JAU ŠIMTAS METŲ!!!

Dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

Artėjant Jubiliejinei Dainų šventei, atgyja vaizdai iš mano Mamytės, pirmosios Dainų šventės dalyvės, pasakojimų. Ji ilgai saugojo 1924 m. Dainų šventės dalyvio ženklelį. Deja, per gyvenimo audras ši brangi relikvija pasimetė.

Mano Mamytės prisiminimuose Dainų šventė išliko kaip svarbiausias gyvenimo įvykis. Su džiaugsmo žiburėliais akyse pasakodavo apie pasiruošimą šiai šventei. Visa Lietuva tada gyveno didžiuliu dvasiniu pakilimu. Buvo toks entuziazmas, kad, kaip sakoma, ir akmenys krutėjo. Tuometinė inteligentija, kultūros veikėjai vedė tautą paskui save. Visuotinis entuziazmas natūraliai kilo iš pačių ilgai kentėjusios tautos gelmių. Ilgus amžius kentėjusi carinės Rusijos priespaudą, katorgas, vyrų rekrūtus, spaudos draudimą, kultūrinį engimą, pagaliau tauta pakilo ir įkvėpė pilną laisvės gurkšnį. Juk reikėjo visiems susibūrus į Laikinąją sostinę IŠDAINUOTI LAISVĘ. Lietuvis be dainos negali. Šiai didelei šventei ruošėsi miestai, miesteliai ir kaimai. Įvairios visuomeninės, katalikų organizacijos, bažnytiniai chorai, studentų korporacijos, Šaulių sąjunga, buvę Nepriklausomybės kovų savanoriai, knygnešių palikuonys. Visi, visi, visi gyveno pasirengimu YPATINGAI šventei. Nekilo klausimas, kas apmokės kelionę į Kauną, kas pasiųs koncertinius rūbus, kas maitins. Tai buvo kiekvieno garbės reikalas. Merginos, kaip visais laikais, stengėsi atrodyti kuo gražiau ir įdomiau. Kas tautiniais drabužiais, kas šaulės uniforma. Viename kaime sugalvojo tikrai įdomų ir originalų dalyką. Prisirinkusios žalių žirnių grūdelių, vėrė juos ant tvirtų lininių siūlų. Pasigaminę tokius „karolius“, išradingai puošė savo suknias. Ir sugalvok tu man…

Tuo laikotarpiu Lietuvoje labai trūko išsimokslinusių muzikų ir choro dirigentų. Didžiąją dalį sudarė savamoksliai, baigę J. Naujalio vargonininkų kursus Kaune. Bet meilė dainai, troškimas išdainuoti Laisvę darė stebuklus. Pasakojo tokį nutikimą. Tarnautojas iš Lazdijų, iš profesijos ugniagesys, užsispyrė suburti chorelį ir dalyvauti Dainų šventėje. Bet jis visai nepažįsta muzikos rašto. Rado išeitį. Atvykęs į J. Naujalio kursus, mintinai (! ) iš KLAUSOS išmoko visas balsų partijas. O grįžęs namo, taip pat iš klausos išmokė savo dainininkus ir dalyvavo Dainų šventėje. Sunku patikėti? Bet taip BUVO! Štai kokius stebuklus darė mūsų tėvų ir senelių karta!

Tomis 1924 m. dienomis Kauno Vileišio aikštė mirguliavo vėliavomis, rūbų spalvomis, skambėjo visomis Lietuvos tarmėmis. O chorų dainavimas aidu atsiliepė po visą Lietuvą.

Įdomu prisiminti, kokį įspūdį padarė dainininkams Dainų šventės dirigentai. Kaip repetavo ir dirbo su jungtiniu choru.

Juozas Naujalis dirigavo ramiai, santūriai. Atrodė, kad niekur neskuba. Kalbėjo taip pat lėtai ir ramiai. Padiriguoja vieną kartą, sustoja ir paprašo: „daaar kartą tą paaatį“. Padainuoja dar kartą. Jeigu Naujaliui tinka, padėkoja chorui ir lėtai pasitraukia į šalį.

Stasys Šimkus dirigavo plačiais galingais, vyriškais mostais, kaip tikras Lietuvos kultūros grūdo sėjėjas. Nevengė pabarti klystančius dainininkus. Reikalavo galingo ir skardaus skambėjimo. Interpretacijos subtilybės jam nelabai rūpėjo.

Juozas Gruodis dirigavo dalykiškai, racionaliai, be efektingų emocinių nukrypimų. Nemėgo daug kalbėti. Diriguojant jam užkrisdavo ant kaktos plaukai. Tad ritmingai krestelėdavo galvą, atmesdamas plaukus atgal.

Nikodemas Martinonis buvo kaip ugnis. Negalėjai atsispirti jo uždegantiems mostams ir užkrečiamam optimizmui. Rodėsi, muzika sprogdina jį iš vidaus. Dainininkams buvo ypač reiklus. Pastebėjęs užsižiopsojusį dainininką, beda pirštu ir valdingai rikteli: „ dainuok, dainuok, dainuok! Nosį pasikrapštysi, kai namo grįši“! Iš visų dirigentų Martinonis buvo emocionaliausias. Bet dainininkai jo privengė. Kam malonu gauti pastabą visiems girdint ir matant.

