Rugs\u0117jo 10\u201313 dienomis \u017demaitijoje vie\u0161\u0117jo ne\u012fprasti sve\u010diai \u2013 Oslo sami\u0173 choras\u00a0\u201eOslove Juoigansiida\u201c, vadovaujamas Kaare Nilseno. Choro repertuaro pagrind\u0105 sudaro joikai \u2013 unikali sami\u0173 vokalin\u0117 tradicija, glaud\u017eiai susijusi su sami\u0173 pasaul\u0117\u017ei\u016bra, gamta ir tapatybe.<\/p>\n\n\n\n
\u0160io vizito istorija prasid\u0117jo 2025 metais Osle. Lietuvos chor\u0173 s\u0105jungos organizuojamos “Erasmus+” programos\u00a0vizite dalyvav\u0119\u00a0Alfonsas Vild\u017ei\u016bnas,\u00a0Ri\u010dardas Gru\u0161as\u00a0ir\u00a0Ignas Garla\u00a0apsilank\u0117 \u201eOslove Juoigansiida\u201c repeticijoje, kur susipa\u017eino su choro vadovu\u00a0Kaare Nilsenu. T\u0105kart u\u017esimezgusi pa\u017eintis tapo kur kas daugiau nei atsitiktiniu susitikimu \u2013 ji peraugo \u012f draugyst\u0119, muzikinius mainus ir galiausiai atved\u0117 sami\u0173 chor\u0105 \u012f \u017demaitij\u0105.<\/p>\n\n\n\n
U\u017esimezgusi draugyst\u0117 netrukus persik\u0117l\u0117 ir \u012f Lietuv\u0105.\u00a02026 met\u0173 kov\u0105\u00a0Kaare Nilsenas lank\u0117si Vilniuje, kur dalyvavo mi\u0161raus choro\u00a0\u201eDobilas\u201c\u00a060-me\u010dio renginiuose. Kartu su choristais jis atliko Gabrielio Faur\u00e9 \u201eRequiem\u201c, o bendras muzikavimas dar labiau sustiprino per metus u\u017esimezgusius ry\u0161ius.<\/p>\n\n\n\n
Dar po pusme\u010dio\u00a0\u0161ie kult\u016briniai ry\u0161iai atved\u0117 \u012f \u017demaitij\u0105 ir pat\u012f sami\u0173 chor\u0105. Kaare Nilsenas kartu su savo vadovaujamu kolektyvu\u00a0\u201eOslove Juoigansiida\u201c\u00a0atvyko Lietuvos klausytojams pristatyti joiko tradicijos ir \u0161iuolaikin\u0117s sami\u0173 kult\u016bros.<\/p>\n\n\n\n
Per keturias dienas \u017demaitijoje sami\u0173 choras sureng\u0117 tris pasirodymus. Ta\u010diau tai buvo kur kas daugiau nei koncertai. Kiekvienas susitikimas tapo kvietimu pa\u017einti sami\u0173 kult\u016br\u0105, jos istorij\u0105 ir unikal\u0173 santyk\u012f su muzika. Plung\u0117je d\u0117mesio centre buvo joiko tradicijos pristatymas, o \u0160ateikiuose choras pasirod\u0117 festivalyje\u00a0\u201ePro Vei\u0161nieliu suodneli\u201c.<\/p>\n\n\n\n
Plung\u0117s kult\u016bros centre vyk\u0119s renginys buvo ne tik koncertas, bet ir\u00a0meistri\u0161kumo kursai. Choro vadovas Kaare Nilsenas\u00a0pasakojo apie sami\u0173 kult\u016br\u0105, joiko tradicij\u0105 ir jos viet\u0105 \u0161iuolaikiniame pasaulyje. Puikus tenoras, dainuojantis Oslo filharmonijos chore, Kaare\u00a0\u201eOslove Juoigansiida\u201c\u00a0\u012fk\u016br\u0117 i\u0161 meil\u0117s savo sami\u0161kai tapatybei ir noro puosel\u0117ti bei skleisti savo tautos kult\u016br\u0105. Jo vadovaujamas choras tapo erdve, kurioje susitinka tradicija ir dabartis, o joikas skamba ne kaip muziejinis paveldas, bet kaip gyva ir \u0161iandien aktuali meno forma.<\/p>\n\n\n\n
Kaare pasakojim\u0105 \u012f lietuvi\u0173 kalb\u0105 vert\u0117 chorin\u0117s muzikos entuziast\u0117\u00a0Violina Medonyt\u0117, tapusi savoti\u0161ku tiltu tarp Lietuvos ir Norvegijos chorin\u0117s kult\u016bros. Jos d\u0117ka klausytojai gal\u0117jo ne tik suprasti pasakojimo turin\u012f, bet ir geriau pajusti kult\u016brin\u012f kontekst\u0105, kuriame gimsta joikas.<\/p>\n\n\n\n
Ne ma\u017eesn\u012f \u012fsp\u016bd\u012f nei muzika paliko ir sami\u0173 choro apranga. Visi choristai vilk\u0117jo tradiciniais tautiniais kostiumais, kuriuos samiai laiko ne sceniniu r\u016bbu, o svarbia savo tapatyb\u0117s dalimi. Akis trauk\u0117 spalvingi drabu\u017eiai, puo\u0161nios moter\u0173 sidabrin\u0117s seg\u0117s, vyr\u0173 seg\u0117s i\u0161 elnio kaulo, \u012fsp\u016bdingi moter\u0173 galvos apdangalai ir odiniai batai. Kai kuri\u0173 kostium\u0173 dir\u017eai gaminami net i\u0161 \u017euvies odos. Kaare Nilsenas pasakojo, kad daugeliui sami\u0173 tautinis kostiumas yra \u0161eimos paveldas, perduodamas i\u0161 t\u0117v\u0173, seneli\u0173 ar kit\u0173 giminai\u010di\u0173. Tod\u0117l \u0161ie drabu\u017eiai saugomi itin r\u016bpestingai ne tik d\u0117l savo vert\u0117s, bet ir d\u0117l juose slypin\u010di\u0173 \u0161eimos istorij\u0173. Daugelis jau \u0161iandien galvoja apie tai, kam kostium\u0105 perduos ateityje \u2013 savo vaikams ar an\u016bkams. Galb\u016bt tod\u0117l tautinis kostiumas samiams yra daugiau nei apranga: tai gyvas ry\u0161ys su savo \u0161aknimis, \u0161eima ir kult\u016bra, kuri\u0105 jie did\u017eiuodamiesi ne\u0161ioja ir perduoda i\u0161 kartos \u012f kart\u0105.<\/p>\n\n\n\n
Pirm\u0105 kart\u0105 klausantis joikas gali pasirodyti ne\u012fprastas. Jame daug pasikartojim\u0173, netik\u0117t\u0173 ritmini\u0173 l\u016b\u017ei\u0173, o \u017eod\u017eius da\u017enai pakei\u010dia skiemenys ir garsai \u2013\u00a0\u201ee lei lei lio lio…\u201c. Tuomet visa pasakojimo na\u0161ta tenka balsui, jo skambesiui ir emocijai. Vis d\u0117lto b\u016btent \u0161is paprastumas ir sukuria ypating\u0105 joiko poveik\u012f klausytojui.<\/p>\n\n\n\n
Ta\u010diau joikas n\u0117ra daina apie k\u0105 nors. Jis yra pats tas dalykas. Jei joikuojama apie vilk\u0105, siekiama ne papasakoti apie j\u012f, o\u00a0tapti vilku. Tokia samprata kyla i\u0161 senojo sami\u0173 pasaul\u0117vaizd\u017eio, kuriame \u017emogus, gyv\u016bnas ir gamta suvokiami kaip viena visuma.<\/p>\n\n\n\n
Nors joiko \u0161aknys gl\u016bdi senosiose tradicijose,\u00a0\u201eOslove Juoigansiida\u201c\u00a0j\u012f prakalbina ir \u0161iuolaikin\u0117mis temomis. Skamb\u0117jo k\u016briniai apie \u0160iaur\u0119, gamt\u0105, \u017emoni\u0173 tarpusavio ry\u0161\u012f, Palestinos vaikus, negirdim\u0105 sami\u0173 bals\u0105 Osle. Tai ypa\u010d suprantama \u017einant sami\u0173 istorij\u0105. Samiai da\u017enai vadinami tauta be savo \u017eem\u0117s: jie gyvena Norvegijos, \u0160vedijos, Suomijos ir Rusijos \u0161iaurin\u0117se teritorijose. Praeityje j\u0173 kalba, kult\u016bra ir tradicinis gyvenimo b\u016bdas buvo aktyviai slopinami, tod\u0117l \u0161iandien joikas neretai tampa ne tik muzikos forma, bet ir tapatyb\u0117s, atminties bei kult\u016brinio pasiprie\u0161inimo i\u0161rai\u0161ka. Kartais jis tampa ir politiniu parei\u0161kimu \u2013 kalba apie pasaul\u012f, kurio nebesaugome, ir \u017eem\u0119, kuri d\u0117l to verkia.<\/p>\n\n\n\n
Publikai nebuvo lengva i\u0161 karto atsisakyti \u012fprast\u0173 koncerto taisykli\u0173. Joike svarbiausia ne atlik\u0117jo ir klausytojo atskirtis, o bendras buvimas muzikoje. Tod\u0117l Plung\u0117je klausytojai buvo pakviesti kartu joikuoti, ir tai tapo viena smagiausi\u0173 vakaro akimirk\u0173.<\/p>\n\n\n\n
Koncerto pabaigoje \u0161iltai pasisak\u0117 ir Plung\u0117s kult\u016bros centro direktorius. Apibendrindamas vakaro patirt\u012f jis pasteb\u0117jo:\u00a0\u201eMes pamat\u0117me, kokie esame pana\u0161\u016bs. Mes dainuojame \u012fvairiausiose b\u016bsenose \u2013 ir kai li\u016bdna, ir kai linksma.\u201c\u00a0\u0160ie \u017eod\u017eiai tapo gra\u017eiu vakaro akcentu, priminusiu, kad net ir skirting\u0173 kult\u016br\u0173 \u017emones jungia tas pats poreikis per muzik\u0105 i\u0161reik\u0161ti savo emocijas, patirtis ir ry\u0161\u012f su pasauliu.<\/p>\n\n\n\n
\u0160ateikiuose chorist\u0173 lauk\u0117 dar viena nepamir\u0161tama patirtis. Festivalyje\u00a0\u201ePro Vei\u0161nieliu suodneli\u201c\u00a0kartu su sve\u010diais i\u0161 Norvegijos pasirod\u0117 kolektyvai i\u0161\u00a0Mos\u0117d\u017eio,\u00a0Plateli\u0173\u00a0ir\u00a0\u0160ateiki\u0173. \u0160vent\u0117 virto ne tik koncertu, bet ir gyvu skirting\u0173 muzikini\u0173 tradicij\u0173 susitikimu.<\/p>\n\n\n\n
Ypatingo d\u0117mesio sulauk\u0117 \u0160ateiki\u0173 folkloro ansamblio\u00a0\u201e\u0160ateik\u0117\u201c\u00a0pasirodymas. Ansamblio vadov\u0117\u00a0Laima <\/strong>Domarkien\u0117\u00a0sami\u0173 choristus i\u0161mok\u0117 \u017eemaiti\u0161k\u0105 dain\u0105\u00a0\u201eLek gervel\u0117\u201c, kuri\u0105 jie atliko kartu su vietos dainininkais. Bendras atlikimas tapo dar vienu \u012frodymu, kaip greitai muzika leid\u017eia per\u017eengti kalbos ir kult\u016bros ribas.<\/p>\n\n\n\n Dar vienu vakaro akcentu tapo lietuvi\u0173 liaudies daina\u00a0\u201eKur giria \u017ealiuoja\u201c. Jai diriguoti stojo\u00a0Alfonsas Vild\u017ei\u016bnas. Kaip pasakojo choristai, \u0161\u012f k\u016brin\u012f jie ruo\u0161\u0117 beveik pus\u0119 met\u0173. Nors lietuvi\u0173 kalba ir tarimas tapo nemenku i\u0161\u0161\u016bkiu, pastangos atsipirko \u2013 dainuojant kartu su Lietuvos choristais k\u016brinys suskamb\u0117jo u\u017etikrintai ir sulauk\u0117 \u0161ilt\u0173 publikos aplodisment\u0173.<\/p>\n\n\n\n Po koncerto sve\u010diai buvo pavai\u0161inti tikrais \u017eemaiti\u0161kais valgiais:\u00a0kastiniu, cibuline, kanapine druska, namine gira ir \u017eagar\u0117liais. T\u0105 vakar\u0105 pa\u017eintis su \u017demaitija vyko ne tik per muzik\u0105, bet ir per \u017emones, j\u0173 svetingum\u0105 bei tradicijas. \u0160ateiki\u0161ki\u0173 vai\u0161ingumas sve\u010diams paliko nei\u0161dildom\u0105 \u012fsp\u016bd\u012f.<\/p>\n\n\n\n Sami\u0173 choro vie\u0161nag\u0117 \u017demaitijoje buvo ne tik koncertas ar kult\u016briniai mainai. Tai buvo susitikimas su kitokiu muzikos suvokimu \u2013 kai daina n\u0117ra vien melodija ir tekstas, o b\u016bdas b\u016bti<\/strong> kartu su \u017emogumi, gyv\u016bnu, gamta ir pasauliu.<\/p>\n\n\n\n Ir, regis, b\u016btent tod\u0117l paskutinis vakaro joikas gal\u0117jo t\u0119stis iki begalyb\u0117s.<\/p>\n\n\n\n Ignas Garla<\/strong><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" Rugs\u0117jo 10\u201313 dienomis \u017demaitijoje vie\u0161\u0117jo ne\u012fprasti sve\u010diai \u2013 Oslo sami\u0173 choras\u00a0\u201eOslove Juoigansiida\u201c, vadovaujamas Kaare Nilseno. Choro repertuaro pagrind\u0105 sudaro joikai \u2013 unikali sami\u0173 vokalin\u0117 tradicija, glaud\u017eiai susijusi su sami\u0173 pasaul\u0117\u017ei\u016bra,… <\/p>\n","protected":false},"author":2,"featured_media":8138,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[3],"tags":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/8120"}],"collection":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=8120"}],"version-history":[{"count":6,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/8120\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":8134,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/8120\/revisions\/8134"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media\/8138"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=8120"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=8120"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/choras.lt\/index.php\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=8120"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}