Lukrecija Stonkutė
Lapkričio 3–9 dienomis trys Lietuvos chorų vadovės: Molėtų gimnazijos mišraus choro „MG“ vadovė Rūta Vekerotienė (nuotr. centre), Kauno „Saulės“ gimnazijos mišraus jaunimo choro „Akordas“ ir Kauno kultūros centro mišraus choro „Gintaras“ vadovė Jovita Kulakauskienė (nuotr. dešinėje) ir Šilalės kultūros centro mišraus choro „Medvėgalis“ bei Šilalės kultūros centro jaunimo choro „Cantando“ vadovė Sandra Rimkutė-Jankuvienė (nuotr. kairėje) išvyko į Vokietiją pagal „Erasmus+“ programą. Ši savaitė Freiburge ir jo apylinkėse tapo ne tik profesiniu tobulėjimu, bet ir labai asmenišku susitikimu su kitokia chorinės kultūros kasdienybe.
Visas patirtis vienijo viena asmenybė – Freiburgo evangelikų liuteronų bažnyčios „Kreuzkirche“ choro vadovė, lietuvė Laura Škarnulytė, kuri pakvietė viešnias ne tik stebėti, bet ir drauge dainuoti M. Palmeri „Misa a Buenos Aires“.
Chorvedžiai chorvedei: kai projektinis choras tampa kūrybine laboratorija
Visos trys vadovės vieningai pabrėžia: ši kelionė buvo unikali galimybė praplėsti akiratį ir išeiti iš komforto zonos. Erasmus+ mainai joms leido pamatyti, kaip veikia „projektinis“ choras – kolektyvas, kuris konkrečiai programai susirenka tik kelioms intensyvioms repeticijoms. „Tam tikrai programai susirenka visi norintys dalyvauti ir per 6–8 repeticijas paruošia programą koncertui“, – pasakoja Rūta. Jovita priduria, kad tai tam tikra „muzikinė provokacija“: sudėtingas kūrinys, tik 7 repeticijos ir choristai, kurie savarankiškai lanko vokalo pamokas ir rimtai dirba su natomis namuose. Sandra pastebi, kad būtent toks modelis leidžia per trumpą laiką rengti stambias programas – tačiau tai įmanoma tik tada, kai patys choristai prisiima atsakomybę už savo augimą.
Kūno pabudinimas, kvėpavimas ir… tylaus dainavimo drąsa
Didžiausią įspūdį visoms trims chorvedėms paliko repeticijų turinys – nuo pirmųjų pratimų iki paskutinių štrichų. Rūta pasakoja, kad Laura labai daug dėmesio skiria kūno paruošimui dainavimui: prieš skambant pirmajam akordui, „suaktyvinami viso kūno raumenys, kvėpavimas, tik tada pradedama dainuoti“. Tai ne formalus apšilimas, o nuosekli praktika, kuri pasirenkama sąmoningai. Jovita ir Sandra tai patvirtina – įsidainavimas, diapazono plėtimas, kvėpavimas ir balso formavimas čia nėra „prie progos“, o repeticijos šerdis.
Ypatinga tema – subtilus dainavimas. Jovita prisimena Laurą įspėjant: „Reikės dainuoti tyliai“. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip „mažai garso“, tačiau realybėje tai reiškia visiškai kitą kokybės lygį: išlavintą klausą, gebėjimą girdėti visą chorą, susiderinti pianissimo vietose, ne demonstruoti savo balso galią, o įsilieti į bendrą audinį. Sandra sako, kad būtent šis subtilumas – didžiausias skirtumas, kurį parsiveža į Lietuvą: choras, kuris puikiai skamba ir ff, ir labai švelniose pp vietose, išlaikydamas balansą.
Repeticija it chirurgiškai suplanuotas procesas
Kitas ryškus patirties aspektas – repeticijų organizavimas. Vokietijoje vadovės pamatė repeticiją, kuri primena gerai suplanuotą kelionę: aiškūs etapai, tikslios laiko atkarpos, jokio blaškymosi. Rūta akcentuoja, kad Laura repeticijų laiką planuoja „iki smulkmenų“, labai aiškiai nusimato, kokie tikslai turi būti pasiekti. Jovita ir Sandra pastebi, kad repeticijose nėra vietos telefonams, pašalinėms kalboms ar atsainumui – visi dainininkai dirba su natomis ir pieštukais, kruopščiai žymisi pastabas. Intonacija, ritmika, artikuliacija – koreguojamos čia ir dabar. Jei ritmas ar dikcija netiksli, vadovė nedelsdama stabdo ir taiso. Daug dėmesio skiriama išsižiojimui, liežuvio bei gomurio padėčiai, veido išraiškai, kūno kalbai. Tai – ne pavienės pastabos, o nuosekli sistema, kuri formuoja skonį ir skambesio kultūrą.
Tango mišios, Čiurlionis ir Miškinis: repertuaras, jungiantis šalis
Šio projekto muzikinis centras – M. Palmeri „Misa a Buenos Aires“, vadinamosios tango mišios. Tai stilistiškai ryškus kūrinys, pareikalaujantis ir ritminio tikslumo, ir „argentinietiško“ temperamento, ir subtilaus klasikinio balso formavimo. Tačiau Freiburgo „Kreuzkirche“ choro repertuaras tuo nesibaigia. Vadovės pasakoja apie ankstesnes programas su M. K. Čiurlionio muzika, planus atlikti V. Miškinio „Light Mass“ bei J. S. Bacho mišias, kalėdinę oratoriją. Žinoma, skamba ir lietuvių kompozitorių kūriniai.
Lietuvos chorams, anot viešnių, šis pavyzdys yra ir įkvepiantis, ir iššaukiantis klausimą: kiek mes patys drįstame imtis sudėtingų programų? Jos sutaria – potencialo tikrai turime, tačiau dažnos kliūtys – ribotos galimybės samdyti profesionalius instrumentininkus bei solistus ir tai, kad nemaža dalis choristų dar nepažįsta natų ar savarankiškai nelavina vokalo.
Originalios natos – ne prabanga, o norma
Vienas iš stulbinančių momentų – požiūris į autorines teises ir natų įsigijimą. Jovita ir Sandra sutartinai pastebi: Freiburge savaime suprantama, kad kiekvienas choristas asmeniškai įsigyja originalias kūrinio natas – tiek klavyrus, tiek choro partijas. Niekam nekyla minčių dauginti ar kopijuoti. Lietuvoje toks požiūris dar ne visur įprastas, tačiau ši patirtis tampa gera proga permąstyti, kaip suprantame pagarbą kūrėjui ir chorinei kultūrai apskritai.
Ryšys su vadove: reiklumas ir humoras viename delne
Visos trys chorvedės itin šiltai kalba apie Laurą Škarnulytę kaip apie asmenybę. Ji – reikli sau ir kitiems, preciziškai planuojanti, bet kartu spinduliuojanti energiją ir optimizmą, turinti subtilų humoro jausmą. Rūta išskiria puikų Laurą ir choristų tarpusavio ryšį: pagarba, betarpiškumas, gera nuotaika. Jovita ir Sandra pastebi, kad repeticijų metu vadovė yra viena – ji veda procesą, visi susitelkę į darbą. Tačiau pertraukų metu atmosfera tampa labai draugiška, kupina šilto bendravimo. Sandrai įsiminė Lauros pasakyta frazė: „Tikiuosi, kad dar lubos ilgai bus nepasiektos“ – tai požiūris, kuris skatina neapsiriboti pasiektais rezultatais ir nuolat judėti pirmyn.
Nauji tiltai ir kelionė, kuri nesibaigė grįžus namo
Erasmus+ patirtis neapsiribojo vien tik repeticijomis ir koncertais. Geografiškai ypatinga vieta – visai šalia Prancūzijos ir Šveicarijos – leido lankytis Bazelyje, Strasbūre, aplankyti žymias vietas, net apsilankyti Strasbūro operoje, kur stebėta Verdi opera „Otelas“. Susitikimuose su Strasbūro ir Freiburgo lietuvių bendruomenėmis gimė idėjų dėl galimų bendrų projektų, o Laurą sieja su viešniomis jau užmegztas ryšys – yra kvietimas atvykti ir į kitus projektus. Kol kas tai daugiau atviri planai, tačiau visos trys vadovės tiki, kad šie tilteliai ateityje gali virsti gastrolėmis, jungtiniais koncertais ar naujomis programomis.
Ką į tarptautinį kontekstą atnešame mes?
Paklaustos, ką Lietuva gali pasiūlyti tarptautinei chorinei bendruomenei, visos trys vadovės nedvejoja: mūsų stiprybė – lietuvių kompozitorių kūryba. Naujų chorinių opusų gausa, savita kalba, spalvinga muzikinė kalba – tai dovana, kuri jau skamba užsienio scenose ir dar gali plačiau skambėti.
Ši kelionė chorvedėms tapo ir veidrodžiu: pamatyti, ką darome gerai, ir aiškiau įvardyti, kur dar galime augti – nuo savarankiško choristų darbo, subtilaus dainavimo kultūros iki drąsesnio stambių, sudėtingų programų pasirinkimo.
„Kiekviena patirtis yra be galo naudinga“
Grįžusios į Lietuvą, Rūta, Jovita ir Sandra sako parsivežusios ne tik naujų pratimų kūno parengimui, įsidainavimui ar balso formavimui. Galbūt dar svarbiau – jos parsivežė kitokį požiūrį: drąsą rinktis sudėtingesnius kūrinius, pasitikėti savo kolektyvais, nuosekliai ir sistemingai dirbti bei tuo pačiu mėgautis savo profesija.
Tai kelionė, kuri tęsiasi jau jų pačių chorų repeticijų salėse: kai jaunimas Molėtuose ir Kaune, ar dainininkai Šilalėje ima dainuoti kiek subtiliau, įdėmiau klausydamiesi vienas kito, žymėdamiesi pastabas natose ir žengdami dar vieną mažą žingsnį link „nepasiektų lubų“.