„Mamulės Mū” režisierė Agnė Ambrozaitytė: „Vaikystėje nemėgau operos”


Gruodžio 5 dieną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras mažuosius žiūrovus kviečia į Sigito Mickio operos “Mamulė Mū” premjerą. Jauna režisierė Agnė Ambrozaitytė iš populiarios rašytojos Jujjos Wieslander knygelės vaikams žinomą istoriją bando perteikti taip, kad vaikai operos personažuose atpažintų save: „Šiame spektaklyje Karvė nevaikščios ant keturių kojų, Varna irgi neskraidys. Mano tikslas – ne užpilti mažųjų akis spalvų ir scenos efektų fejerverkais, o sutelkti jų dėmesį į rodomą istoriją, kad po spektaklio jie patys galėtų ją papasakoti kitiems“.


Ar „Mamulė Mū“ – pirmasis Jūsų kuriamas spektaklis vaikams?

Tai pirmoji mano statoma opera ir pirmasis spektaklis vaikams. Tiesa, kartu su kompozitoriumi Dominyku Digimu, koncepcijos autoriumi Edvardu Šumila ir libreto autore Paulina Pukyte dalyvauju ir projekte „Operos genomas“ – mūsų pateikta šiuolaikinės operos idėja buvo atrinkta tarp įdomiausių pasiūlymų.


Šįmet pavasarį baigiau režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo kurse. Tai mano antrosios studijos – prieš tai mokiausi chorinio dirigavimo. Be to, LNOBT dirbu režisieriaus asistente – tokia ir buvo mano pirmoji praktinė pažintis su operos žanru.


Kodėl svajonę tapti dirigente iškeitėte į režisierės profesiją?


Besimokydama chorinio dirigavimo Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, norėjau operas diriguoti. Dabar diriguoju ne muziką, o scenos vyksmą… Po abitūros egzaminų rinkausi muziką kaip aiškesnį, mokykloje pramintą kelią. Buvau per jauna išdrįsti jį pakeisti, išlipti iš komforto zonos, nors jaučiau, kad esu ne savo vietoje, negaliu savęs išreikšti taip, kaip noriu. Buvau kaip „Mamulės Mū“ veikėja Varna… Todėl ir apsisprendžiau bristi į nežinomą, nepažintą erdvę – teatrą.


Ar prisimenate savo pačios vaikystėje matytus spektaklius? Kokie jie buvo?


Pirmąjį savo gyvenimo spektaklį pamačiau Kauno valstybiniame lėlių teatre. Neprisimenu, kiek man tada buvo metų, bet įspūdis liko didžiulis! Būnant trejų ar ketverių teko vaidinti mėgėjiškuose spektakliuose, todėl anksti pamačiau teatrą iš kitos jo pusės. Svajojau, kad užaugusi tapsiu aktore. Rimtesnės mintys apie teatrą atėjo vėliau, vyresnėse klasėse, kai pradėjau dažniau lankytis dramos spektakliuose. Ypatingai sužavėjo Antano Škėmos „Baltos drobulės“ interpretacija Nacionaliniame Kauno dramos teatre.


Nors man įdomiausia buvo ne tai, ką mačiau kaip žiūrovė, o kaip teatre viskas vyksta ir iš ko spektaklis susideda. Devintoje klasėje vaidinau ir dainavau Kauno kamerinio teatro spektaklyje „Lakštingala“, ir buvo taip smagu dalyvauti repeticijose, pamatyti tikrąją teatro „virtuvę“. Nuo to prasidėjo meilė teatrui.


Ar turėjote savo mylimiausią personažą?


Kadangi vaikystėje dažniau skaitydavau, nei vaikščiodavau į teatrą, tai mano mylimiausias personažas buvo Pepė Ilgakojinė: drąsi mergaitė, strazdanota raudonplaukė, o ne tipiška gražuolė. Pati kompleksavau dėl savo strazdanų, kiekvieną vakarą melsdavausi, kad jos išnyktų… Pepės personažas suteikė drąsos pamilti savo unikalumą.


Ar tekdavo vaikystėje klausytis operų?


Kiekvieno „naujaliuko“ pirmoji pamatyta opera būdavo Wofgango A. Mozarto „Užburtoji fleita“. Bet, jeigu atvirai – vaikystėje aš labai nemėgau operos: man ji atrodė netikra, per tolima realybei, pernelyg patosiška. Dažniau rinkdavausi koncertus Kauno valstybinėje filharmonijoje, o ne spektaklius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.


Sulaukusi LNOBT pasiūlymo statyti operą vaikams, šiek tiek išsigandau, nes juk norisi mažąjį klausytoją sudominti šiuo žanru, o ne atstumti, kaip man pačiai nutiko vaikystėje. Dramos spektaklyje viskas paprasčiau: nebūni apribotas konkrečia muzika, laiku, gali daryti veiksmą interaktyvesnį. Mano uždavinys – pristatyti vaikams kuo atviresnę ir patrauklesnę operą.


