Lukrecija Stonkutė
Lapkričio pradžioje, kai Talino senamiesčio gatvėmis slinko rūkas, o bažnyčių varpai priminė apie Visus Šventuosius ir Vėlines, trys Lietuvos chorų vadovai kelioms dienoms persikėlė į Estijos sostinę Taliną – ne atostogauti, o stebėti, klausytis ir mokytis. Lapkričio 4–8 dienomis Akmenės rajono savivaldybės mišraus choro „Cementininkas“ meno vadovė ir dirigentė Žydrūnė Kazlauskaitė (nuotr. dešinėje), Šilalės rajono savivaldybės Kultūros centro mišraus choro chormeisteris Žilvinas Jankus (nuotr. centre) ir Kariuomenės ordinariato chorvedys Vilimas Norkūnas (nuotr. kairėje) dalyvavo „Erasmus+“ ir Lietuvos chorų sąjungos inicijuotoje kelionėje, tapusioje intensyviu profesiniu „persikrovimu“: jie stebėjo Talino chorinį gyvenimą iš labai arti, buvo repeticijų „viduje“, klausėsi koncertų ir permąstė savo pačių chorų darbo principus. Tuo metu Talinas gyveno ypatingu ritmu, mat po Visų Šventųjų ir Vėlinių mieste netrūko koncertų, skirtų amžinybės, mirties ir žmogaus trapumo temomis.
Žydrūnė Kazlauskaitė šią patirtį apibūdina kaip sugrįžimą į studijų laikus: „Erasmus+“, tai mokymosi ir gerosios profesinės patirties, pasitikrinimo ir žinių atnaujinimo laikas. Tarsi studijų laikais. Tai buvo ne turistinė kelionė, o labai aiškus profesinis sustojimas, leidęs pažvelgti į savo kaip dirigentės, chormeisterės ir choro vadovės darbą iš šalies.“ Žilvinas Jankus akcentuoja kelionės poveikio mastą: „Labai didžiulis! Pamatyti profesionaliai dirbančią dirigentę, kuri turi labai daug patirties muzikos kūrinių interpretacijose, vokalo ugdyme, dirigavimo technikoje, yra neįkainojama. Sužavėjo nuoširdus bendravimas tarp vadovo ir choristų, didžiulė tarpusavio pagarba.“ Vilimas Norkūnas priduria, kad būtent kultūrinė patirtis – intensyvios repeticijos, koncertai, senosios muzikos ir vargonų pasaulis, Arvo Pärt kūrybos artumas suteikia naujų jėgų kibti į visus muzikinius darbus: chorinius, senosios muzikos, vargonavimo.
Viešnagės metu dirigentai lankėsi trijų kolektyvų repeticijose: Talino kamerinio choro ir Talino operos choro (vadovė Heli Jürgenson), Estijos kamerinių chorų sąjungos jungtinio choro (projekto dirigentas Mihhail Gerts). Žydrūnei ir Žilvinui didžiausią įspūdį paliko būtent Talino kamerinis choras. Žydrūnė sako, kad jis labiausiai atitiko jos, kaip su mėgėjų meno kolektyvu dirbančios chorvedės, lūkesčius. Čia pamatyta repeticijų kultūra tapo savotišku profesionalumo veidrodžiu. Nors ir Lietuvoje netrūksta aukšto lygio dirigentų, Taline ypač ryškiai pasijuto nuoseklumas ir pagarbus, ramus dainininkų santykis su vadovu. Vilimui didžiausią įspūdį paliko Mozarto „Requiem“ repeticija ir koncertas, kuriame dainavo pusantro šimto dainininkų iš įvairiausių Talino kamerinių chorų kolektyvų, jautrus ir detalus dirigento vedamas garso balansas, elegantiška interpretacija.
