DOVILĖ ŠILEIKYTĖ
Šią vasarą Lietuvoje vyks jubiliejinė, šimtmetį švęsianti dainų šventė. Panašios vyksta ir kitose Baltijos šalyse. Įsivaizduokite koncertą, kuriame – keliolika tūkstančių atlikėjų, ne mažiau žiūrovų, oficiali jo trukmė 4–6 val., dar tiek pat trunka pratęsimas, kai žiūrovai ir dalyviai toliau šoka ir dainuoja, dainos netyla ir tramvajuose bei autobusuose palikus renginio vietą. Kitą dieną visoje šalyje nedarbo diena. O kad į tą koncertą nusipirktų bilietus, kurie išperkami per kelias valandas ar greičiau, dalis žmonių dar visai neseniai eilėse prie kasų stovėdavo net naktį. Skamba kaip iš pasakų šalies? Visa tai vyksta Latvijoje. Toks renginys ten – didžiulis įvykis, kuriame dalyvaujama kone nuo kūdikystės, kai dainuojantys ar šokantys tėvai mažiausius eitynių dalyvius nešasi ant rankų ar stumia vežimėlį, papuoštą gėlėmis ir liaudies dainos žodžiais: „Dainuodamas gimiau, dainuodamas augau“. Visuotinė latvių dainų ir šokių šventė vyksta kas penkerius metus pirmąją liepos savaitę, pirmoji šventė įvyko 1873 m., tad šiemet ji buvo skirta šios tradicijos 150 m. jubiliejui, vyko birželio 30 – liepos 9 d.. Džiugu, kad Baigiamąjį koncertą šiemet transliavo ir Lietuvos televizija, o kas liko už kadro?
Pastaruoju metu šventėse dalyvauja 40–43 tūkst. dalyvių (šiemet sulaukta daugiau nei 16 tūkst. šokėjų ir daugiau nei 15 tūkst. choristų), susirenka 500 tūkst. žiūrovų, per dešimt dienų vyksta daugiau nei 60 renginių, iš kurių apie 40 – nemokami. Maždaug prieš dešimtmetį Latvija pasauliui prisistatydavo kaip „Žemė, kuri dainuoja“ – tokie šūkiai latvių ir anglų kalbomis būdavo ant lankstinukų ir stendų turizmo informacijos centruose. Latvijos dainų ir šokių šventė kaip nacionalinė vertybė turi savo įstatymą, kartu su kitų Baltijos šalių dainų šventėmis yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Latviškoji kriptovaliuta
2013 m. balandį ir 2018 m. kovą norintieji nusipirkti bilietus jau vakarą / naktį prieš nurodytos bilietų pardavimo pradžios dieną rikiuodavosi į eiles prie kasų (ypač Rygoje, mažesniuose miestuose eilės mažesnės), bilietus pardavinėjusios įmonės interneto puslapis užlūždavo nuo užklausų kiekio, kai kurie programišiai bandydavo jį „nulaužti“ ir pan. Per pastarąjį dešimtmetį į pagrindinius koncertus (chorų ir šokių) bilietai išparduodami per keletą valandų. Vėliau internete skelbimų puslapiuose atsiranda perpardavinėtojai, siūlantys keliskart brangesnius bilietus, naujienų portaluose – straipsniai apie eiles, parduotus bilietus, stringančią interneto svetainę, perpardavinėtojus. Norinčių patekti į mokamus renginius yra labai daug, o vietų estradoje ir stadione – žymiai mažiau. Todėl būna keli šokių koncertai ar viešos chorų koncerto generalinės repeticijos, kurios mažai kuo skiriasi nuo koncertų. Po straipsniais portaluose ir socialiniuose tinkluose atsiranda tokių komentarų ir juokelių: „65 Eur (didžiausia oficialiai parduodamo bilieto kaina), aišku, ne smulkmena, bet negaila ir 100, kad patektum į kosmosą gerąja to žodžio prasme“, „Keičiu butą į du šventės bilietus“ (arba atvirkščiai) ir pan. Skelbimų puslapiuose internete bilietai pardavinėjami su antkainiais – organizatoriai ragina tokių nepirkti, nes greičiausiai juos siūlo sukčiai. Kadangi tokie perpardavinėjimai vyksta ne pirmus metus, vienas asmuo daugiausiai gali nusipirkti keturis bilietus, o šiemet juos pardavinėjo palaipsniui – pirmiausia internete, vėliau kasose, vieną dieną į vienus renginius, kitą – į kitus. Nesklandumų ir nepasitenkinimo taip pat būta, bet atrodo, kad nauja tvarka patogesnė. Į šokių koncertus bilietai išparduoti per kelias valandas, į Baigiamąjį (didžiąją dalį kūrinių joje atlieka chorai, šiek tiek mažiau – pučiamųjų instrumentų orkestrai, šokėjai) – greičiau nei per valandą.
