2022 m. birželio 6 d. 18,30 val. Vievio KC – choro dirigento prof. Tado Šumsko kūrybos vakaras. Tai dalis projekto “Grįžtu namo”, skirto iš Vievio kilusių ir čia gyvenusių garsių Lietuvos menininkų kūrybos pristatymui.
Vievio kapinėse ilsisi kelios Šumskų kartos: Tado prosenelis Jonas Šumskas, palaidotas 1912 metais, senelis Vincas Šumskas, palaidotas 1960 metais, tėvelis Boleslovas, palaidotas 1977 metais. O jei Vievyje bet kurio sutikto žmogaus paklaustumėte, ar pažįstate Šumską, jie klaustų, kurį: ar tą kompozitorių, ar tą duonos išvežiotoją, ar tą… daugybę profesijų išvardintų žmonės, išgirdę Šumskų pavardę, nes jie Vievio apylinkėse gyvena, dirba, kuria Lietuvai nuo neatmenamų laikų.
Plati Šumskų giminė Elektrėnų apylinkėse, pasak Tado Šumsko, atsirado nuo Vytauto laikų, kai Trakų „pavietuose“ buvo apgyvendinti totoriai. Nors totoriai buvo garsūs karvedžiai, bet lietuvių visuomenė jų nenorėdavo priimti į savo bendruomenes, todėl totoriai imdavo į žmonas lietuvaites ir pasiimdavo jų pavardes. Taip ant senosios totorių vėliavos atsirado Šumskų pavardė. Vėliau, apie 1700 metus, už vos trisdešimt penkių kilometrų nuo Vilniaus, prie dabartinio Vilniaus–Astravo kelio, didikai Mykolas ir Halina Šumskai pastatę medinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. XIX a. dokumentai liudija, kad dominikonų vienuoliai išlaikė Šumsko, tuomet valsčiaus centro, parapinę mokyklą ir senelių prieglaudą, o išginė juos caro valdžia ir bažnyčią pavertė cerkve. Šumskai savo giminės šaknis kaip tik iš ten ir kildina. Kaip liudija istorija, Šumskai visada buvo tarp žmonių ir su žmonėmis – vienuolynas, senelių namai, malūnai, koncertų salės – taip ir nuo XX amžiaus pradžios, ir per 22 nepriklausomos Lietuvos metus, ir per okupaciją, ir per naująjį nepriklausomybės laikotarpį Šumskų plati giminė kūrė ir kuria Lietuvą.
Vos ketverius metus 1960–1964 m. Tadas Šumskas lankė Vievio vidurinę mokyklą ir muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (mokyt. J. Gečas). Gimė Tadas Vilniuje, o mirus tėveliui, šeima iš Vievio vėl sugrįžo į Vilnių. Vilniuje, žinoma, didesnės galimybės talentingam vaikui buvo mokslo siekti. Tadas baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio mokyklą ir jau 1971 metais respublikiniame dirigentų konkurse Vilniuje tapo laureatu. Vėliau dirigavimą studijavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje ir aspirantūroje (prof. A. Michailovo klasė), fakultatyviai lankė doc. J. Serebriakovo ir doc. R. Martynovo simfoninio dirigavimo klases. 1978–1979 m. ten vadovavo konservatorijos choro studijai ir miesto moterų chorui. Nuo 1976 m. Tadas grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos (muzikos akademijos) Choro dirigavimo katedros dėstytoju, nuo 1982 m. vyr. dėstytojas, 1985–1988 m. LMTA kamerinio choro dirigentas, nuo 1991 m. docentas, nuo 2010 m. profesorius.
T. Šumskas nuo 1979 m. – Vilniaus gamybinio susivienijimo „Vilma“ (vėliau – “Vytis”) vyrų choro dirigentas, 1983–1998 m. meno vadovas ir dirigentas. T. Šumskas – respublikinių moksleivių, Baltijos respublikų studentų, Lietuvos tautinių, Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas. 1993 m. buvo chorų festivalio „Resegna Polifonica“ Italijoje meno direktorius, daugelio respublikinių ir tarptautinių chorų konkursų žiuri narys. Pastaruosius 15 metų vadovavo Vilniaus įgulos Karininkų ramovės vyrų chorui “Aidas”.
Prof. Tada Šumskas – LIFE teatro festivalių ir MENO FORTO muzikos vadovas ir aktorius. Vaidino virš 200 spektaklių 35-iuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose, gastroliavo 42-ose šalyse. Parašė muziką šešiems dramos spektakliams, bendradarbiavo su teatro režisieriais E. Nekrošiumi, R. Tuminu, J. Jurašu, L. M. Zaikausku, A. Dapšiu. Paskelbė mokslinių straipsnių spaudoje bei moksliniuose leidiniuose. 1990 m. dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, 1994 m. jis apdovanotas S. Šimkaus premija, 2010 m. apdovanotas KAM ordinu „Už nuopelnus“, yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės narys.
Žodžiu, tai žmogus, kuris turi, ką papasakoti!
Vakare dalyvauja Vilniaus moterų choras “Dainų sodai” ir Vievio vyrų vokalinis ansamblis “Con Moto”.