Estų kamerinio choro repeticijos stebino keliais dalykais. Pirmiausia – ilgesnėmis, bet gerai apgalvotomis repeticijomis su pertrauka, kai yra pakankamai laiko ne tik „praeiti kūrinį“, bet ir nuosekliai taisyti intonavimo, ritmo, balso formavimo problemas. Antra – neforsuotu repertuaro pasirinkimu: pasirenkama tiek kūrinių, kiek realiai įmanoma kokybiškai parengti, o ne „kiek tik tilps į sezoną“. Trečia – dainininkų laikysena: pagarbus dėmesys dirigentui, be nereikalingų komentarų ar murmesio, atidus įsiklausymas į pastabas. Intonavimui repeticijose skiriama itin daug dėmesio, ritmas kruopščiai atidirbamas, o artikuliacijos, Žydrūnės akimis, gal kiek mažiau. Tačiau tai gali būti siejama ir su estų kalbos specifika. Vis dėlto, bendras įspūdis vienareikšmis: dirigentai labai kompetentingi, o jų reikalavimai pagrįsti ir profesionalūs, kaip ir mūsų profesionalių dirigentų.
Žilviną Jankų labiausiai nustebino, atrodytų, mažytė detalė – natų vaizdas. Jis pasakoja, kad estų choristų natos buvo gausiai prirašytos pastabomis. Visos dirigento pastabėlės iš karto pasižymimos, idant nebūtų kartojamos klaidos. Savo choristams yra sunku idiegti, kad tai reikalinga daryti, o estai neliepti iš karto viską pasižymi. Tai rodo profesionalumo lygį“, – sako jis. Anaiptol, tai nėra netvarka, priešingai – labai aiški darbo sistema. Žinoma, pastaba, kuri atsiduria natose, tampa paties dainininko atsakomybe. Greta to – ideali tyla repeticijų metu, susikaupimas, pastangos ištaisyti tai, kas nurodyta vadovo. Žilvinas taip pat mini įdomius, jam dar negirdėtus prasidainavimo pratimus, skirtus visapusiškam vokalo lavinimui.
Ypatingą atspalvį šiai kelionei suteikė laikas – po Visų Šventųjų ir Vėlinių Taline gausu koncertų, kurių tematika sukasi apie amžinybę, mirtį, trapumą. Talino kamerinis choras repetavo Maurice Duruflé „Requiem“, kurio jautri, subtili muzika paliko didelį įspūdį Žydrūnei: ji džiaugiasi dar kartą išgirdusi šį kūrinį ir patyrusi, kaip giliai jis paliečia sielą. Tą pačią savaitę dirigentai turėjo progą apsilankyti Estijos filharmonijoje generalinėje repeticijoje ir koncerte su Wolfgang Amadeus Mozart „Requiem“. Kūrinį atliko jungtinis chorų (Estijos kamerinių chorų sąjungos narių) choras ir Pärnu Linna orkestras, diriguojamas Mihhail Gerts. Nepaisant maždaug 150 choristų scenoje, pavyko išgauti jautrų, spalvingą atlikimą. Vilimas Norkūnas ypač pabrėžia Mihhail Gerts dirigavimą: detali ir jautri interpretacija, jaučiamas tamprus ryšys ne tik su orkestru, bet ir su choru – tarsi choro dirigento, kas ne visada savaime suprantama orkestrų dirigentams. Chorui juk labai svarbu, kad dirigentas kvėpuotų tarsi dainininkas. Vietomis buvo galima matyti judančias dirigento lūpas, nes jis choro tekstą mokėjo atmintinai.
Pasak Vilimo Norkūno: „Man asmeniškai svarbi patirtis ir kelionės gija – kompozitoriaus Arvo Pärt 90-mečio tema. Dirigentai lankėsi Arvo Pärt centre, įsikūrusiame pušyne, tarsi „vidury niekur“, kur tvyro nuostabi ramybė ir jo kuriamos muzikos aura. Žydrūnei įsimintinas buvo įrašas, kuriame skambėjo „Cecilia, vergine romana“, o Vilimui be galo patiko dokumentinis filmas ir juntamas paties maestro ramybės jausmas. Jis pastebi, kad ir pačiame Taline, tarp koncertų, parodų, ekspozicijų, vis iškildavo tintinnabuli skambesys. Aplankytos parodos „Spiegel im Spiegel“ ir „In Principio“ temomis.“ Miestas gyveno Pärt muzika, o jie – kartu su ja.
Nors pagrindinis kelionės tikslas buvo chorinis darbas, laisvalaikis Taline taip pat buvo turiningas. Tiek Žilvinas, tiek Žydrūnė labai džiaugėsi, kad Vilimas pabuvo grupės „gidu“ ir sudarė visos savaitės „kultūrinimosi“ planą. Vilimui, kaip jis teigia, buvo svarbu patirti kultūros visumą, ne tik chorinę muziką siaurąja to žodžio prasme, bet visą vokalinę muziką – nuo viduramžių dainavimo iki džiazo, susipažinti su kompozitoriaus Arvo Pärto fenomenu – taigi ne tik jo partitūromis, bet ir jam dedikuotomis parodomis, na ir, žinoma, kaip vargonininkas ir klavesininkas – būtinai veržėsi išgirsti ir vargonų, senosios muzikos, hamerklavyro koncertus, aplankyti Estijos muzikos ir teatro akademiją. Žydrūnei labiausiai patiko patirties įvairovė: parodos Estijos nacionaliniame muziejuje ir Arvo Pärt centre, ekskursijos po Talino senamiestį, pažintis su Operos ir baleto teatru, koncertai – Mozart „Requiem“, Ivi Rausi vokalinis koncertas estiškai džiazo klube, Senosios muzikos ansamblio „Hortus Musicus“ koncertas „Viduramžių muzika prieš viduržiemio depresiją“ Talino rotušėje. Žilvinui padarė įspūdį apsilankymas šiuolaikinio meno muziejuje KUMU, vargonų koncerte Talino katedroje ir ekskursija po Operos ir baleto teatrą. „Tai buvo savaitė, kai rytą pradedi repeticijomis, dieną praleidi muziejuje ar ekspozicijoje, vakarą sutinki koncerte, o naktį mintyse dar kartą perbėgi dirigento mostus ir choristų darbą.“
Ar ši patirtis liks tik gražus epizodas biografijoje? Tikrai ne. Į klausimą, ar kelionė paskatino permąstyti choro darbo principus ar repertuaro pasirinkimą, Žydrūnė atsako aiškiai: „Taip, esu motyvuota gerinti dainavimo, kūrinio suvokimo kokybę, siekti aukštesnio meninio lygio.“ Ji daug galvoja apie dainininkų elgesį ir atsakomybę už savo darbą: kad choristai elgtųsi pagarbiai ir reikliai savo atžvilgiu, žymėtųsi pastabas natose, laikytų atitinkamą kūno padėtį dėl vokalinių rezultatų. Kartu ji pabrėžia ir dirigento atsakomybę: jei iš dainininkų reikalaujama profesionalumo, būtina nuolat gilinti ir savo kompetencijas. Žilvinas prisipažįsta, kad po kelionės pažvelgė naujai ir į savo chorą – ypač norisi perkelti į darbą estų natų žymėjimosi kultūrą ir repeticijų discipliną. Paklaustas, kokiais žodžiais apibūdintų patirtį, jis pasirenka tris: „Įdomu, naudinga, informatyvu.“
Vilimas labiausiai džiaugiasi galimybe pasisemti kultūros, pažinti Estijos muzikinę sceną. Dėkingas Lietuvos chorų sąjungai ir „Erasmus+“ už galimybę savaitei ištrūkti iš ypatingai intensyviu ritmu besisukančio darbų ir koncertinio maratono rato. Vilimas dėkoja Mozarto projekte už širdingą globą ir bilietus į prabangias vietas parteryje parūpinusiam Joosepui Loidap, už skirtą laiką aprodyti muzikos akademiją ir šiosios klavesinus – Ene Nael ir, už visą dovanotą laiką stebėti repeticijas, Talino kamerinio choro bei operos chorvedei – Heli Jürgenson. „Mane sužavėjo, kad su operos teatro choru ji dirbo angliškai – dėl dalies dainininkų, kurie su kontraktais dainuoti į chorą atvykę iš skirtingiausių šalių. Iš visų repeticijų nepamirštamas estiškas aidas ausyse tai „üks kaks kolm“ („viens du trys“).“
Paklausta, kokiais trimis žodžiais apibūdintų šią kelionę, Žydrūnė Kazlauskaitė nusišypso ir atsako taip, kaip turbūt galėtų atsakyti daug chorų žmonių: „Man patinka choras.“ Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šios kelionės išvada – ne tik nauji prasidainavimo pratimai ar ilgesnės repeticijos, bet atgaivintas, sustiprėjęs santykis su savo choru ir darbu jame. Su choru, kuriame dainininkai, tikėtina, vis dažniau žymėsis pastabas natose, atidžiau klausysis dirigento ir kartu su juo sieks aukštesnio meninio lygio.