Kurdami „Mamulės Mū“ personažus, remiamės vaikų psichologija, scenoje atkartodami realias situacijas, kaip prekybos centre klykia vaikas, kuriam tėvai neperka saldainio, arba smėlio dėžėje su draugu susipykęs dėl kastuvėlio išbėga namo… Tas atpažinimo ir susitapatinimo momentas vaikui labai svarbus, kitaip jis nieko nesuprastų. Mano tikslas – ne užpilti mažųjų akis spalvų ir scenos efektų fejerverkais, o sutelkti jų dėmesį į rodomą istoriją, kad po spektaklio jie patys galėtų ją papasakoti kitiems. Be to, labai norėčiau išgirsti tuos jų pasakojimus, nes atgalinis ryšys kiekvienam spektakliui svarbus ir būtinas.


Pagrindiniai „Mamulės Mū“ personažai – svajotoja Karvė ir nuolatos jai pamokslaujanti Varna. Ar teisinga prielaida, kad Karvė šiame pastatyme yra vaikas, o Varna – suaugusiųjų pasaulio atstovė?


Iš pirmo žvilgsnio, skaitydamas rašytojos Jujjos Wieslander knygą, gali taip pagalvoti, nes Varna čia nuolatos kartoja, kad ji neturi laiko, ir ji visada žino, kaip kas turi būti. O Karvė priešingai – nežino, kad karvės nelaipioja po medžius, ir tas nežinojimas atveria jai platesnes galimybes. Tačiau tokia priešprieša būtų pernelyg paprasta, nes Varnos charakteryje galima įžvelgti ir egocentriško, dėmesio reikalaujančio vaiko bruožų. Ji – tarsi pernelyg anksti „susenęs“ vaikas, kuriam jau įskiepyta baimė klysti ar pasielgti ne pagal planą. Tuo tarpu Karvė drąsiai imasi bet kokios idėjos ir nesidairydama į kitus siekia savo tikslų. Varnos ir Karvės konfliktai – tai labiau baimės ir drąsos, o ne tėvų ir vaikų opozicija.


Ar tiesa, kad vaikų kūrybingumo nereikia ugdyti – užtenka netrukdyti jam skleistis ir nepaversti vaiko bumbančiu seniu?


Nenoriu savęs daryti pavyzdžiu, bet man pačiai mažai nuolat sakydavo: „Tu čia nesimaivyk, nedaryk to, nedaryk ano…“ O aš tiesiog vaizdžiai reikšdavau mintis ir nuoširdžiai nesupratau, kodėl kiti tai laiko maivymusi, kodėl mane bara už tai, kad esu savimi. Dabar stebiu savo sūnėnus ir matau, kad vaikystėje mes visi būnam be galo kūrybiški. Svarbiausia ir yra leisti vaikams būti savimi, kad jų kūrybinis unikalumas nebūtų užgniaužiamas.


Svarbus „Mamulės Mū“ scenografijos akcentas yra sūpynės. Ką jos simbolizuoja?


Kai buvau maža, mūsų kieme buvo sūpynės – viso kvartalo vaikų traukos taškas, prie kurių visi susirinkdavome. Taigi jos simbolizuoja svarbiausią „Mamulės Mū“ temą – draugystę. Bet operoje sūpynės bus dvejos, ir spektaklio metu ant jų supsis arba Varna, arba Karvė. Taip jos aiškinsis savo santykius, nuolat spręsdamos, gali būti draugėmis ar ne.

Šiame spektaklyje Karvė nevaikščios ant keturių kojų, Varna irgi neskraidys. Iš gyvūnų pasaulio pasiskolinome tik pavienius akcentus.


Operoje yra dar vienas svarbus veikėjas – Dirigentas. Kas jis – tarpininkas, padedantis Karvei ir Varnai susišnekėti tarpusavyje?


Dirigentas Dabita – tai istorijos pasakotojas, turintis burtininko galių. Tarpininkas tarp pasakos veikėjų ir operos klausančių vaikų. Jis diriguos spektakliui, bet ne operos orkestrui: tam turėsime tikrą dirigentą Modestą Barkauską.


Kas kiti „Mamulės Mū“ kūrybinės komandos nariai? Kaip juos suradote?


Su dailininke Alisa Rūta Stravinskaite susipažinome savanoriaudamos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir tapome geriausiomis draugėmis. Tais pačiais metais pradėjome teatro studijas, tik aš – režisūros, o ji – scenografijos kurse. Žinojau, kad Alisai įdomus operos žanras, be to, ji yra dirbusi „Vilnius City Opera“ scenografijos asistente. Prie mūsų prisijungė Mikas Žukauskas, kuris atsakingas už vaizdo projekcijas ir animuoja Alisos piešinukus. Taip pat kartu dirba vienas iš LNOBT šviesų dailininkų Andrius Ringevičius.


Svarbiausia, kad visi pastatymo komandos nariai ir operos solistai „Mamulės Mū“ repeticijose triūsia su didele meile vaikams. Tokioje aplinkoje dirbti dar neteko: nė vienas mūsų susitikimas be juoko neapsieina. Smagu, kai eini išsišiepusi, ir teatre tavęs klausinėja: „Agne, ko tokia laiminga, kas vyksta?“ O aš – viso labo po „Mamulės Mū“ repeticijos… Didžiausia dovana – tai, kad pavyksta kurti be įtampos ir džiaugtis jaukia, palaikančia atmosfera.

Renata Baltrušaitytė

Martyno Aleksos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *