Dr. Regimantas GUDELIS
Sveikinu Šiaulių dainų šventės (vyko birželio 1 d.) rengėjus – meno vadovą Remigijų Adomaitį, šventės direktorę Deimantę Bačiulę ir visą kūrybinę grupę su išties puikia švente!
Tai ir viskas ką noriu pasakyti.. Pačią dainų šventę, tikiuosi, aprašys patys šiauliečiai. O šventė buvo išties graži, gerai paruošta – neperdedu! Daug gerų chorų ir orkestrų, publikos gausybė ir graži diena. Nors juodas debesys virš galvų grasino šventę išvaikyti, bet iš jo nė lašas nenukrito. Didžiausia inovacija – atnaujintas estrados architektūrinis kompleksas. Funkcionalus ir tuo pačiu vaizdingas.
Senosios scenos/pakylos nebeliko, jos vietoje iškilo nors ir ne didelio tūrio, tačiau akustiniu požiūriu dėkingas akustinis kupolas. Tiesa, dideliam jungtiniam chorui lyg per mažas; jame pasitalpinus orkestrui ir keliems chorams, likusiems dainininkams teko išsidėstyti pakylos flanguose. Tikėtina, ateityje jungtinis choras su estrados naujovėmis susigyvens, rasis efektyviausias choro balsų išdėstymo būdas, geras skambesys ir balsų ansamblis. (Šį kartą chorai stovėjo „kolektyvais“).
Savo ruožtu publikos sektorius ženkliai išdidėjęs, patogus sėdėti, žiūrėti ir klausyti. Stebiesi publikos gausumu. Matyt, visa tai ne iš dangaus duota dovana, o galingas pačių šiauliečių meninis įdirbis: aktyvi choro „Polifonija“ veikla, įvairūs festivaliai ir konkursai.
Pati šventė buvo kūrybingai sukomponuota režisūros požiūriu. Šalia muzikos buvo daug kalbama apie mūsų švenčių istoriją – tas reikalinga ir būtina artinantis į Jubiliejinę šventę, skaitoma poezija, tarp kitų tekstų ir ištraukos iš Sigito Gedos „Giesmė apie pasaulio medį.“ Labai gerai! Dabar toks laikas, kad šią S. Gedos giesmę reikia skaityti visą ištisai ir visose šventėse. Jos simbolinė/ritualinė paveika, sakyčiau, eina šalia „Kur giria žaliuoja“ ir „Lietuva brangi“. Būtinai skaityti ir žadinti išsilakstančios Lietuvos tautiškumo savigarbą!
Šventės programa iš esmės sudaryta iš būsimosios Jubiliejinės šventės. Gera ji ar „bloga“? Per repeticiją kalbuosi su Palangos choro vadovu ir šios šventės dirigentu Edmundu Jucevičiumi. Jis: “Aš laikausi tokios pozicijos: kadangi Jubiliejinės dainų šventės repertuaras jau suformuotas, nebekeičiamas, apie jį diskutuoti ar kritikuoti nebereikia. Ir ne laikas. Reikia toliau dirbti.” Taigi, paprasti ir šventi žodžiai: repertuaras jau yra, jis aprobuotas visuotiniame Lietuvos chorų sąjungos susirinkime, taigi patvirtintas visuotine sutartimi. Tolimesnis darbas su repertuaru iki Jubiliejinės asocijuojasi su „švarinimo“ dalykais, kurie būna prieš ypatingąjį koncertą.
Iš kitos pusės siaurame rate diskutuoti niekas nedraudžia. Grįžtant su KU choru, autobuse manęs klausė: kaip skambėjo L. Adomaičio „Vandenynai.“ (Aranžavo ir dirigavo Danguolė Beinarytė). Atsakau: darė gerą įspūdį. Solistė Viktorija Miškūnaitė – malonaus tembro mecosopranas – kupletus dainavo ne kokia nors balsą ir tarimą iškraipančia estradine maniera, man taip rodėsi, kaip solistė rimtoje scenoje – bel canto stiliumi, raiškiai. Ir būtent tuo būdu solistės balsas gražiai liejosi su choro, atliekančio priedainį, vokaline spalva. Graži, raiški chorinė lyrika. Kai kas iš atliktojo repertuaro iki Jubiliejinės, suprantama, bus geriau įsidainuota, išsišvarins. Bendras vaizdas pozityvus.
Nemaža šventės dalis teko jungtiniam pučiamųjų orkestrui. Mane jau kuris laikas kvaršina mintis, kad aukšto lygio pučiamųjų profesionalizmas tolo nutolo nuo dainos, ypač choro. Mes juk dainos žmonės! Dabartinė jų muzika, toji orkestrinė technokratija – ritmo ekspresija, žaismas sinkopėmis, bravūriška technika daro didelį efektą, bet šalia choro ji atšiauri, blaško choro klausymąsi. Visuotinėse šventėse Vilniuje, žinome, orkestrai turi savo atskirą renginį/koncertą „Vario audra“ ir toje audroje siaučia. Čia, Šiauliuose, norėta parodyti bendrą šventės vaizdą ir tuo tikslu jie buvo įsiterpti į choro programą, nors gal atvirkščiai – choras buvo įterptas… (Ne verkauju, kadangi chorui artimos pučiamųjų muzikos turime. Tarkime, Kazio Daugėlos „Šv. Kazimiero choralas“ su (su giesme „Pulkim ant kelių“) – tautinis šedevrų šedevras! Šventėse jo iki šiol negrojo. 2018 m. Dainų dienos preliudijoje antai skambėjo Ugnio Vaiginio Fanfara ir kita muzika – vėlgi tai tinkanti tam momentui.
Apie dirigentus. Šalia jau amžinybėn iškeliavusių legendų bei dar ant pjedestalo tvirtai stovinčių ir šį kartą dirigavusių, rodėsi ir stiprūs „jaunesnieji“ žemaičių krašto. Keturi/penki jų – žemaičiai pelnytai rastų vietą ir Jubiliejinėje šventėje! O kiek iš tikrųjų „žemaičių“ diriguos Jubiliejinėje apskritai – lai lieka paslaptimi. (Nemažai!) Dirigavo ir būsimosios jubiliejinės dainų šventės meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas. Tuo noriu pabrėžti: Žemaitijos regionas kartu su Šiauliais ir Klaipėda, choro meno kontekste, dabar jau ne kokia provincija, o didelė Lietuvos meninė jėga.
Ir štai tokias mintis dedu prie pasveikinimo Šiaulių dainų šventei, jos kūrėjams, atlikėjams – dainininkams ir dūdoriams, taip pat šventės kūrėjams plačiąja prasme, svarbu, – publikai!