tarnauja įvairiai, dažniausiai – bent keletą metų. Tai priklauso nuo to, ar po kostiumu būna vilkimi apatiniai rūbai – glaustinukės, kurias galima pakeisti. Dauguma baleto rūbų siuvami iš tamprių, atsparių dėvėjimui medžiagų. Ne kiekvienas kordebaleto artistas gauna jam vienam skirtą kostiumą – dažniausiai trys kostiumai tarnauja penkiems, vienas kitą spektakliuose keičiantiems panašaus kūno sudėjimo šokėjams. Būna, kad ir solistai, trupei keičiantis, „paveldi“ vienas kito sceninius kostiumus. Operose solistai mažiau juda, tad jų kostiumai ilgiau tarnauja, ypač tobulėjant audiniams. Puikiai žinome, kad Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje yra saugomi ir šimto metų senumo kostiumai.


Ilgiau repertuare rodomus spektaklius kartkartėmis tenka restauruoti. Pavyzdžiui, prieš metus atnaujinome dailininkės Giedrės Riškutės kurtus „Snieguolės ir septynių nykštukų“ kostiumus: keitėme per kelis dešimtmečius susivėlusius plonyčius šilkus ir susiplojusias senas vatas. Naują lapės uodegą darėme iš standžiai suvertų penkių atspalvių tiulio atraižų – tai buvo ilgas kruopštus darbas. Restauruojant svarbiausia, kad keičiant senas medžiagas šiuolaikinėmis pats kostiumas pernelyg nepasikeistų.


Pamenu, ilgai vargome su „Sniego karalienės“ vilkų kostiumais, kuriuose pilkšvas rūbas palaipsniui pereina į juodas pėdutes: kokiu būdu jas nujuodinti? Nei purkšti dažų, nei tapyti negalima, nes sukietėjęs lykros audinys nusiluptų gabalais. Virti dažuose neišeina, nes vėliau skalbiant kaskart nusiimtų nemaža dalis dažų. Galiausiai buvo pasirinkti šilkui skirti dažai, kuriais po truputį tas pėdutes ir nujuodinom.

Kurie kostiumų dailininkai būdavo patys reikliausi? Ar galima sakyti, kad žymiausių kūrėjų ir reikalavimai būdavo didžiausi?


Yra dveji svarbūs rėmai, kuriuose, gamindami kostiumus, turime išsitekti: finansų ir laiko. Pasitaiko ypatingai reiklių režisierių, tada per kostiumų dailininką tai persiduoda ir mūsų cechui. Baisiausia, kai premjerai artėjant, kai viskas jau užsakyta ar pagaminta, režisierius kokią nors detalę užsinori pakeisti. Tuomet kyla konfliktinės situacijos, iš kurių bandome išsisukti su minimaliais nuostoliais.


Ypatinga situacija susiklostė po „Turandot“ kostiumų vagystės jų pervežimo metu. Tai buvo tikras force majeure: teko skubiai užsienyje ieškoti brėžinių ir dirbti per naktis, kol spektaklio statytojui R. Wilsonui pateikėme naujus kostiumų pavyzdžius.


Kitas sudėtingas pastatymas buvo baletas „Sniego karalienė“ su dailininku Marku Bailey. Didžiulis spektaklis: stiklo sostai, šviečiantys gobelenai su žvaigždėm ir, žinoma, šimtai sudėtingų kostiumų, kuriuos teko padaryti per tris mėnesius. Britų dailininkas netikėjo, kad mes sugebėsim, į Lietuvą jis galimai žiūrėjo kaip į postsovietinę, vadinasi – atsilikusią šalį. Bet pamatęs mūsų darbą labai stebėjosi, nes anksčiau Anglijos nacionalinėje operoje tokius pat kostiumus „Sniego karalienei“ gamino net devynis mėnesius. Vadinasi, esame pasaulinio lygio: visos teatro gamybinės dirbtuvės dūzgia kaip vienas didelis avilys.


Ar atlikėjai gali reikšti savo nuomonę apie spektaklio kostiumus?


Priklauso nuo konkretaus dailininko santykio su atlikėjais. Būna griežta pozicija, kad mano toks sumanymas, vadinasi, bus taip ir taip. Bet būna ir žmogiškas santykis: jeigu tau veržia ar nepatogu, galime daryti, pavyzdžiui, žemesnę avalynę. Dailininkas pats suinteresuotas įtikti solistams, kad kitą kartą vėl gautų darbo. Tik, žinoma, niekas nesileidžia į tokias keistas kalbas, kaip „man netinka šita spalva“ arba „įlieminkit mane labiau, nes talija turi matytis“. Tokiais atvejais mandagiai išsisukama komplimentais „jums tinka“ ir „gražiai atrodo“. Dažniausiai atlikėjai lieka patenkinti, nes dailininkai per primatavimus jiems negaili dėmesio. Tarkim, būsimosios „Traviatos“ kostiumų autorius Giuseppe Palella yra baigęs ne tik dailės, bet ir muzikos studijas. Jis neklysdamas primindavo solistams, ką vilkint matuojamu kostiumu jiems teks dainuoti ir veikti konkrečiame operos paveiksle.


Ankstesnių „Traviatos“ pastatymų dainininkės prisimena sunkias, smėlio maišelių po sijonų lankais priraišiotas ir todėl liemenį skaudžiai spaudžiančias sukneles. Ar būsimosios premjeros kostiumuose pavyko išspręsti šią problemą?


Naujosios „Traviatos“ suknelės irgi su dideliais krinolinais. Be abejo, jos sveria, nors ir buvo stengtasi gaminti iš kuo lengvesnių medžiagų. Vietoj smėlio maišelių šiais laikais dažnai naudojamos įvairių diametrų švino juostelės, suteikiančios taftai ir pasijoniams spaudimą žemyn, kad suknios priekis būtų plokščias ir gultų tiesiai. Bet tokios juostelės kliudo dainininkėms vaikščiojant, o prigulus krinolinus nenatūraliai prispaudžia: tuomet moteris atrodo kaip po vilnoniu pledu, o ne su prabangia tafta… Tad švino juostelių mums kol kas neprireikė: nugaros pusėje suknelės formą palaiko speciali pagalvėlė, o kitur – nuo šonų ratu keliaujančios taftos klostės.

Visą pokalbį su LNOBT kostiumų dailininko asistente Marta Vosyliūte galite išklausyti čia: https://www.youtube.com/watch?fbclid=IwAR2xnvOnVoKwn3jeLu_scBr- _3uFdk6gNY57GuiAc6FCNs3bAxeAVvx0Zjk&v=xhCYtZvuCX8&feature=youtu.be

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *