Dr. Regimantas GUDELIS
Tekste (2) pateikiau „Skambančio molio“ (1–žr. paaiškinimą teksto gale) turinį. Jeigu perskaitėte jį, tai jame ieškodami dainų šventės tikriausiai nusivylėte; daug smulkių temų apie saviveiklos organizavimą, daug ideologijos, apie tik šventes ir chorus – nedaug. Okupacinės ideologijos tyrinėtojams gal tos sovietinio patriotizmo problemos yra įdomios, aktualios mokslo prasme, tačiau chorų vadovams tai antraeilis dalykas.
Sovietmečiu jiems labiausiai rūpėjo ne ideologija, o chorų organizavimas, jų darbo sąlygos, kaip sutelkti dainininkus, o sutelkus juos – chorų atlikėjiškos kultūros ugdymas. Savo ruožtu pedagogai atsargiai bandė kelti ir muzikinio raštingumo problematiką. (Pvz. Alberto Piličiausko str. „Naudingo veikimo koeficientas“ etc.).
Temų išdėstymas knygoje. Pirmieji du skyriai – iš esmės apie sovietinę ideologiją ir meno saviveiklos organizavimą (apie 50 psl.). Trečias skyrius – apie įvairių žanrų repertuarą apie 30 psl., iš kurių dainų šventei tenka tik 2–2,5 psl. Ketvirtas skyrius – apie džiaugsmo gamybą. Be jokios įžangos persimetama į ansamblį „Lietuva“ ir kitas temas. Iš to vaizdo apie chorus ir dainų šventes nesusidarysi, bet apie anuometinę meno saviveiklą vaizdas yra.
Patraukia pasakojimas apie 1946 m. šventę, nes tai vienintelė labiau išbaigta tema apie šventę apskritai. Aišku, šventė po ideologiniu apdangalu. Skaitai įvykių kroniką – kruopščiai suregistruota įvykių seka, daug medžiagos, tik lieka neaišku, kas toje šventėje dirbo meninį darbą, nes joje nėra dirigentų – N. Martinonio, K. Kavecko A., J. Švedo, A. Ilčiuko, J. Motiekaičio. Nėra atsiliepimų iš kultūros veikėjų, humanitarų, anuometinių dalyvių, nors dar bent prieš dešimt metų jų pasisakymus buvo dar galima aptikti spaudoje, pasikalbėti su jais.
N. Putinaitei teko pripažinti: šventėje atliktos penkiolika liaudies dainų buvo tikra liaudiškumo–tautiškumo atgaiva. Svarbus pastebėjimas! Tačiau apie jos meniškumą – nė žodžio, nors vos tik nutilus tai dainų šventei, pradėjo eiti kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“. Jo pats pirmasis numeris didžiąją dalį kaip tik skyrė šventiniam koncertui ir kultūrinės situacijos aprašymui, aptarė dainas ir jų atlikimą, dainininkai gyrė dirigentus N. Martinonį, K. Kavecką. Jis, beje, prieš šventę važinėjo po mokyklas, tikrino chorus ir patraukliai, kaip jis tą mokėjo, bendravo su dainininkais. Skaitai tą „Literatūros ir meno“ numerį, įsigyveni į tą šventę – graži liaudies dainos šventė. Ideologinė aplinka niekur nedingusi, tik nuo jos pats laikraštis kažkaip, neprarasdamas budrumo, siekia atsiriboti. Be jokio reikalo N. Putinaitė meta „vertingą“ politinę prielaidą – į šventę konkurso keliu pasiūlytos K. Kavecko „Gimtinės daina“ ir liet. l. d harm. J. Gruodžio „Aš ne gert atėjau“, tikriausiai, nepateko dėl neatitikimo režimui. Ne muziko kalba! J. Gruodžio daina („Aš ne uliot atėjau“), buvo nuotaikingai padainuota 1970 m. šventėje, t.y. tada, kada chorai jau galėjo ją išmokti, o puikioji „Gimtinės daina“ – ne Vingios estrados fizinėms–akustinėms sąlygoms.
Skaitytoją tikriausiai nustebins N. Putinaitės susierzinimas 1946 m. šventėje ir vėliau valdžios šulų – K. Preikšo, M. Šumausko, M. Gedvilo, A. Venclovos kalbose minint Lietuvos kaip „dainų šalies“ įvaizdį. Esą, tai būdas patraukti į save mases. Galima pritarti ir ne, nes juk tą įvaizdį mums prieš daugelį metų padovanojo kitataučiai etnokultūros tyrinėtojai. Ir jau čia N. Putinaitės komentaruose apie „dainų krašto“ įvaizdžio vartojimą pajauti jos balse užslėptą susierzinimą. Nepatinka, aiškiai nepatinka jai „dainų kraštas“! Ilgokai sukau galvą, kam jai prireikė tos šeštosios dalis dalies – „Kuri šventės tradicija?: „dainų šalis”. Teatras ar liaudies opera.“ Juk N. Putinaitė apie tuos dalykus net elementarios nuovokos neturi, nuvažiuoja į lankas… Ir knygos profilis tos temos nereikalautų – kalbama juk apie sovietmetį. Jeigu užsigeidžiama įvesto objekto genezę, tai tas dažniausiai daroma knygos pradžioje, tik ne pabaigoje? Galiausiai susiprotėjau: po visų įrodinėjimų, kaltinimų saviveiklai, taigi ir choraams bei dainų šventei kolaboravimu su sovietine okupacija, būtinai reikėjo užmesti bombą: lietuviai – ne dainuojanti, o v a i d i n a n t i tauta! Dainuojančius juos padarė sovietai.
Empirinė medžiaga – angažuota, pasirinkta. Daug ekskursijų į pokario periferiją, šiek tiek ir į Vilniaus miestą, tačiau nei žodžio apie aukštųjų mokyklų chorus, kuriems anuomet vadovavo iškiliausieji senosios kartos muzikai – J. Dambrauskas, Kl. Griauzdė, Pr. Sližys, B. Mačikėnas, A. Kairys, A. Ilčiukas. Kalbama apie prievartą į dainų šventes, bet nutyli apie akademinio jaunimo norą jose dalyvauti. Dainų šventė – žemųjų sluoksnių, pilkos masės ideologinio drausminimo priemonė. Niūru, tamsu.
„Prievarta“. Buvo visko! Buvo darbas ruošiant repertuarą, dažnai varginantis, nes mūsų krašte muzikos rašto pažinimas ne kažkoks. Lietuva, ne koks vokiškas protestantiškas kraštas ar Estija ir Latvija – šalys, galėjusios pasigirti gerai organizuota muzikinio lavinimo sistema, efektyvesniais privalomojo repertuaro ruošimo metodais. Lietuviai juk ilgą, net labai ilgą laiką repertuarą kalė „paukščio metodu“. Todėl nereikia stebėtis straipsniais spaudoje linksmais pavadinimais – A. Aramino „Ką duosi, jei dainuosiu“, A. Vyžinto „Jei važiuosim, tai dainuosim“ etc. Vis dėlto, jau aštuntasis dešimtmetis buvo garsus chorais „Varpas“, „Aidas“, Eglė“, „Banga“, choro studijomis „Ąžuoliukas“, „Liepaitės“, „Gintarėlis“, „Vyturėlis“ etc.? Iš kur, kaip, kokiu būdu jie atsirado? Ar jie iš prievartos išropojo?
Vyresnieji gerai pamena prieš perestrojką žurnale „Kultūros barai“ visus metus trukusią diskusiją „Ar išliksim dainų kraštas“. Tai nebuvo kokia partijos primesta, o pačių chorvedžių, iš pačios praktikos aktualijų kilusi diskusija. Aiškėjo, jog tas sovietinis kultūros projektas stringa, koreguoti jį verčia pats chorinis gyvenimas. Anicetas Arminas net brėžė naujos koncepcijos gaires: nebe laikas vaikytis masiškumo, tikslinga rajonų kultūros centruose turėti gerą koncertinį chorą, o aplink jį lai sukasi kiti. Kas įdėmiai skaitė ir J. Zubricko „Tarybų Lietuvos chorai“, taip pat prisimena: knygos pabaigoje ir jis pakėlė balsą prieš tą masiškumą. Ar skaitė tuos šaltinius N. Putinaitė? Neatrodo, nėra jų ir naudotos literatūros sąraše.
Nieko ir apie tą keistą, dviprasmę diplomatiją pačioje Kultūros ministerijoje. Antai, niekam ne paslaptis, jog sovietmečiu dainų šventės vyko kas penkeri metai ir buvo dedikuotos „tarybų santvarkos Lietuvoje atkūrimo“ metinėms. Tais metais, neva, tauta būna labai susijaudinusi, nori švęsti ir tokiu būdu atsiranda šventinė situacija. Tikrovėje – absoliutus blefas! Bet…
Savo laiku, Klaipėdos menų fakultetuose, užėjau pas prorektorių V. Jakelaitį: “Parašiau straipsnį „Vydūnas apie dainų šventes“, gal galėtumėte parecenzuoti?” Prorektorius pakėlė galvą nuo popierių, įdėmiai pažiūrėjo man į akis ir sako: “Vydūnas idealistas. Kol kas jo neliesk, nes kai tau užkabins etiketę – ilgai neatsikratysi ir į spaudą neįlysi. Kai rašai apie dainų šventę, pirmiausia akcentuok tą šventinę situaciją. Padės! Su ta šventine situacija mes dainų šventes gynėme pas save ir Maskvoje. Kitaip jas mes jau seniai būtume praradę. (Latviai su estais taip pat juk žaidė falšą su jubiliejumi.)
1990 m. griuvo sovietinė santvarka, keitėsi ekonomikos struktūra, bet chorai išliko. Nemaža dalis vyresniojo amžiaus dainininkų (atseit, išugdytų sovietine dvasia), perėjo giedoti į bažnytinius chorus. Vadinasi, epochinis lūžis santvarkoje ir ideologijoje! Kur tame lūžyje N. Putinaitė su filosofijos daktarės titulu? Kur to epochų lūžio filosofinis aiškinimas ir apibendrinimas? Net nepamatė, dėl to ir suokia: dainų švenčių tradicija susiformavo sovietmečiu, todėl dainų šventės iki šiol yra sovietinės.
Visų „Skambančio molio“ pirmosios dalies temų, kurių per 30, paeiliui neaptarinėsiu – neverta. Kas iš tų temų skirta choreografams ir liaudininkams – palieku jiems. Būtina sustoti ties tema „2.1. Dainų šventė – įprastas tarybinės meno saviveiklos reiškinys.“ Dainų šventės, pagal N. Putinaitę, pokario metais vyko visoje Rusijoje, net Sibire, dar ir Šiaurėje.
„Dainų šventės, miesto ar respublikinės, buvo sąjunginės meno saviveiklos
dalis. Pokariu visoje SSRS dainų šventės, net jei ir tęsė meninės saviveiklos
tradiciją, įgavo valstybinį statusą, tapo vienu pagrindinių „socialistinės kultūros suklestėjimo“ simbolių. Visuose renginiuose organizuojamose specialiose šventėse pasirodydavo gigantiški jungtiniai chorai (pabraukta – R.G.), vyravo griežtas ritualinis repertuaro karkasas […].“ ( N. Putinaitė čia cituoja Sergejų Rumiancevą, žr. psl.41).
Kaip čia dabar – ar tokiomis „svarbiomis“ žiniomis knygos autorė nori mus suklaidinti, ar pati susiklaidino? Visos pasaulio tautos turi savo šventes, visos jos būna masinės, visose jose žmonės šoka, dainuoja, vaidina ir visos tautos savo šventes gali vadinti kaip nori. Bet kai kalbama ne bendrai, o konkrečiai apie Lietuvos dainų šventę bei apie paskatų dozę iš Rusijos jai, tai kalba ne juokams.
Pokario Rusija – karo nusiaubtas kraštas, kultūros griuvėsiai, chorų – vienas kitas, o N. Putinaitė, pasirėmusi propagandine rusų literatūra, kalba apie gigantiškus jungtinius chorus! Naudojasi literatūra! Tiesa, yra klaidinančių aplinkybių, bet juk N. Putinaitė ne vaikas, o plataus akiračio filosofė, kultūrologė, daugelio knygų autorė. Kaip ji gali nekritiškai tuo patikėti?
Taigi, N. Putinaitė rėmėsi V. Jakelaičiu ir rusu S. Rumiancevu. V. Jakelaitis savo knygoje „Lietuvos dainų šventės“ (1960) iš tikrųjų surašė tas šventes Brianske, Vologdoje, Sočyje, Krasnojarske, Toljatyje, (Kuibyševo sr.), Salavate (Baškirijos ATSR), Severodvinske (Achangelsko sr.), Gatčinoje (Leningrado sr.), Krasnouralske (Sverdlovsko sr.), net Čiuvašijoje, Baškirijoje, Komių autonominėse respublikose ir kt. Suprantama dėl ko! Neatidavęs duoklės „vyresniajam broliui“, nepaskelbęs jog ir ten „vyksta“ bent kažkas panašaus, nebūtų galėjęs išleisti tos knygos. Glavlitas būtų suspendavęs rankraštį vietoje, be jokių apeliacijos galimybių. Tiesa, vėlesnėje knygoje „Dainų šventės“ (1985), V. Jakelaitis jau perspėjo, jog tos šventės vyksta kitomis formomis. S. Rumiancevas savosios – rusiškos – kultūros kontekste gali apie šventes kalbėti plačiai, aptakiai, nes pas juos terminas dainų šventė nėra sunormintas.
Kita mūsų situacija. N. Putinaitės knygoje daug jos pačios išsigalvotų ir neišaiškintų sąvokų, dainų šventės apibrėžimo iš viso nėra, o pati dainų šventė – sovietinė pramoga. Interpretaciją gali teikti tyrimo autorė, tačiau pas mus veikia „Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatyme“ (I skyrius, 2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos.). Nurodyta, dainų šventė yra „stambaus masto tradicinio, mėgėjų ir profesionalaus meno renginys arba jų ciklas, kurį sudaro jungtinės dainų, šokių, instrumentinių kolektyvų, folkloro ansamblių bei kitų meninių darinių programos.“ Apibrėžti ir kiti pagrindiniai terminai. Taigi, dainų šventė yra jungtinių chorų, su vieningu ir iš anksto parengtu repertuaru, lauko erdvėje. Meninė–stilistinė Dainos dienos kryptis – daugiabalsis chorinis dainavimas a cappella.
Kai mūsų dainų šventėms analogu statomos Rusijos šventės, tenka peržvelgti jų sampratą, kitaip nesuprasi kas darosi. Pas rusus terminas „dainų šventė“ (pevčeskyje prazdniki“) atsirado gerokai po karo, kuomet nutylėti apie okupuotų Baltijos šalių chorus ir dainų šventes jau nebuvo galima. Nusileisti – taip pat ne! Reikėjo įsivesti savo terminą.
Iškilus Peterburgo chorvedys–teoretikas, profesorius N. V. Romanovskis dar iki V. Jakelaičio knygų išleido „Chorinį žinyną“ (chorovoj slovarj) ir įvedė terminą pevčeskyje prazdniki (toliau P.p. – R.G). Terminą aiškina taip: „tai „masiniai pasirodymai profesinių ir mėgėjų chorų. Šventės būna miestų, rajonų (…). Iki revoliucinės Rusijos P.p. sistemingai buvo rengiamos Pribaltikoje (…). Pirmasis P.p. Rusijoje įvyko Pskove (1912), kur dalyvavo arti 1000 dainininkų (organizavo – Pskovo chorų draugija, dirigentai A. Archangelskis, I. Ternov ir kt..) Iki Didžiojo Tėvynės karo P.p. vykdavo olimpiadų forma.
Mano komentaras apie olimpiadas. Po revoliucijos garsųjį Sinodo chorą iš Maskvos perkėlė į Peterburgą ir pakrikštijo I. Glinkos kapela. Didžiausias chorinis sujudimas buvo Petrograde. Revoliucinio entuziazmo pagautos masės telkėsi gatvėse, dainavo mintinguose. Dainų jas mokė muzikai profesionalai. (Kaip ir per prancūzų revoliuciją!). Masinės meno saviveiklos olimpiados, kurias aukščiau mini V. Romanovskis, iš tiesų garsėjo vien Petrograde. Iškilusis dramaturgas Vsevolodas Mejerholdas organizavo masines šventes, kuriose susirinkdavo iki 3000 žmonių. Jose petrogradiečiai vaidino, dainavo masiniu–gatviniu principu. Bet tėvui Stalinui tas masių entuziazmas įgriso. Garsus kompozitorius A. Dovydenko po dainų mokymo viename mitinge peršalo ir, nieko nelaukęs, nors dar tebuvo apie 36 m., pasimirė. V. Mejerholdą areštavo, nuvežė į Maskvą, ten palaikė ir sušaudė. Sekė ir kiti „paglostymai“. Tuo garsiųjų olimpiadų epopėja ir pasibaigė.
Pokaris: V. Romanovskis. P.p ir Chorų dienos išsiplėtė nuo 1946 m. Grandiozinės P.p. pravedamos Tarybų Pribaltikoje…“ (Chorovoj slovarj, c. 74.) Kitur dar svarbus patikslinimas: iki Antrojo pasaulinio karo, chorų a cappella menas Rusijoje asocijavosi su cerkviniu giedojimu, nes iš pasaulietinės aplinkos jį išstūmė masinė daina ir dainų su šokiais ansambliai. (Ten pat 94).
O vėlesnioji, reprezentacinė sovietinė Muzykalnaja enciklopedija žengė toliau. Plačiai aprašiusi Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų šventes, prie termino „pevčeskyje prazdniki“ prijungia daugybę švenčių visoje Rusijoje ir net Vidurinėje Azijoje.“ (Muzykalnaja enciklopedija. Moskva: Izd. Sov. Encyklopedija, 1978.T.4., str. „Pevčeskyje prazdniki“, s. 215_217. ) Rodoma ir įspūdingiausios dainų šventės Maskvoje fotonuotrauka. Joje jungtinis choras iš 250– 300 dainininkų su orkestru, prie P. Čaikovskio paminklo. Dainininkai su frakais, atlieka, matyt, kokį nors stambų kūrinį, publika atsitiktinė, stoviniuojanti. Po nuotrauka prierašas – „Prazdnik pesni“. Tai toks reprezentacinis jų dainų šventės modelis.
Ir dar. Sovietmečiu ėjo teminis leidinys „Chorovoje iskusstvo“, Rusijos Konservatorijų ir Kultūros institutų choro dirigavimo katedros leido savo metodinius darbus, buvo ir autoriniai chorvedybos metodikos vadovėliai. Apie dainų šventes tuose leidiniuose jokių žinių – nei iš pačios Rusijos, nei iš jos pakraščių. Rusų chorvedžiai profesionalai ideologinių žaidimų nežaidė. Tuo užsiėmė propagandistai.
Pasikartosiu, bet manau, tai svarbu. Mūsuose terminas dainų šventė funkcionuoja kaip sutartinis, įsitvirtinęs lokaliai apibrėžtame kontekste – šveicarų, vokiečių, estų, latvių ir mūsų dainų šventės kultūroje. Terminas apibrėžia objekto formą, turinį ir meninę–stilistinę kryptį. Išskirtinė jo žymė: daugiabalsio jungtinio choro a cappella pasirodymas su iš anksto parengtu ir šventės estradoje surepetuotu repertuaru a cappella. Tuo tarpu Rusijoje atskiri chorai a cappella intensyviau steigėsi tik pradedant aštuntuoju dešimtmečiu. Iki tol Rusijos platybėse dominavo liaudies chorai su šokiais ir orkestru, kiekvienas jų su savo etnografiniu veidu, su regiono dainomis. Kaip iš jų sudaryti darnų jungtinį chorą? Nėra net prielaidų!
Apie kokį nors rusiškosios tradicija poveikį gali kalbėti N. Putinaitė, jeigu ir toji 1946 m. dainų šventė aiškiai deklaravo tęsianti tarpukario europietiškąją choro a cappella tradiciją. Juk šventėje skambėjusios J. Naujalio „Bijūnėli žalias“, J. Tallat–Kelpšos „Tirs dienas“, St. Šimkaus „Tykus buvo vakarėlis“, J. Švedo „Praded‘ aušrelė aušti“ – grynasis vokalinis–chorinis stilius a cappella.
Beje, N. Putinaitė, studijuodama LNKC (anuomet Liaudies kultūros rūmų) protokolus, rado įdomų įrašą: chorai nenori dainuoti naujų masinių dainų kupletas–priedainis forma. Man ta pastaba sako daug: tos kupletinės su priedainiu dainos buvo brukamos iš rusų, buvo ir vietos autorių. Bet intriga yra! Ar iš tikrųjų jos dainininkams nepatiko tik dėl formos? O gal labiau dėl savo agitacinio turinio. Jeigu taip, tai tikras kultūrinio priešinimosi reiškinys!
Sekančiame mano tekste bus: N. Putinaitė apie dainų švenčių repertuarą.
1 Putinaitė N. “Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai.“ /Lietuvių katalikų mokslo akademija. Naujasis Židinys–Aidai. 2019, 385.