Šimtas metų… Atsidūsti ir pagalvoji: daug, ar mažai? Prisiminus gyvų liudininkų pasakojimus, pasijunti tarsi pats esi dalyvavęs toje Lietuvos šventėje. Ir natūraliai pasisuka mintys į mūsų dienas. Dabar mes modernūs, šiuolaikiški, „protingi“. Visi dainuojam iš natų. Ne taip, kaip mūsų tėvai ir seneliai. Tie „tamsūs“ žemės artojėliai. Per šimtą metų toli nuėjome, vėl atgavome laisvą valstybę. Bet… kaip toje liaudies dainoje: „ o tai širdelei kažko vis trūksta, kažko vis negana…“ Po kiekvienos įvykusios Dainų šventės trumpai pasidžiaugę, pamatome, kad ir tas nepavyko ir anas.

Praėjusią vasarą teko per TV stebėti Latvijos dainų šventę. Maža pasakyti, kad latvių Dainų šventė sužavėjo. Ji paliko neišdildomą įspūdį. Nuo scenos padvelkė KLASIKINĖ RIMTIS, TAUTINIS IŠDIDUMAS, PAGARBA IR MEILĖ SAVO ISTORIJAI, TRADICIJOMS. Negalima nepaminėti šventės dirigentų koncertinės aprangos, prasmingai įsiliejusios į bendrą šventės panoramą. Latvijos Dainų šventė paliko darnaus, gerai „sustyguoto“ iškilmingo renginio įspūdį. Nesijautė „prakaito kvapo“. Atvirkščiai – susidarė džiugaus lengvumo ir žaismės įspūdis. Tarytum jie neturi jokių sunkumų ar finansinių problemų. Gal jie tiesiog linkę mažiau dejuoti dėl pinigų stygiaus?

O, kaip pas mus? Po jubiliejinės Dainų šventės nesinorėtų vėl išgirsti: „norėjome kaip geriau, bet…“ Su viltimi laukiame, kad Šimtmečio dainų šventėje vėl bus pažadinta pirmosios Dainų šventės DVASIA. Šia dvasia turėtų būti persmelktas šventės scenarijus, režisūra ir muzika (ypač muzika). Kad eilinį kartą neskambėtų neatpažįstamai „patobulinta“ liaudies daina ar popsinio lygio „balalaikos“. Siekdami šiuolaikiškumo ir modernumo, dažnai ne iš blogos valios nuslystame iki Eurovizijos lygio. O Dainų šventė neturėtų būti panaši į kokį festivalį, ar masinį muzikinį renginį. Dainų šventė turėtų būti kažkas giliau, kylantis iš pačių tautos sielos gelmių. Pakylėta aukščiau, nei eilinis masinės kultūros reiškinys. Būtų nuostabu, kad pažadinta pirmosios Dainų šventės dvasia išskleistų sparnus virš visos Lietuvos ir įkvėptų mūsų jaunimą kilniems ateities darbams.

Kai dėl muzikos, tai norisi prisiminti mūsų muzikos ąžuolą BRONIŲ KUTAVIČIŲ. Ar jo muzika ne šiuolaikiška, ne moderni, ne lietuviška? Tad jaunimui iš Jo tik mokytis ir mokytis. Kai kas gali paprieštarauti – dabar nauji laikai, mes negalime grįžti į gilią senovę. Bet juk kauniečiai grįžę „į senovę“ prasmingai paminėjo Pirmosios Dainų šventės 80-metį. Ši šventė buvo tikrai lietuviška ir istorinė. Jau nekalbant apie aukštą meninį lygį. Parodė, kad ir gūdūs sovietmečio laikai nesunaikino mūsų tautos kultūros šaknų. Nesunaikino mūsų šventųjų ąžuolų šlamėjimo, vedusio į šviesą. Nenutraukime savo istorinių ir kultūrinių ryšių su mūsų senove, su tuo, ką per ilgus amžius išgyveno mūsų tauta. Iš naujo įsiklausykime į šių žodžių prasmę: iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Pasimokykime iš latvių, nenusileiskime jiems. Tegul ir mūsų Jubiliejinėje Dainų šventėje skambės KLASIKINĖ RIMTIS, TAUTINIS IŠDIDUMAS, PAGARBA IR MEILĖ SAVO ISTORIJAI, TRADICIJOMS. Neverta stengtis aprėpti neaprėpiamą. Juk žinome, kad visada vertingiausia tai, kas paprasta, bet ne prasta. Būkime verti savo tėvų ir senelių – savo BOČIŲ. Jeigu pavyks prakalbinti pirmosios Dainų šventės DVASIĄ, tikrai bus prasmingas šimtmečio paminėjimas. Sovietmečio dainų šventės, labiau ar mažiau pavykę (nors organizuotos „iš viršaus“), padėjo neištirpti „lygių tautų“ brolijoje. O juk nedaug trūko, kad būtume priversti uždainuoti:

Lietuviais esate jūs gimę,
Todėl ir turite pražūt,
Nes plačioje sovietinėj tėvynėj
To vardo – LIETUVA – neturi būt

( Anastazijos Kanoverskytės parafrazė).

SĖKMĖS VISIEMS JUBILIEJINĖS DAINŲ ŠVENTĖS RENGĖJAMS!