DOVILĖ ŠILEIKYTĖ
Tęsiu pasakojimą apie Latvijos dainų šventę, kuri vasarą minėjo 150 m. jubiliejų. Didžioji ankstesnio straipsnio (1) dalis rašyta prieš šventę, o kas vyko jos metu ir vėliau? Ar tikrai ten „žolė žalesnė“, kaip atrodė stebint koncertą ir Rygos gatves, ir niekas nesipiktina, pavyzdžiui, dėl maitinimo, kaip pas mus? Jūsų dėmesiui – latviškos žiniasklaidos internete ir socialinių tinklų apžvalga.
Vadovų atlyginimų klausimas
Jau atidarant šventei skirtą muziejų (maždaug prieš metus) viena iš chorvedžių savo kalboje užsiminė, kad toks muziejus ir nauja estrada, žinoma, gerai, bet kai kurių vadovų algos yra neadekvačiai per mažos. Spalio pabaigoje Latvijos dirigentų asociacija paskelbė viešą valdžiai adresuotą laišką, kuriame teigiama, kad nors dainų šventės fenomenas pabrėžiamas įvairiuose svarbiuose dokumentuose, realybėje situacija yra sudėtinga ir neįtraukus į 2024 m. biudžetą kolektyvų vadovų algų klausimo, dainų švenčių tradicijai iškils grėsmė.
Lapkritį įvyko dainų šventės vertinimo konferencija (jos transliaciją ar įrašą buvo galima stebėti socialiniame tinkle „Facebook“, organizatorių paskyroje), kurioje pristatyti po šventės vykusios apklausos rezultatai, pristatyta su renginiu susijusi statistika, vyko diskusijos. Pradžioje vadovai atsistojo ir sudainavo „Šviesos pilį“, visiems žinomą ir visad šventėse skambančią dainą, kaip kad mūsų „Kur giria žaliuoja“ ar „Lietuva brangi“. Ji skambėjo po kultūros ministrės kalbos ir jos neaiškių atsakymų („tęsim pokalbius ir susitikimus“) į klausimus apie meno kolektyvų vadovų algų kėlimo įtraukimą į valstybės biudžetą. Tada kai kurie pradėjo ploti, švilpti, paliko salę… vėliau socialinuose tinkluose ministrė visgi pateikė teigiamą atsakymą.
Vienas iš vyr. dirigentų spaudoje teigė, kad jei valdžios požiūris į šventę ir toliau bus toks, kaip dabar, po 150 metų ar dar greičiau šventės nebeliks. Viename interviu jis pasakojo, kad atlyginimų situacija Latvijoje nėra vienoda. Valstybė skiria dotaciją (39 Eur per mėnesį) už vadovavimą vienam kolektyvui, kitą atlygio dalį skiria savivaldybė. Egzistuoja net tokių atvejų, kad choro vadovo alga tėra 177 eurų per mėnesį. „Mūsų negirdi, šventės visiems patinka, bet vadovams dirbti reikia ir tarp jų. Galbūt viskas būtų kitaip, jei nebūtų pasikeitusi valdžia, ankstesnis kultūros ministras algų kėlimo chorų ir šokių kolektyvų vadovams klausimu buvo nusiteikęs labiau entuziastingai. O dabar ilgalaikėje perspektyvoje dainų šventės likimas neaiškus. Nerimą kelia ir mokyklų situacija: jos jungiamos, iš mažų vaikai perkeliami į dideles, iš jų autobusais iškart po pamokų išvežiojami namo, ne visi turi galimybes lankyti popamokines veiklas. O jei jaunuolis nebus dainavęs mokyklos chore, greičiausiai ir užaugęs tokio kolektyvo neieškos… 2025 m. Latvijoje vyks moksleivių dainų šventė. Valstybė į chorų vadovus yra investavusi laiką ir išteklius: jie mokėsi mažiausiai 17 metų. Dirigentų darbas daugiausia remiasi entuziazmu ir yra ant perdegimo slenksčio, o tai neskatina jaunimo rinktis šios profesijos“, – pasakojo M. Klišanas.
