Kai netektis palie\u010dia artimiausius \u017emones ir tyl\u0117ti tampa ne\u012fmanoma \u2013 prabyla muzika. Kompozitoriaus, choro dirigento Vaclovo Augustino naujausias opusas \u201eMi\u0161ios u\u017e mirusius (Requiem)\u201c, yra jautrus atsakas \u012f dvylikos koleg\u0173, bi\u010diuli\u0173 \u2013 kult\u016bros \u017emoni\u0173 netekt\u012f. Tai didel\u0117s apimties k\u016brinys chorui a cappella, kuriame prisiminimai virsta muzikin\u0117mis strukt\u016bromis, o tradicijos serg\u0117tojo misija susipina su asmenine atminties drama.<\/p>\n\n\n\n
Prie\u0161 k\u016brinio premjer\u0105, vykusi\u0105 rugs\u0117jo 13 d. Vilniaus \u0160v. Apa\u0161tal\u0173 Pilypo ir Jok\u016bbo ba\u017eny\u010dioje, kompozitorius atvirai pasakoja, kaip prisiminimai virto muzika, kod\u0117l svarbu i\u0161likti tradicijos serg\u0117toju ir kokias patirtis klausytojui dovanoja jo sukurtos \u201eMi\u0161ios u\u017e mirusius (Requiem)\u201c.<\/p>\n\n\n\n
Min\u0117jote, kad \u201eMi\u0161ios u\u017e mirusius (Requiem)\u201c skirtos per anksti i\u0161\u0117jusiems kolegoms ir bi\u010diuliams atminti. Kaip atmintis apie konkre\u010dius \u017emones virto muzikin\u0117mis strukt\u016bromis, emocijomis?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Jau seniai brendo noras para\u0161yti \u201eRequiem\u201c. Ketinimas tyliai gyveno mano pas\u0105mon\u0117je, giliausiame jos \u201er\u016bsyje\u201c. \u0160\u012f vidin\u012f jausm\u0105 dar labiau sustiprino viena po kitos u\u017eklupusios artim\u0173 bi\u010diuli\u0173, koleg\u0173 netektys. Taigi, jau\u010diau poreik\u012f \u012fprasminti j\u0173 atminim\u0105 b\u016btent \u201eRequiem\u201c, kuris nuo seno yra pripa\u017einta forma pagerbti mirusiuosius. Tuomet netik\u0117tai sulaukiau valstybinio choro \u201eVilnius\u201c u\u017esakymo. Man pasi\u016bl\u0117 sukurti ma\u017edaug valandos trukm\u0117s k\u016brin\u012f, palikdami visi\u0161k\u0105 k\u016brybin\u0119 laisv\u0119. Tuomet pagalvojau: \u0161tai ta proga! Beje, reikia pamin\u0117ti, kad prie u\u017esakymo finansavimo \u017eenklia dalimi prisid\u0117jo ir Lietuvos kompozitori\u0173 s\u0105junga.<\/p>\n\n\n\n Did\u017ei\u0105j\u0105 dal\u012f k\u016brinio dali\u0173 dedikuojate net dvylikos \u017emoni\u0173 atminimui, j\u0173 vardai \u012fam\u017einti partit\u016broje. Pasidalinkite gra\u017eiausiais prisiminimais apie kiekvien\u0105 i\u0161 j\u0173.<\/strong><\/p>\n\n\n\n Apie \u0161\u012f k\u016brin\u012f galima kalb\u0117ti dviem lygmenimis \u2013 muzikiniu ir nemuzikiniu. Nemuzikinis man yra ne k\u0105 ma\u017eiau svarbus, nes suteikia k\u016briniui prie\u017east\u012f, prasm\u0119. Kitaip kilt\u0173 klausimas: kod\u0117l a\u0161 \u0117miausi ra\u0161yti \u201eRequiem\u201c? Juk turime W. A. Mozart\u0105, Luigi Cherubini, Osvald\u0105 Balakausk\u0105 ir daugel\u012f kit\u0173. Pateisinimas atsiranda tuomet, kai kyla vidin\u0117 intencija \u2013 prisiminimai apie konkre\u010dius \u017emones. \u012ek\u016bnijus juos muzikos garsais, k\u016brinys \u012fgyja bendra\u017emogi\u0161k\u0105 prasm\u0119.