Žiūrovams uždrausta su savimi į estradą ar stadioną įsinešti skėčius, valgius, gėrimus. Prieš koncertus juos, kaip ir dalyvius, prie vartų patikrina apsauga, prašo už vartų ar šalia jų palikti draudžiamus įsinešti daiktus. Kūrinių metu žiūrovams negalima triukšmauti (vedėjai koncerto metu dėl to gali išsakyti pastabą) ir vaikščioti. Per televiziją transliuojamus renginius galima stebėti ir keliuose ekranuose Rygos aikštėse. Praėjusios šventės metu buvo sukurta programėlė išmaniesiems telefonams su svarbiausia informacija dalyviams ir žiūrovams.
Dalyvio kortelė – dokumentas
Kai stebime Dainų dieną Vingio parke, matome daug chorų, o jei pažiūrėtume į kaimynus, estradoje jie atrodo kaip vienas didelis choras, nes beveik visi dėvi tautinius kostiumus – nors ir skirtingus, bet vis vien atrodo daug vienodžiau. Mūsų Dainų dienos prasideda chorams jau stovint estradoje. Latvijoje choristai prieš koncertą rikiuojasi į kolonas ir gražiai sueina į sceną. Lietuvoje dalyvio kortelė yra „kartoniukas“ su šventės logotipu ir užrašu „dalyvis“, savo duomenis kitoje jos pusėje turi užrašyti pats, Latvijoje dalyvio kortelė yra dokumentas su nuotrauka, vardu, pavarde, ID numeriu, kolektyvu. Kažkuriais metais dar ir su integruota banko kortele buvo. Prieš šventę dalyviai anksčiau pildydavo popierines anketas, dabar savo asmens duomenis pateikia registruodamiesi internete, atsiunčia nuotraukas, pasirašo, kad klausys šventės organizatorių ir laikysis nustatytos tvarkos, sutinka, kad šventės metu bus filmuojami ir fotografuojami. Ankstesnės šventu metu žmogus, turintis dalyvio kortelę, ją parodęs darbdaviui turėjo teisę į nedarbo dieną, už kurią reikės atidirbti vėliau. O artėjant 2018 m renginiui, šventinių ir atmintinų dienų įstatymas papildytas punktu, kad jei paskutinė dainų šventės diena būna šeštadienį ar sekmadienį, kitą darbo dieną šalyje nedirbama. Dalyvio kortelė suteikia nemažai nuolaidų kavinėse ar muziejuose (kai kuriuose iš jų dalyviai gali lankytis nemokamai).
Per pastarąjį dešimtmetį Baigiamajame koncerte dainavo jo repertuarą išmokę chorai iš Japonijos (latviškai dainuojantis choras ten egzistuoja jau dešimtmetį, jį įkūrė Japonijos-Latvijos muzikos asociacija, kurios tikslas – supažindinti japonus su latvių chorine muzika), Gruzijos, JAV, Austrijos ir Estijos. 1931 m. šventėje dalyvavo estų ir lietuvių chorai, atlikę po dvi dainas.
Šventė žiniasklaidoje, Rygos gatvėse ir prekių lentynose
Informaciją apie šventę galima rasti šventės (sukuriamas artėjant renginiui ir jai pasibaigus po kurio laiko pašalinamas) arba renginį organizuojančio Latvijos nacionalinio kultūros centro (LNKC) interneto puslapiuose, socialiniuose tinkluose. Visam renginio laikotarpiui kurioje nors Rygos vietoje įsikuria Latvijos televizijos ir radijo dainų šventės studija – televizija ne tik transliuoja daugelį renginių, bet ir parodo šventės užkulisius, kalbina dalyvius, vadovus, pasakoja apie kūrinius. Prieš šventę ir jos metu pagrindine naujienų portalų, televizijos ir radijo laidų tema tampa šis renginys, šiemet įstaigos ir įmonės savo soc. tinklų paskyrose pasakojo apie savo darbuotojus – šventės dalyvius. Šventiniu dizainu ar šventės logotipu pasipuošia mineralinio vandens, saldumynų pakuotės, taksi automobiliai, jau nekalbant apie Rygą, interaktyvias ar mažiau išmanias instaliacijas ir dekoracijos jos gatvėse. Muziejai, bibliotekos, prekybos centrai kviečia į su švente susijusias parodas, šiemet veikia „Dainų šventės restoranas“, vyksta šokių vakarai su folkloro ansambliais ir grupėmis.
Pastarosiose šventėse visi norintys kviečiami įkelti į interneto svetainę savo sveikinimus kolektyvams – rašyti, nufilmuoti, nufotografuoti – kad per eitynes jie būtų rodomi dideliuose ekranuose; ankstesnėse šventėse – balsuoti už dainas, kurios bus dainuojamos po Baigiamojo koncerto, dainuojant į kompiuterio mikrofoną specialiame interneto puslapyje sukurti vienetinį šventės logotipą.
Renginiai
Šventės pradžioje kone visą dieną trunka dalyvių eitynės (šiemet tęsėsi apie devynias su puse valandos) nuo Laisvės paminklo iki Dailės teatro ar Skonto stadiono, joms pasibaigus vyksta dalyviams skirtas koncertas, kad ir jie pajustų šventės atmosferą kaip žiūrovai.
Prieš šventę pavasarį kolektyvai, norintys dalyvauti šventėje, dalyvauja bendrose repeticijose, meninį lygį ir išmoktą repertuarą demonstruoja komisijai atrankose, o vasarą vyksta daugelio žanrų kolektyvų konkursai, kuriuose varžomasi dėl geriausiųjų titulo ir prizinių vietų.
Be lietuviams įprastų folkloro, šokių, chorinės muzikos, pučiamųjų orkestrų, kanklių ir pan. koncertų, dalis chorų dar dainuoja atidarymo, sakralinės, vokalinės-simfoninės muzikos koncertuose, atskiruose renginiuose koncertuoja tautinių mažumų atstovai, senjorų kolektyvai, vaikų vokaliniai ansambliai, pasaulio latviai, kaimo kapelos, šventės metu vyksta amatininkų mugė, tautodailininkų paroda… Chorų koncerte šiemet dalis kūrinių buvo verčiama į gestų kalbą.
Baigiamajame koncerte dalyvauja ne tik choristai, bet ir pučiamųjų orkestrai, dalis šokių kolektyvų, po kūrinių pakviečiami jų autoriai – kompozitoriai, poetai, jiems įteikiamos gėlės. Pasibaigus šiam koncertui (net jei tai būna maždaug antrą nakties), dalis dalyvių ir žiūrovų išsiskirsto, tačiau dainos, šokiai ir tiesioginė transliacija tuo tikrai nesibaigia. Vieni šoka, kiti dainuoja liaudies ir kitas populiarias, daugumai žinomas dainas (jų tekstai būdavo specialiai tam išleistose knygose, šiemet ji pateikta tik elektroniniame variante, išmaniųjų telefonų programėlėse ir ekranuose estradoje). Ištvermingiausieji iš estrados skirstytis pradeda 5–6 val., bet dainuoja ir eidami į stotelę, ir laukdami tramvajaus, vežančio į centrą, ir dar smagiau dainos liejasi tramvajuje, kai visiškai svetimi žmonės atsisveikina lyg seni pažįstami ar giminaičiai, susitaria po 5 metų susitikti toje pačioje vietoje. Ši tradicija, vėliau tapusi renginio dalimi, prasidėjo 2003 m., kai po koncerto dalyviai ir žiūrovai nenorėdami skirstytis pradėjo spontaniškai dainuoti visiems žinomas dainas.
Pasiruošimas jubiliejui
Artėjant tradicijos 150 metų jubiliejui latviai ruošėsi iš peties. Likus dviem metams iki renginio, visi Latvijos chorinės bendruomenės nariai galėjo internete užpildyti anketą ir pateikti nuo vienos iki dešimties dainų, kurias norėtų dainuoti Baigiamajame būsimos šventės koncerte.
Choristai ir klausytojai šiemet susitiko naujoje estradoje – prieš kelerius metus buvo atnaujinta tik žiūrovų zona, dabar ir choristų laukia nauja scena. Ir vienų, ir kitų, ir net šokėjų dabar telpa gerokai daugiau. Akustiką pagerina specialūs skydai, o per karštį speciali sistema vėsina įkaitusį orą (anksčiau dalyviai po repeticijų atsivėsinti galėdavo už estrados prie ugniagesių automobilio, purškiančio vandenį). Stadionas, kuriame vyksta šokių koncertas dvigubai didesniam nei anksčiau žiūrovų skaičiui pritaikytas jau prieš kelerius metus. Mežaparko estradoje įrengta nuolatinė Literatūros ir muzikos muziejaus dainų ir šokių šventei skirta ekspozicija, kurią sudaro multimedijos instaliacija „Didžiausias choras pasaulyje“, šventės istoriją vaizdais ir garsais iliustruojanti laiko linija, meditacijos vietos chorinės muzikos klausymuisi, erdvė, skirta seminarams, laikinoms parodoms. Virtualus „muziejus“, t. y. interneto svetainė su informacija apie ankstesnes šventes pradėjo veikti kur kas anksčiau. Taip pat kuriamas filmas „Žemė, kuri dainuoja“ apie pirmąją Latvijos dainų šventę ir šią tradiciją.
Tradicijos reikšmė
Žiemą LNKC transliavo pokalbių į ciklą apie dainų šventes ir chorinę muziką. Tose laidose žurnalistas Dainis Ivanas (Dainis Ivans) sakė, kad jei kuri nors tauta turi savo gimimo dieną, tai Latvijai ta diena yra pirmoji latvių dainų šventė (vykusi prieš Latvijai paskelbiant nepriklausomybę), o dirigentas, chorų vadovas Gintas Cepleniekas (Gints Ceplenieks) pratęsė šią mintį sakydamas, kad vaiko ar jaunuolio latviškumas gimsta tada, kai jis pirmą kartą dalyvauja dainų šventėje.
Šventės metu, atrodo, kažkur išnyksta laiko ir erdvės ribos, pakylama virš kasdienybės, tai kaip olimpiada sportininkams ar piligriminė kelionė piligrimams, aukščiausias dvasinis ar emocinis taškas, kai pasiekiamas tikslas, kurio siekta ir laukta ne vienerius metus, kai išgyvenama bendrystė didžiuliame bendraminčių ir tautiečių būryje. Latviai tai vadina savo tautos kultūros manifestacija ir sako, kad per kultūros tradicijas stiprinama vienybė ir tautinis tapatumas. Gal nebesiekime savo dainų švenčių su sovietmečiu, kaip neretai daroma, pamiršdami, kad pirmoji Dainų diena įvyko 1924 m.? Pašonėje turime gražų ir įkvepiantį pavyzdį, iš kurio galima pasimokyti.