Palyginimui spaudoje buvo pateiktas Estijos pavyzdys, kur dirigentai turi oficialią darbo sutartį bent metams su apmokamomis atostogomis, socialinėmis garantijomis, dirbant visu krūviu atlyginimas prasideda nuo 1600 iki 3200 Eur. Galiausiai vietoj 4,9 mln. Eur, kurių tikėtasi ir žadėta, 2024 m. skirti tik 1,2. Viliamasi, kad tai tik pradžia ir palaipsniui pavyks pasiekti daugiau.
Maitinimas
Pirmosiomis šventės dienomis socialiniuose tinkluose pasirodė šokėjų įrašai, kad į repeticijas, trunkančias nuo 8:30 iki 23:00 val. (su pertraukomis) įeiti galima tik su tuščiu vandens buteliu, neleidžiama įsinešti maisto ir gėrimų. Juos, net kramtomą gumą, reikia išmesti prie įėjimo, kur stovi šiukšlių dėžės su išmestu maistu ir pilni vandens buteliai: „Panašu, kad šiemet šios šventės pagrindas – dalyviai – paskutiniai, apie kurių gerovę pagalvota. Lyg norėtume kažkaip sugadinti renginį savo šokoladu ar sumuštiniu, bet pasirodo, kad esame gana pavojinga žmonių grupė, kurios krepšiai prieš repeticijas patikrinami, ar ten nėra paslėpto pyrago ar pusryčių jogurto“. Dalyviai skundėsi, kad net vandenį reikia išpilti, o repeticijų vietose norint prisipildyti buteliukus ar gertuves, vinguriavo ilgos eilės, nes būta per mažai čiaupų. Nenorint jose stovėti, reikėjo pirkti vandenį su neadekvačiu antkainiu. Organizatoriai teigė, jog dalyviai pasirašė taisykles, kuriose tai buvo aprašyta, tokie reikalavimai atsirado po ankstesnių švenčių patirties, diskutuojant su įvairių institucijų (maisto ir veterinarijos tarnybos, ligų profilaktikos ir kontrolės centro) specialistais, juk jei būtų labai karšta, galbūt suvalgęs sumuštinį žmogus pasijustų prastai, o jie atsakingi už dalyvių sveikatą… Vėliau buvo paskelbta informacija, kad dalyviai gali įsinešti negendantį maistą – įvairius batonėlius, šokoladus, sausainius, daržoves.
Be to, pirmą repeticijų dieną choristai prie maisto eilėse prie estrados stovėjo apie pusantros ar dvi valandas, bet vėliau problemos išsisprendė. „Tokio plataus masto renginį suorganizuoti be nė vienos klaidos – neįmanoma”, – eiles prie maisto komentavo kultūros ministras.
Komentarai internete: „Reklamavo, kad bus aplinkai draugiška ir „žalia“ šventė, mažiau šiukšlių, o dabar dalyvių su savim paimtas maistas patenka į šiukšliadėžes“, „Nenormalu, kad dalyviams, pavargusiems repeticijose, reikia dar kelias valandas stovėti eilėse prie maisto ar pusvalandį prie vandens vietoj to, kad ilsėtųsi ir kauptų jėgas koncertams”, „Sumuštinių karas“, kuris dar kartą parodo organizatorių požiūrį į dalyvius. Gėda ir negarbė”, „Neneigiu ir sutinku, kad viskas vyksta taip, kaip nurodyta taisyklėse, bet neapleidžia jausmas, kad palyginus su kitais metais, kažkas ne iki galo suorganizuota, kad dalyviai jaustųsi laukiami, suprasti, palaikomi, pripažįstant, kad būtent jie savo darbu, širdimi ir siela kuria šią šventę“, „Su dalyviais reikėtų elgtis kaip su menininkais“. Viena komentatorė, pasižiūrėjusi į dalyvių maitinimo grafiką tviteryje reiškė jiems užuojautą, nes maitinimo grafikas buvo, švelniai tariant, nepavydėtinas: pusryčiai 6.00, vakarienė 1.30, linkėjo jiems ištvermės ir sėkmės.
Per konferenciją kalbėta, kad vieniems maisto neužteko, o kiti jo mokyklose ar renginių vietose nevalgė ir jis buvo išmestas, anot organizatorės, maitinimas – sudėtingiausia tokio renginio organizavimo dalis. O ir eilių išvengti esant tokiam žmonių kiekiui yra neįmanoma.
Koncertų trukmė, kiekis ir kiti niuansai
Pernai pirmą kartą choristai dainavo ne tik baigiamajame, kuriame dar dalyvauja ir pučiamųjų orkestrai ir šokėjai, bet ir atskirame, tik jiems skirtame koncerte. Vadinasi, turėjo paruošti dvi programas (nors nedidelė dalis kūrinių sutapo) ir dainavo keturiuose koncertuose, nes generalinės repeticijos irgi vyksta koncertų principu. Palyginus su ankstesnėmis šventėmis – krūvis dvigubas. O dar renginių trukmė: baigiamasis koncertas pernai truko penkias su puse valandos (ankstesniais metais irgi panašiai). Su rikiavimusi kolonose prieš koncertą dalyviams ant kojų tenka praleisti 6,5 val. Konferencijoje kalbėjusios medikės teigimu, šis laikas neturėtų trukti ilgiau nei 4 val.
Kiek suprantu, planuojama ir būsimose dainų šventėse naują tradiciją tęsti. Manau, kad kai kuriems dalyviams toks krūvis per didelis. Arba reikėtų trumpinti koncertų trukmę, tarp jų ir repeticijų įterpti poilsio dienų, pavyzdžiui, pirmą koncertą rengiant šventės pradžioje, kitą – pabaigoje, po savaitės.
Ilgi koncertai kelia dar vieną problemą – klausytojų vaikščiojimo (tuščiomis ar su maistu, gėrimais), valgymo. Maisto zona Mežparke yra nusileidus iš žiūrovų sektorių, bet ten būnant nesigirdi, kas vyksta estradoje, todėl dalis žiūrovų, įsigiję gėrimų ar maisto, su jais grįžta į savo vietas. Dėl to nuolat kyla daug diskusijų, pasipiktinimo, bet esant tokiai trukmei (be to, ir atvykti reikia anksčiau, prie vartų rodyti bilietus ir krepšių turinį, galbūt palaukti eilėje, o kol pasieksi nakvynės vietą, irgi laiko praeis) vaikščiojimo neišvengsi – norėsis ir pavalgyti (su savimi maisto įsinešti negalima, aišku, žmonės yra kūrybiški, praeitos šventės metu internete buvo nuotraukų / patarimų, kad sūrelius galima į dėklą akiniams įdėti ir pan.), ir į tualetą nueiti. „Koncerto metu nereikėtų gerti ir su alaus bokalais vaikščioti – dainų šventės koncertas nėra futbolo varžybos” – piktinosi žiūrovai, svarstomas pasiūlymas neprekiauti alkoholiu koncerto metu, tik pasidainavimų naktį, o ir dalyvė, dėvėjusi baltą tautinį kostiumą, po konferencijos transliacija rašė komentarus, kad nebuvo itin jauku taip apsirengusiai manevruoti tarp jau šiek tiek neblaivių žiūrovų su alaus bokalais, kurie bandė prasibrauti pro dalyvius koncerto metu, kai šie ruošėsi pasirodymui. „Koncertai NETURI trukti 5 val. Ir dalyviai, ir žiūrovai turi teisę atsigerti, nueiti į WC, ką nors suvalgyti” – komentavo transliacijos stebėtojai internete.
Naujoje estradoje, nors ir įrengta vėsinimo sistema, vis tiek karšta. Gal ir ne visose vietose, ne visiems, nežinau, bet „sidabrinį beržynėlį“ (toks estrados pavadinimas, paremtas vienos liaudies dainos žodžiais) „sidabrine keptuve“ vadinančių internete mačiau. Kiti gi skundėsi, kad dėl lietaus ir dėl tų vėsinimo sistemų estrados šonuose esančios choristų vietos, kuriose nėra suoliukų, tik betoniniai laiptai, skendėjo balose, teko stovėti net tada, kai kiti choristai sėdėjo, nes būtų tekę tą daryti balose.
Rygos projektų choras
Rygoje prieš keletą metų susibūrė choras, repetuojantis kiek kitokiu, nei įprasta, formatu. Jie nerepetuoja visus (mokslo) metus keliskart per savaitę, o tą daro su pertraukomis – šešias savaites rengia koncertines programas, po jų atlikimo kurį laiką pailsi. Jame dainuoja buvę gerai žinomų aukšto meistriškumo chorų dainininkai, kurie negali lankyti kolektyvų, repetuojančių įprastu grafiku.
Pernai pavasarį šis choras gerai pasirodė perklausoje, bet šventės metu vykstančiame chorų konkurse nedalyvavo, nes komisija teigė, jog kitokia kolektyvo koncepcija neatitinka dainų švenčių tradicijos principo – proceso nenutrūkstamumo per reguliariai vykstančias repeticijas.
Spaudoje ir socialiniuose tinkluose apie tai vyko nemažai diskusijų, buvo versijų, kad komisija išsigando konkurencijos – gerai dainuojančio choro, galinčio aplenkti tuos, kuriems patys vadovauja ir pan. Pastebėta ir tai, kad nemažai choristų ir įprastai repetuojančiuose choruose šventėje dainavo „projekto“ principu – t. y. palyginus chorų nuotraukas pernai ir užpernai, plika akimi buvo matyti padidėjęs jų narių skaičius. Viena žurnalistė savo straipsnyje net pajuokavo, kad jei tokių dalyvių nebūtų, estradoje choristų gretos būtų retos kaip ledo ritulininkų dantys 🙂 Ji ir pati po pertraukos dainuoti pradėjo tik dėl šventės, tačiau rašė, kad dainavimas chore yra per daug nuostabus, kad pasibaigus šventei jo būtų galima atsisakyti.
Kiti gi atvirkščiai – komentaruose rašė, kad pastarosiose šventėse nebedalyvauja: „Provincijoje perklausose beveik visi vieni kitiems padeda, ypač vyrų ir sopranų balsų grupėse kai kurie dainininkai vos spėja sceninius kostiumus keisti, atidainuoja, o repeticijose susirenka toks žmonių skaičius, kurį ansambliu, o ne choru galėtum vadinti. P. S. po visų šių įvykių ir amžinų bilietų pardavimo problemų svarstyčiau galimybę nedalyvauti toje šventėje, kur tavęs nelaukia…”, „Ši bus mano paskutinė dainų šventė. Užtenka. Ji tapo komercija, kuriai trūksta emocinės pusės”, „Dainuoju nuo neatmenamų laikų, bet šioje šventėje dalyvauti atsisakiau, nes latviai net dėl savo švenčiausio įvykio negali susivienyti ir jaučia konkurenciją. Tai yra baisu!”. „Choristus jau praėjusiose šventėse prieš kiekvieną repeticiją apčiupinėdavo ir krepšius tikrindavo, praeitos dvi ir ši kiekvieną kartą vis beprotiškesnės. Per kitus dar labiau kontroliuos. Aš sąmoningai nedalyvauju – nors visą amžių esu choristė ir kažkada man laaabai patiko ši šventė. Iki 2013 m.“, „Laukiu baigiamojo koncerto TV transliacijos, būti gyvai tame balagane jokiu būdu nenorėčiau, buvau ir kaip dalyvė, ir kaip žiūrovė, ačiū, daugiau nenoriu“, „Tai superkomercializuota, chorinės ar akademinės-klasikinės muzikos, o ne dainų šventė”. Beje, dėl didesnės kontrolės viena iš komentatorių buvo teisi – konferencijoje kalbėta, kad dėl geopolitinės situacijos ateityje ji tikrai tokia bus. Ir pasiūlymas bent rygiečiams maitintis patiems, skiriant jiems tam tikrą pinigų sumą (taip anksčiau maitindavomės mes, Vilniaus kolektyvai Lietuvos šventėse), buvo atmestas, sakant, kad į renginio teritoriją įsinešti ar užsisakyti savo maisto nebus galima.
Taigi nuomonių ir patirčių yra įvairių. Kaip ir problemų – ne tik džiaugsmų dėl naujos estrados su muziejumi ar gražių renginių, autobusiukų, kurie nuo tramvajaus stotelės iki estrados vežė neįgaliuosius ar vyresnio amžiaus žmones. Pavyzdžiui, kai kurie chorai eitynėse savo eilės turėjo laukti tris valandas (vilniečiams tai kai ką primena :)). Tad turbūt neverta manyti, kad jei svetur žolė žalesnė, tai ir piktžolės nė vienos nėra. Linkime sėkmės Lietuvos dainų šventės organizatoriams ir laukiame gražaus artėjančio renginio.
1 – https://choras.lt/index.php/2024/01/09/uzburiancios-latvijos-dainu-sventes-ikvepimas-lietuvai/