Lukrecija Stonkutė
Kai lapkričio pradžioje Kauno raj. Babtų kultūros centro choro „Gynia“ vadovė Danutė Šakalienė, Kauno raj. Samylų kultūros centro choro „Žaisa“ vadovė Laima Dzedaravičienė ir Valstybinio dainų ir šokio ansamblio „Lietuva“ vyr. dirigentas dr. Egidijus Kaveckas išvyko į Paryžių, tai nebuvo tik turistinis vizitas. Savaitė „Erasmus+“ programoje tapo intensyvia profesine stažuote – su repeticijomis, stebėjimu, analize, pokalbiais ir, žinoma, didingu Giuseppe Verdi „Requiem“ skambesiu. Paryžius dirigentus pasitiko ne vien kaip meno sostinė, bet ir kaip gyva choro laboratorija, kurioje buvo galima iš arti matyti, kaip gimsta aukščiausio lygio muzikinis rezultatas.
Verdi „Requiem“ – gyvas susitikimas su didybe
Programos ašimi tapo monumentalus XIX a. kūrinys – G. Verdi „Requiem“, reikalaujantis ne tik didžiulės atlikėjų sudėties, bet ir vidinės brandos. Koncerte dalyvavo Vilniaus universiteto choras „Pro Musica“ (vad. Rasa Gelgotienė), Paryžiaus choras (vad. Till Aly), simfoninis orkestras ir keturi solistai: Sabine Revault (sopranas), Yete Queiraz (mecosopranas), Artavazd Sargsyan (tenoras) ir Ihor Mastovoi (baritonas).
„Tai unikali patirtis vienu metu stebėti ir grožėtis labai gerais atlikėjais ir nuostabia muzika“, – įspūdžiais dalijasi D. Šakalienė. Verdi muzika šįkart tapo ne tik klausymosi, bet ir nuolatinio profesinio stebėjimo objektu: intonacija, dikcija, orkestro ir chorų balansas, solistų darbo detalės. Šis Verdi opusas – monumentalus, techniškai ir emociškai prikaustantis. Pasisėmėme įkvėpimo, noro, motyvacijos savo darbui. Norime savo chorui perteikti bent emocijas iš repeticijų ir koncerto“.
Ramybė, pagarba ir drausmė
Stebint Paryžiaus chorą ir jo vadovą Till Aly, labiausiai įsimena ne vien muzikiniai sprendimai, bet ir atmosfera. „Labai smagu buvo matyti, kokia pagarba tvyro tarp choristų ir vadovo. Atidus įsiklausymas, sekimas, drausmė. Vyravo ramybė, rimtis ir susikaupimas, nes kūrinys neeilinis“, – pastebi D. Šakalienė. Pasak jos, būtent šios nematomos, bet labai svarbios grandys – pagarba ir pasitikėjimas, sukuria darbinę atmosferą, leidžiančią chorui veikti kaip tikrai bendruomenei“, – pabrėžia ji.
Dirigentas Till Aly repeticijose pastebėdavo kiekvieną smulkmeną, nuo intonavimo iki dikcijos ir orkestro skambesio. Pastabos – subtilios, draugiškos, bet labai tikslios. Labai daug reikalaujama iš solistų: taisomos frazuotės, kvėpavimas, artikuliacija. Tačiau tai daroma taip, kad visi dalyviai jaustųsi saugioje, kūrybiškoje erdvėje.
Lietuviškas ir prancūziškas skambesys: daugiau bendrumų nei skirtumų
Ar lengva atskirti lietuviško ir prancūziško choro skambesį? L. Dzedaravičienė pripažįsta, kad ne: „Prancūzijos choro skambesio skirtumus nuo lietuviškojo pastebėti buvo nelengva. Be abejonės, nežymūs skirtumai buvo, bet nemanau, kad tai lėmė nacionalinio muzikavimo ypatumai.“ Pasak jos, VU choras „Pro Musica“ darniai įsiliejo į bendrą muzikinį audinį ir papildė prancūzų choro bei orkestro skambesį. Tai svarbus komplimentas Lietuvos chorinei kultūrai. „Manau, kad mūsų chorinė kultūra yra pakankamai stipri. Kolegoms iš kitų šalių dažnai įsimena aukštas chorų meninis lygis ir vokalinė kultūra“, – sako dr. E. Kaveckas. Paryžiaus maestro Till Aly taip pat paminėjo lietuvių chorų darnų, gražų skambesį. Balso formavimo skirtumų, anot dalyvių, beveik nėra – labiausiai skambesį veikia skirtingos kalbos specifika. Tačiau bendras rezultatas įtikinantis ir abipusiai profesionalus.
Repeticijų „virtuvė“ ir dirigento sprendimų magija
Anot L. Dzedaravičienės: „Prancūzų choro veikla organizuojama naudojantis tradicine metodika. Pradžioje, pagal iš anksto paskelbtą tvarkaraštį repetuoja atskiri balsai, o vėliau kolektyvas apjungiamas, siekiant išgauti skambesį, kurį kiekvienas dirigentas supranta ir interpretuoja individualiai. Pasiekus tinkamą suderinamumą ir skambesį, kviečiami solistai ir orkestras, o repeticijų vieta perkeliama į numatytą arba analogišką būsimo koncerto vietą.“
L. Dzedaravičienei labiausiai įsiminė vienas originalus dirigento sprendimas: trimito solo partija buvo perkelta į koncertinės erdvės aukštybes, šalia vargonų. Išskaidytas erdvinis garsas sukūrė iliuziją, kad skambesys sklinda iš dangaus, it nematoma muzikinė skliauto šviesa.
Visą procesą gaubė kolegialumas. „Savitarpio supratimas buvo tikrai aukšto lygio. Neabejotinas meno vadovo, dirigento, maestro Till Aly autoritetas ir profesionalumas sukūrė kūrybai palankią terpę, kurioje komfortiškai jautėsi choras, orkestras ir solistai“, – pasakoja L. Dzedaravičienė.
Prancūziškas repertuaras ir nauji atradimai natų lentynoje
Kelionė į Paryžių dr. E. Kaveckui buvo svarbi ir kaip repertuaro paieškų stotelė. Jis pripažįsta, kad prancūziškas chorinis repertuaras Lietuvos kolektyvuose skamba rečiau, daugiausia dėl kalbos barjero. Dažniau girdime kūrinius anglų, italų, vokiečių, lotynų kalbomis. Iki kelionės, dirigento natų lentynoje jau buvo gerai žinomi prancūzų autoriai: Hector Berlioz, Francis Poulenc, Gabriel Fauré, Leo Delibes, Charles Gounod, Maurice Ravel, Darius Milhaud, Olivier Messiaen. Tačiau Paryžius leido papildyti šią biblioteką ir mažiau girdėtais vardais. „Vaikštant autentiškai siauromis Paryžiaus gatvėmis netikėtai užklydau į muzikos instrumentų aveniu. Pamatęs natų parduotuvę, būtinai ją aplankiau ir nusipirkau keletą prancūzų kompozitorių partitūrų – Lili Boulanger, Cecile & Olivier Rogg, Guy Lafarge ir kitų. Tad biblioteka pasipildė,
o partitūros laukia savo eilės“, – pasakoja dr. E. Kaveckas.
Šios naujos natų knygos, lyg tiltas į būsimus projektus, kurie galėtų praturtinti ir Lietuvos chorų programas.
Profesinis „atsišviežinimas“ ir dirigento vidinė branda
Kelionę dr. E. Kaveckas vadina emociniu ir profesiniu „atsišviežinimu“. Verdi „Requiem“ jis iki šiol daugiausia girdėjo įrašuose ir diriguodamas atskiras ištraukas. Gyvas didžiulio kūrinio atlikimas, dalyvaujant dviem chorams, solistams ir orkestrui, paliko stiprų įspūdį. „Visi stebėjusieji maestro Till darbą, pastebėjo jo ramybę, kad ir kas benutiktų. Manau, tos ramybės darbe jau esu kiek išmokęs, tačiau geras pavyzdys dar labiau skatina to siekti“, – sako jis.
Kalbėdamas apie būsimus tarptautinius dirigentų mainus, Egidijus pabrėžia kelias kryptis, kuriose verta augti: psichologinis darbas su kolektyvu – saugios, motyvuojančios aplinkos kūrimas; stilistinis lankstumas – gebėjimas drąsiai judėti nuo senosios iki šiuolaikinės muzikos, priimti skirtingas muzikavimo tradicijas; vidinė dirigento branda – atvirumas, gebėjimas mokytis iš kitų, nuolatinė refleksija.
Paryžius – ne tik muzika, bet ir kultūrinės erdvės
Nors pagrindinis kelionės tikslas buvo muzikinis, dalyviai stengėsi pajusti ir patį miestą. Luvras, Versalis, Orsė muziejus, Monmartro kalva, Eifelio bokštas – tik dalis aplankytų vietų. Gilią emociją paliko ir didingos Paryžiaus bažnyčios, Montmartre kapinės, kuriose dr. E. Kaveckas aplankė H. Berliozo kapą. „O Paryžiaus operos puošnumas ir grožis! Visas laikas tikrai įsimenantis, įkvepiantis, motyvuojantis“, – sako jis.
Kam reikalingi tokie mainai?
Ši „Erasmus“ kelionė, tai puikus pavyzdys, kodėl tarptautiniai dirigentų ir chorų mainai yra būtini. Jie: įkvėpia ir suteikia naujos motyvacijos kasdieniam darbui; praplečia profesinį akiratį, nuo repertuaro iki darbo metodikų; stiprina pasitikėjimą savo šalies chorine kultūra; kuria ryšius, kurie ateityje gali virsti jungtiniais projektais ir gastrolėmis; primena, kad muzika yra bendras kalbos barjerus įveikiantis kodas.
Visi trys dirigentai į Lietuvą grįžo ne tik su nuotraukomis iš Paryžiaus, bet ir su nauja patirtimi, idėjomis. Sykiu noru dalintis su kolektyvais, choristais ir visa Lietuvos chorine bendruomene. Ir galbūt jau netrukus Verdi „Requiem“ ar nauji prancūziški opusai suskambės ir mūsų salėse, papildyti Paryžiuje parsivežto įkvėpimo.