<\/p>\n\n\n\n Vidmantas Bartulis (1954\u20132020)<\/strong>. Nebuvome asmeni\u0161ki draugai \u2013 jis priklaus\u0117 vyresnei kartai, buvo kitos patirties kompozitorius. Bet atmetus visus oficialius titulus jutau j\u012f kaip \u017emog\u0173. Trumpi m\u016bs\u0173 susitikimai, patap\u0161nojimai per pet\u012f, keli prasmingi susira\u0161ymai ar darbas su jo k\u016briniais man visuomet buvo svarb\u016bs. Kart\u0105 jis paskambino su pra\u0161ymu: \u201e\u012e akademij\u0105 stoja mano buv\u0119s mokinys Lukas Butkus, gal paimtum j\u012f globoti?\u201c A\u0161 sutikau, o Bartulis prid\u016br\u0117: \u201eSu juo nebus problem\u0173, tik svarbiausia \u2013 netrukdyk.\u201c Tokie keli sakiniai, kuriais mes apsikeisdavome, man atrod\u0117 labai prasmingi ir \u0161ilti.<\/p>\n\n\n\n Rimas Karalis (1950\u20132021)<\/strong>. Jis buvo vyresnis u\u017e mane, bet kaip ir a\u0161, \u201e\u0105\u017euoliukas\u201c \u2013 vienas pirm\u0173j\u0173 berniuk\u0173 ir jaunuoli\u0173 choro \u201e\u0104\u017euoliukas\u201c daininink\u0173. Daug met\u0173 dirbo valstybiniame chore \u201eVilnius\u201c (tuometiniame Vilniaus akl\u0173j\u0173 draugijos chore), ranka perra\u0161in\u0117davo k\u016brinius padidintu \u0161riftu silpnaregiams. Iki \u0161iol matau prie\u0161 akis daugel\u012f jo perra\u0161yt\u0173 partit\u016br\u0173, bet labiausiai \u012fsimin\u0117 Broniaus Kutavi\u010diaus \u201eAtne\u0161u r\u016btos \u0161ak\u0105\u201c, skirt\u0105 jo mirusiai \u017emonai Vilmutei. Originali partit\u016bra buvo para\u0161yta fig\u016brine notacija, kurios chorui negal\u0117tum pateikti \u2013 savait\u0119 reik\u0117t\u0173 ai\u0161kintis, kaip j\u0105 skaityti. Rimas k\u016brin\u012f perra\u0161\u0117 standartine notacija, stambiomis natomis. \u017dinia apie jo mirt\u012f mane labai paliet\u0117.<\/p>\n\n\n\n Vladas Zalatoris (1961\u20132005)<\/strong>. Tai daugyb\u0117s talent\u0173 \u017emogus: muzikologas, muzikos kritikas, lindyhopo \u0161ok\u0117jas, aran\u017euo\u010di\u0173 autorius. Kur\u012f laik\u0105 jis dirbo choro \u201eJauna muzika\u201c projekt\u0173 vadovu. Vladas buvo labai k\u016brybingas, kupinas u\u017esidegimo, o m\u016bs\u0173 darbiniai santykiai \u2013 labai \u0161ilti. Esame sureng\u0119 koncert\u0105, kuriame choras atliko jo aran\u017euotus d\u017eiazo standartus su \u0161okan\u010diais lindyhopo \u0161ok\u0117jais. Vlado mirtis buvo visi\u0161kas \u0161okas \u2013 jis i\u0161keliavo labai jaunas.<\/p>\n\n\n\n Gintaras Burba (1952\u20132024)<\/strong> ir Genadijus Alfimovas (1949\u20132008)<\/strong>. Tai kult\u016bros lauke ma\u017eiau \u017einomi \u017emon\u0117s, bet man itin svarb\u016bs, beje, irgi \u201e\u0105\u017euoliukai\u201c. Gintaras ilgus metus dirbo Lietuvos nacionalin\u0117je filharmonijoje, reklamos skyriuje. Mus siejo labai artimas ry\u0161ys \u2013 da\u017enai sve\u010diuodavom\u0117s jo namuose, klausydavome muzikos, kalb\u0117davome apie visk\u0105, net ir asmeni\u0161kiausius dalykus. Man jis buvo tarsi guru, ypa\u010d \u201egyvenimi\u0161komis\u201c temomis. Labai gerbiau jo nuomon\u0119 ir m\u0117gau b\u016bti jo draugijoje, tiek filharmonijos bufete, tiek \u201e\u0104\u017euoliuko\u201c stovyklose, tiek jo namuose. Leonidas Donskis (1962\u20132016)<\/strong>. Asmeni\u0161kai jo nepa\u017einojau, tik kur\u012f laik\u0105 teko kartu dirbti Nacionalini\u0173 kult\u016bros ir meno premij\u0173 komisijoje. Daugiausia Leonid\u0105 pa\u017einau per jo tekstus. Man jis yra m\u016bs\u0173 laik\u0173 s\u0105\u017ein\u0117 \u2013 \u017emogus, sugeb\u0117j\u0119s ramiai, eleganti\u0161kai kalb\u0117ti net kontraversi\u0161kiausiomis temomis, o L. Donskio i\u0161mintis ir erudicija buvo neprilygstami. Labai nor\u0117jau \u0161\u012f i\u0161kil\u0173 lietuvi\u0173-\u017eyd\u0173 filosof\u0105, eseist\u0105 pamin\u0117ti k\u016brinyje, o dedikacija jam atsid\u016br\u0117 k\u016brinio architektonikos centre, \u201eSanctus\u201c dalyje.<\/p>\n\n\n\n Melita Diamandidi (1949\u20132021)<\/strong> ir Amaury du Closel (1956\u20132024)<\/strong>. Melita Diamandidi buvo mano fortepijono d\u0117stytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvau dar nepilnametis, kai prad\u0117jau studijuoti. Melita man buvo labai gra\u017ei moteris (\u0161ypsosi) ir v\u0117liau tapo mylima mokytoja. Atsimenu, ji sub\u016br\u0117 savo buvusius studentus Bendrojo fortepijono katedros jubiliejaus koncertui akademijoje. Mane \u012fkalbino, kartu su kolege, akompanuoti keturiomis rankomis vokaliniam kvartetui, atlikusiam J. Brahmso cikl\u0105. Melita mir\u0117 pandemijos metu. Salom\u0117ja Jonynait\u0117 (1963\u20132020)<\/strong>. Man tai bene skaud\u017eiausia netektis. Ji Vilniaus miesto savivaldyb\u0117s chore \u201eJauna muzika\u201c dirbo nuo pat pirmos dienos, nuo 1989-\u0173j\u0173. I\u0161 prad\u017ei\u0173 kaip daininink\u0117, v\u0117liau kaip choro direktor\u0117. Salom\u0117ja buvo gyvoji choro siela, \u017emogus, kuriam \u201eJauna muzika\u201c nebuvo vien tik darbas, tai buvo jos gyvenimas. Kartu patyr\u0117me labai daug: keliones, konkursus, kolektyvo emocinius pakilimus ir nuosmukius. Jai mirus sugriuvo viena tvir\u010diausi\u0173 kolon\u0173, ant kuri\u0173 laik\u0117si m\u016bs\u0173 choras.<\/p>\n\n\n\n K\u0119stutis Antan\u0117lis (1951\u20132020)<\/strong>. Spalvinga, kiek chuligani\u0161ko b\u016bdo asmenyb\u0117, lietuvi\u0173 roko ir R&B muzikos krik\u0161tat\u0117vis. Oficialiam kult\u016bros lauke jis lik\u0119s tarsi u\u017e ribos, tod\u0117l man buvo ypa\u010d svarbu j\u012f prisiminti ir pagerbti. Tur\u0117jome \u012fvairi\u0173 reikal\u0173, ypa\u010d jo v\u0117lyvaisiais k\u016brybos metais, kai ruo\u0161\u0117m\u0117s jo miuziklo \u201ePeras Giuntas\u201c pastatymui.<\/p>\n\n\n\n Faustas Lat\u0117nas (1956\u20132020). Ilg\u0105 laik\u0105 j\u012f pa\u017einojau tik i\u0161 atstumo \u2013 pasisveikindavome, bet nesibi\u010diuliavome. M\u016bs\u0173 ry\u0161\u012f pakeit\u0117 tragi\u0161ka jo s\u016bnaus \u017e\u016btis. Tuo metu \u201eVilniaus\u201c choras buvo u\u017esak\u0119s keliems kompozitoriams k\u016brinius, skirtus Lietuvos regionams. A\u0161 pasirinkau \u017demaitij\u0105 ir, skaitydamas M. K. Oginskio ra\u0161tus, radau \u201ePriesakus s\u016bnui\u201c, skirtus jo keturiolikme\u010diam s\u016bnui Iren\u0117jui, 1822 m. i\u0161vykstan\u010diam mokytis \u012f Italij\u0105. \u0160io teksto fragmentus panaudojau savo k\u016brinyje, \u012fkomponuodamas ir \u017eemai\u010di\u0173 dain\u0105 \u201eOj eisiu eisiu\u201c. Bebaigdamas k\u016brin\u012f su\u017einojau apie F. Lat\u0117no s\u016bnaus mirt\u012f. Mane it \u017eaibas trenk\u0117. Atrod\u0117, jog muzika buvo para\u0161yta lyg nujau\u010diant \u0161i\u0105 baisi\u0105 nelaim\u0119 \u2013 \u201eoi, eisiu, eisiu, \u010diuonai neb\u016bsiu, \u010d\u0117 nier mona nameliai\u2026\u201c. Po keli\u0173 dien\u0173 nu\u0117jau pas Faust\u0105 \u012f studij\u0105, apkabinau ir \u012fteikiau partit\u016br\u0105 su dedikacija \u201eFaustui Lat\u0117nui netekties valand\u0105\u201c. Buvo labai jautru. Mes netapome artimais draugais, ta\u010diau kiekvien\u0105 kart\u0105 susitik\u0119 jaut\u0117me t\u0105 ypating\u0105, brang\u0173 ry\u0161\u012f. Po keleri\u0173 met\u0173 mir\u0117 ir jis pats.<\/p>\n\n\n\n Ar ra\u0161ydamas k\u016brin\u012f galvojote ne tik apie asmenin\u012f santyk\u012f su pa\u017eintais \u017emon\u0117mis, bet ir apie universali\u0105 netekties patirt\u012f?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Tikrai taip. Kalb\u0117damas apie \u0161\u012f k\u016brin\u012f, a\u0161 nor\u0117\u010diau atskirti du lygmenis \u2013 emocin\u012f ir muzikin\u012f. Emocinis, psichologinis, komunikacinis lygmuo kyla i\u0161 asmenini\u0173 prisiminim\u0173, i\u0161 vidin\u0117s intencijos, ta\u010diau tai ne muzikiniai parametrai. Muzikinis lygmuo \u2013 kas kita: tai savaranki\u0161kas, muzikos d\u0117sniais grind\u017eiamas k\u016brinys. Net ir pa\u0161alinus dedikacijas, jis i\u0161likt\u0173 universaliu muzikos k\u016briniu \u2013 Mi\u0161iomis u\u017e mirusius (Requiem).<\/p>\n\n\n\n Kuo, J\u016bs\u0173, kaip \u0161iuolaikinio kompozitoriaus, gedulingos mi\u0161ios skiriasi nuo tradicini\u0173 \u201eRequiem\u201c interpretacij\u0173 \u2013 W. A. Mozarto, G. Faur\u00e9 ir kit\u0173?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Imtis tokio didel\u0117s apimties k\u016brinio man buvo nemenka kompozicin\u0117 u\u017eduotis. Vienas svarbiausi\u0173 aspekt\u0173, skirian\u010di\u0173 skirtingus kompozitorius, yra teksto segmentavimas: kaip jie padalija tekst\u0105, kokius epizodus sujungia, o kokius i\u0161skiria \u012f atskiras dalis. B\u016btent tai man labiausiai r\u016bp\u0117jo, nes muzikin\u0117 kalba kiekvienoje epochoje yra kitokia, o man, kaip kompozitoriui, pirmiausia reik\u0117jo apsispr\u0119sti d\u0117l formos. Pavyzd\u017eiui, W. A. Mozarto, M. Durufl\u00e9, G. Faur\u00e9 ar G. Verdi \u201eRequiem\u201c skirti chorui su orkestru, o choras ten traktuojamas kaip bendro skambesio elementas. Kadangi a\u0161 pasirinkau ra\u0161yti chorui a cappella su ad libitum vargonais, toks po\u017ei\u016bris man netiko, tod\u0117l prad\u0117jau \u017evalgytis \u012f Renesanso kompozitorius, kurie ra\u0161\u0117 a cappella. Ie\u0161kojimai nuved\u0117 \u012f XVI am\u017ei\u0173 ir mano \u012fkv\u0117pimo \u0161altiniais tapo ispanas Tom\u00e1s Luis de Victoria ir flamandas Jacob Clemens non Papa. Pastarasis prie savo vardo prid\u0117jo \u201enon Papa\u201c, t. y. \u201ene popie\u017eius\u201c, nes tuo metu gyveno popie\u017eius Clemensas (juokiasi). Galutinai formos vizija susikristalizavo tada, kai nusprend\u017eiau perimti T. L. de Victoria \u201eOfficium defunctorum\u201c formos model\u012f. Pasinaudojau jo teksto segmentavimo principu \u2013 Renesanso tradicija kaitalioti grigali\u0161k\u0105 giedojim\u0105 su polifonin\u0117mis dalimis tapo mano atrama. A\u0161 pasiskolinau \u201egriau\u010dius\u201c, o \u201eraumenis, od\u0105 ir riebalus\u201c u\u017ed\u0117jau savo (juokiasi) \u2013 forma tradicin\u0117, i\u0161rai\u0161ka moderni.<\/p>\n\n\n\n T. L. de Victoria teksto segmentavimas ypatingas tuo kad padalija muzik\u0105 \u012f gana trumpus epizodus. Taip ir mano \u201eRequiem\u201c, pavyzd\u017eiui \u201eKyrie\u201c dalyje, girdime choralo fragment\u0105, paskui polifonin\u0119 dal\u012f, v\u0117l choralo \u012fsiterpim\u0105, v\u0117l polifonin\u012f epizod\u0105 ir galiausiai choralo pabaig\u0105 su pirminiu tekstu. Tokie trumpi segmentai man tiko labiau, mat nereikia pl\u0117toti ilgos \u0161e\u0161i\u0173 ar septyni\u0173 minu\u010di\u0173 trukm\u0117s dalies. Man daug lengviau dirbti su trumpesniais epizodais, tod\u0117l \u0161is formos modelis pasirod\u0117 itin patogus.<\/p>\n\n\n\n K\u016brin\u012f sudaro 11 dali\u0173 ir net 54 padalos. Ar fragmentuota strukt\u016bra buvo s\u0105moningai pasirinkta ir kaip meninis sprendimas?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Kas yra meninis sprendimas? Tai daugyb\u0117 kompozicini\u0173 u\u017eduo\u010di\u0173: dali\u0173 trukmi\u0173 proporcijos, tonaliniai ry\u0161iai tarp j\u0173, temp\u0173 santykiai, dinamin\u0117, tembrin\u0117 kaita. Kalbant apie tembrin\u0119 kait\u0105, svarbu pabr\u0117\u017eti, kad k\u016brinys skirtas chorui a cappella \u2013 vadinasi, neturime kit\u0173 spalv\u0173, tik balsus. D\u0117l to \u0161iame k\u016brinyje itin i\u0161pl\u0117tota choro fakt\u016bra, nuo vienbalsio choralo iki a\u0161tuonbalsio dvigubo choro. Eksploatuoju \u012fvairias choro sud\u0117tis: standartin\u012f keturbalsum\u0105, \u0161e\u0161iabalsuma, dvigub\u0105 chor\u0105, a\u0161tuonbalsum\u0105 kaip viengubo choro strukt\u016br\u0105, solist\u0173 ansamblius (tercet\u0105, kvartet\u0105), \u012fvairi\u0173 spalv\u0173 unisonus \u2013 vyr\u0173, moter\u0173, tenor\u0173 ir sopran\u0173 sykiu ir kt. Taip kuriama tembrin\u0117 dramaturgija. Kai dali\u0173 daug, i\u0161kyla formos vientisumo i\u0161\u0161\u016bkis \u2013 kaip subalansuoti, kad tarp trumpesni\u0173 padal\u0173 klausytojui nenutr\u016bkt\u0173 mintis? Tod\u0117l reik\u0117jo sukurti tam tikrus \u201etiltus\u201c, kurie intonaci\u0161kai ri\u0161t\u0173 prad\u017ei\u0105 su pabaiga arba centr\u0105 su kra\u0161tais ir pan.<\/p>\n\n\n\n Smalsu, kod\u0117l savo choriniuose k\u016briniuose, taip pat ir \u0161iame \u201eRequiem\u201c renkat\u0117s lotyni\u0161k\u0105 tekst\u0105 paremt\u0105 itali\u0161ka tarimo tradicija?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Man tiesiog taip gra\u017eiau (\u0161ypsosi). Apie lotyn\u0173 kalbos tarimo tradicij\u0105 egzistuoja daugyb\u0117 nuomoni\u0173 ir vienos absoliu\u010dios tiesos n\u0117ra. Tai mirusi kalba, n\u0117ra motinos, kuri savo k\u016bdikiui dainuot\u0173 lop\u0161in\u0119 lotyni\u0161kai, tod\u0117l nat\u016bralu, kad n\u0117ra ir vieno nekvestionuojamo tarimo modelio. Yra tik \u012fvairios mokslinink\u0173, muzikolog\u0173 bei tyr\u0117j\u0173 versijos bei hipotez\u0117s. Mano nuostata \u2013 tai pasirinkimo reikalas. A\u0161 renkuosi itali\u0161k\u0105 tarimo tradicij\u0105, labiau paplitusi\u0105 piet\u0173 Europoje. Pavyzd\u017eiui, \u0161viesios atminties muzikologas Jonas Bruveris b\u016bt\u0173 pasireng\u0119s mane kritikuoti u\u017e tok\u012f pasirinkim\u0105. Jis buvo \u012fsitikin\u0119s, kad senov\u0117s rom\u0117nai, kuriems lotyn\u0173 kalba buvo valstybin\u0117, taip nekalb\u0117jo. Vis d\u0117lto, a\u0161 remiuosi versija, kad formuojantis ital\u0173 tautai ir kalbai, ma\u017edaug II\u2013IV am\u017eiuose, \u0161i naujoji kalba nei\u0161vengiamai paveik\u0117 lotyn\u0173 kalbos tarim\u0105. Tuo metu lotyn\u0173 kalba jau seniai buvo \u012fsitvirtinusi kaip katalik\u0173 ba\u017eny\u010dios kalba, tad Italijos teritorijoje ital\u0173 kalbos \u012ftaka tapo nei\u0161vengiama. Tuo tarpu regionuose, kurie buvo toliau nuo \u0161ios \u012ftakos, susiformavo kitokios tarimo tradicijos.<\/p>\n\n\n\n Did\u017eiojoje dalyje k\u016brinio dali\u0173 numat\u0117te tempo kism\u0105 attacca principu. Koki\u0105 muzikin\u0119 nuotaik\u0105 norite i\u0161laikyti tokiu b\u016bdu?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Nereik\u0117t\u0173 manyti, kad \u201eRequiem\u201c yra visi\u0161kai kitokia muzika nei visos kitos. Muzikiniu po\u017ei\u016briu veikia tie patys parametrai \u2013 svarbiausias i\u0161 j\u0173 yra formos vientisumas. Mano nurodymai attacca pirmiausia yra pagalba dirigentui, kad jis neinterpretuot\u0173 dvigubo br\u016bk\u0161nio kaip signalo atsikv\u0117pti, nusi\u0161luostyti prakait\u0105 ar atsigerti vandens (juokiasi). Ta\u010diau kai kur nurodau didesnes pauzes, ten, kur baigiasi stambesn\u0117s teksto padalos.<\/p>\n\n\n\n Pasirinkote (SSAATTBB) choro bals\u0173 i\u0161sid\u0117stym\u0105 puslankiu. Koki\u0105 emocin\u0119, akustin\u0119 erdv\u0119 jis atveria?<\/strong><\/p>\n\n\n\n \u0160is i\u0161sid\u0117stymas man yra labai svarbus. Dalis kompozicini\u0173 sprendim\u0173 paremti antifoninio giedojimo principu ir stereofonin\u0117s erdv\u0117s i\u0161naudojimu. Puslankiu i\u0161d\u0117styti balsai leid\u017eia gird\u0117ti s\u0105\u0161aukas \u2013 vienur garsas kyla i\u0161 de\u0161in\u0117s, kitur i\u0161 kair\u0117s, kartais balsai susikry\u017eiuoja. Tai n\u0117ra atsitiktinumas, mat kiekviename epizode tok\u012f i\u0161d\u0117stym\u0105 lemia muzikin\u0117s prie\u017eastys. <\/p>\n\n\n\n \u201eRequiem\u201c tekstas lotyn\u0173 kalba, grigali\u0161kojo choralo intonacijos ir vargon\u0173 tembrai \u2013 visa tai rodo dialog\u0105 su tradicija. J\u016bs\u0173 manymu, kiek \u0161i tradicija aktuali klausytojui \u0161iandien?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Tai, kad pasirinkau XVI a. kompozitori\u0173 formos model\u012f, rodo mano siek\u012f b\u016bti tradicijos serg\u0117toju ir t\u0119s\u0117ju. Man tai prasminga. Yra k\u016br\u0117j\u0173, kurie lau\u017eo tradicijas, ie\u0161ko nauj\u0173 horizont\u0173. Ta\u010diau a\u0161, kaip menininkas, jau\u010diu pareig\u0105 saugoti tam tikrus dalykus, tod\u0117l mano k\u016bryb\u0105 galima b\u016bt\u0173 pavadinti tradicionalistine. \u201eRequiem\u201c, vis\u0173 pirma, yra mi\u0161ios, bet kyla klausimas, kiek \u0161iandien apskritai mi\u0161ios aktualios, kai Vakar\u0173 Europoje ma\u017e\u0117ja religijos \u012ftaka? Manau, kad tradicij\u0105 vis tiek verta saugoti: tiek kataliki\u0161kas apeigas, tik\u0117jim\u0105, tiek praeities kompozitori\u0173 \u012fdirb\u012f, j\u0173 sukurtas formas ir metodus. \u017dinoma, tai nebus aktualu visiems, ta\u010diau ir nedidelis choro a cappella muzikos gerb\u0117j\u0173 ratas yra pakankamas, jog \u0161i tradicija gyvuot\u0173.<\/p>\n\n\n\n K\u016briniu siekiate pagerbti kult\u016bros \u017emoni\u0173 atminim\u0105. Ar \u0161iandienos, \u201egreitosios kult\u016bros\u201c pasaulyje, opusas Jums yra savoti\u0161kas parei\u0161kimas apie atminties, pagarbos ir t\u0119stinumo svarb\u0105?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Taip. Kalbant apie \u0161\u012f k\u016brin\u012f \u2013 atmintis, pagarba ir t\u0119stinumas yra raktiniai \u017eod\u017eiai. Jie apr\u0117pia ne tik muzikinius parametrus, bet ir emocin\u012f bei komunikacin\u012f lygmen\u012f. Man brangi mirusi\u0173 bi\u010diuli\u0173 ir koleg\u0173 atmintis, ta\u010diau lygiai taip pat svarb\u016bs Renesanso kompozitori\u0173 darbai bei id\u0117jos. Gerbdamas vienus, sykiu gerbiu ir kitus \u2013 tiek savo artimuosius, tiek praeities k\u016br\u0117jus, kuri\u0173 muzikin\u0117mis formomis bei mintimis remiuosi. Tokiu b\u016bdu jau\u010diuosi tradicijos t\u0119s\u0117ju ir serg\u0117toju. \u0160iame kontekste man labai artimos bi\u010diulio, poeto Art\u016bro Valionio eilut\u0117s, kurias pacitavau k\u016brinio anotacijoje: \u201eMirties n\u0117ra, kol atmintis gyva.\u201c<\/p>\n\n\n\n Kaip \u012fsivaizduojate \u0161io k\u016brinio viet\u0105 Lietuvos chorin\u0117s muzikos kontekste? Ar jis gal\u0117t\u0173 tapti atspirties ta\u0161ku ateities kartoms kalbant apie sakralin\u0119 muzik\u0105?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Ne\u017einau, ar \u0161is k\u016brinys taps pavyzd\u017eiu jauniesiems k\u016br\u0117jams. O jei ir taps, tai tik tiems, kurie i\u0161pa\u017e\u012fsta pana\u0161ias vertybes kaip ir a\u0161. Dabartiniame pasaulyje poky\u010di\u0173 labai daug ir da\u017enai bijau, kad jie n\u0117ra \u012f gera, tod\u0117l renkuosi saugoti tai, kas man atrodo vertinga \u2013 tradicijas, muzikos formas, bendravimo b\u016bdus. Choro bendruomen\u0117s kontekste \u0161is k\u016brinys n\u0117ra lengvas. Galb\u016bt kai kurie kolektyvai gal\u0117t\u0173 atlikti atskiras \u0161io \u201eRequiem\u201c dalis, bet visas ciklas tikrai reikalauja dideli\u0173 pastang\u0173 ir tinkam\u0173 geb\u0117jim\u0173.<\/p>\n\n\n\n K\u0105 nor\u0117tum\u0117te, kad klausytojas \u201ei\u0161sine\u0161t\u0173\u201c i\u0161 k\u016brinio premjeros? Ar tai tur\u0117t\u0173 b\u016bti kontempliacija, ramyb\u0117, gal net savoti\u0161kas katarsis?