Danutė Petrauskaitė
Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Šią vasarą sukanka 95 metai, kai Klaipėdoje buvo surengta Pirmoji Mažosios Lietuvos dainų šventė. Su jos organizavimu yra glaudžiai susijęs Antanas Vaičiūnas, Vydūnas ir Juozas Žilevičius, kurie paspartino šiame krašte lietuviškos chorinės kultūros raidą ir kurių dėka įsisteigė Lietuvos chorvedžių draugija.
1923 m. Klaipėdoje apsigyvenęs A. Vaičiūnas iš karto įkūrė Giedotojų draugiją. Jo pastangomis ne tik mieste, bet visame Klaipėdos krašte susibūrė apie 20 chorų, kuriems daugiausia vadovavo Klaipėdos muzikos mokyklos mokytojo J. Žilevičiaus auklėtiniai. Pats mokytojas, užsiėmęs administraciniu ir pedagoginiu darbu, nesiekė tapti nei choro vadovu, nei švenčių organizatoriumi. Jis ir kūrybai sunkiai rasdavo laiko, bet, jei matydavo, jog reikia kam nors padėti, nelikdavo nuošalyje – parašydavo vieną kitą kūrinėlį ir stodavo prieš chorą kaip dirigentas. