Dr. IRENA LAMSODIENĖ
Vasario 16-oji – išskirtinė diena ne tik valstybei, bet ir kiekvienam iš mūsų. Ši diena ragina ne tik didžiuotis, mylėti tėvynę, bet ir įvertinti savo pamatines vertybes.
Anuomet, prieš daugelį metų, žymus graikų filosofas Demokritas teigė, kad “Skurdas laisvoje valstybėje geriau už perteklių vergijoje,“ tik nepatikslino kuo reikia mokėti už laisvę, bet kaina visais laikais buvo pati aukščiausia – gyvybė…
Visais laikais tautos siekė laisvės. “Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų toškimas ir noras“, – kreipėsi J. Basanavičius 1883 metais į „Aušros“ skaitytojus.
Eilėraščiais, dainomis išreikšti protėvių linkėjimai gyventi laisvoje Tėvynėje išsipildė 1918 metais vasario 16-ąją, kai dvidešimt drąsių, ryžtingų, pilietiškų asmenybių, Lietuvos laisvės peticiją surašę į 122 žodžius, pavadinę Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, paskelbė tai visam pasauliui. Šalis buvo grąžinta į pasaulio žemėlapį. Tačiau tikrai laisvę pajutome tik atkūrus valstybės nepriklausomybę po 1990 metų kovo 11-osios.
Jau šimtas šeštą kartą švenčiame Lietuvos gimtadienį. Džiugu, kad šiandien laisvė nepriklausomoje Lietuvoje skamba garsiai, drąsiai… ir taip gražiai! Žinoma, nevalia pamiršti to garso trapumo ir kiekvieną akimirką reikia jį saugoti, branginti.
Sugrįžkime į rankomis nutiesto ir širdimi sujungto Lietuvos, Latvijos, Estijos laisvės ir pergalės kelio akimirkas. Rašytojas Justinas Marcinkevičius rašė: „Baltijos kelią laikau nacionaliniu kūriniu. Jį sukūrė tauta. Jo negalime pakartoti, todėl nevalia jo užmiršti, kaip nevalia užmiršti kalbos ar liaudies dainų.“
Nuostabus bendrystės ir vienybės jausmas susipynęs su „Dobilo“ choristų asmeniniais prisiminimais apie buvimą šiame kelyje prieš 35 metus. Gyvoje žmonių grandinėje, jungusioje Baltijos šalių sostines, tapome analogų pasaulyje neturinčia vienybės išraiška siekiant savo laisvės. 1989 metų rugpjūčio 23 d. vykusio Baltijos šalių laisvės ir vienybės kelio atminimas įprasmintas Vilniuje, Baltijos kelio atkarpoje, trispalvėje skulptūroje “Laisvės kelias“ (skulptorius Tadas Gutauskas): 60 m ilgio, 3,3 m aukščio, 0,5 m storio, 20 tūkstančio plytų skulptūra simbolizuoja dviejų ir daugiau milijonų žmonių, susikibusių rankomis, grandinę, kurios ilgis – 600 km. Plytos buvo ruošiamos Dzūkijoje pagal protėvių paliktas technologijas, rankiniu būdu, įvertinant jų kokybę. Choro „Dobilas“ plyta įmūryta 5 sekcijoje 4 eilėje nuo viršaus (nuo žiedinės sankryžos pusės). Skulptūra „Laisvės kelias“ skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmečiui ir kviečia visus šalies gyventojus bei Lietuvos patriotus tęsti laisvės ir vienybės kelią.
1991 metų sausį “Dobilo” kolektyvas susivienijo ir padovanojo Lietuvos nepriklausomybės gynimo fondui 1000 rublių (tais laikais nemaža pinigų suma). Choro įkūrėja (įkurtas 1966 m.) ir jam penkiasdešimt metų vadovavusi Gražina Vaišnoraitė savo patriotinį požiūrį puoselėjo, siekė perteikti jį ir kolektyvui. Gražinos Vaišnoraitės įnašas į Lietuvos kultūrinį gyvenimą ne kartą buvo įvairiai pažymėtas. 2007 metais apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Istorijai pasilikę „Dobilo“ koncertai šalies pokyčių ištakoje: 1988 m., 1989 m. ir vėlesniais metais choro muzikinėse erdvėse patriotinius kūrinius, tarp jų ir Antano Vanagaičio (1890-1949) „Laisvės varpas“ (žodž. Broniaus Kazio Balučio), lydėdavo gausūs aplodismentai. Šį kūrinį kolektyvas išraudojo ir Sausio 13-osios didvyriams. Prasmingus žodžius „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, tas nevertas laisvės, kas negina jos“ giedojo ne tik „Dobilo“ kolektyvas, bet ir visas tūkstantinis choras visai Lietuvai ir pasauliui per 1994 metais vykusią Pasaulio lietuvių dainų šventę. Žodžiai skamba, gaudžia kaip tie varpo dūžiai „din dan dan, din dan dan“, iš širdies gelmių, primindami kiekvienam mūsų svarbiausias vertybes. Gal tokių varpų skambėjimas amžinas?
Štai ir vėl nuskambėjo senasis A. Vanagaičio „Laisvės varpas“. Tai ir Ukrainos kovotojų už savo nepriklausomybę, už savo tautos išlikimą palaikymas. Manau, kiekvienas pajuto, kokia dvasios galybė slypi šioje giesmėje, kaip vienu ritmu plaka dainuojančios širdys. Muzika turi galią suvienyti!
Visoje „Dobilo“ koncertų įvairovėje, kai skirtingose erdvėse skamba lietuvių, pasaulio tautų liaudies dainos, klasikinė, šiuolaikinė ar sakralinė muzika, visada buvo svarbūs kasmetiniai Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventėms skirti renginiai. Vertinga choro tradicija tapęs URM organizuojamas vienybės sambūris Vilniuje Lukiškių aikštėje, Vasario 16 –osios šventės proga. Įvairių ministerijų, įstaigų darbuotojai ir vilniečiai, pasipuošę tautine atributika, nešini vėliavomis, gretoje su URM diplomatų choro (vadovas Algimantas Kriūnas) bei choro “Dobilas“ (vadovas Ignas Garla) dainorėliais siunčia muzikinį sveikinimą Lietuvai. Giedamas Lietuvos himnas, St. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“, J. Naujalio “Lietuva brangi‘‘, kitos lietuvių kompozitorių ir liaudies dainos apie tėvynę.
Ir šiemet (nuotr.) sugiedota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ mums priminė, kad Vasario 16-oji – mūsų dvasios stiprybė ir viltis. Mūsų mintys kuria darbus, mūsų darbai kuria Lietuvą. Tad linkime, kad ši diena įkvėptų mus visus naujiems darbams, siekiams ir viltims!
Dėkoju Irenai už straipsnį. Nuostabu, kad savo gretose turime taip puikiai mintį ir žodį valdančią dainoje pakylėtą kolegę.
Šaunuoliai dobiliečiai!