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Geduling\u0173 mi\u0161i\u0173 centrin\u0117 id\u0117ja yra malda: \u201eAm\u017ein\u0105 atils\u012f duok mirusiems, Vie\u0161patie, ir am\u017einoji \u0161viesa jiems te\u0161vie\u010dia.\u201c Nenor\u0117\u010diau nurodin\u0117ti klausytojui \u201ekada verkti, o kada juoktis\u201c. Lai kiekvienas(-a) patiria \u0161\u012f k\u016brin\u012f savaip. Vienam tai bus proga prisiminti savo mirusius artimuosius, kitas gal\u0117s tiesiog m\u0117gautis chorin\u0117s fakt\u016bros \u012fvairove ir subtilyb\u0117mis.<\/p>\n\n\n\n Pareng\u0117 Lukrecija Stonkut\u0117<\/strong><\/p>\n\n\n\n Vido Venslovai\u010dio nuotr.<\/strong><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" Kai netektis palie\u010dia artimiausius \u017emones ir tyl\u0117ti tampa ne\u012fmanoma \u2013 prabyla muzika. Kompozitoriaus, choro dirigento Vaclovo Augustino naujausias opusas \u201eMi\u0161ios u\u017e mirusius (Requiem)\u201c, yra jautrus atsakas \u012f dvylikos koleg\u0173, bi\u010diuli\u0173… <\/p>\n","protected":false},"author":2,"featured_media":6909,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[5],"tags":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/6905"}],"collection":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=6905"}],"version-history":[{"count":5,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/6905\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":6912,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/6905\/revisions\/6912"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media\/6909"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=6905"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=6905"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=6905"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}
Genadijus \u2013 tikras muzikantas i\u0161 prigimimo, labai talentingas, bet ne itin drausmingas ir organizuotas, su spalvinga biografija (juokiasi). Jis buvo pamet\u0119s galv\u0105 d\u0117l i\u0161ilgin\u0117s fleitos ir dainavimo ansamblyje, b\u016br\u0117 \u012fvairius ansamblius, grojo Vilniaus arkikatedros bazilikos \u0160v. Kazimiero koply\u010dioje ir kiek v\u0117liau \u012fk\u016br\u0117 vokalin\u012f ansambl\u012f \u201eMuseum Musicum\u201c. Jis buvo laisvas, pa\u0161\u0117l\u0119s \u017emogus, netilp\u0119s \u012f sovietin\u0117s sistemos r\u0117mus. Genadijus ilgai sirgo, o jo netekt\u012f giliai i\u0161gyvenau.<\/p>\n\n\n\n
Amaury du Closel \u2013 pranc\u016bz\u0173 dirigentas, su kuriuo daug bendradarbiavome. Jis gyveno tarp Pranc\u016bzijos ir Austrijos, garstroliavo po visa pasaul\u012f, bet da\u017enai dirbo ir su \u201eJauna muzika\u201c bei Lietuvos orkestrais. Jo misija buvo atgaivinti \u017eyd\u0173 kilm\u0117s kompozitori\u0173, nukent\u0117jusi\u0173 nuo Holokausto ir politini\u0173 persekiojim\u0173, muzik\u0105 \u2013 ie\u0161kojo j\u0173 k\u016brini\u0173, organizavo koncertus. Tokie kompozitoriai kaip Hanns Eisler, Mieczys\u0142awas Weinbergas, Alexanderis von Zemlinskis, Kurtas Weillis \u2013 visi jie tapo \u017einomesni Amaury d\u0117ka. Jo mirtis buvo didel\u0117 netektis.<\/p>\n\n\n\n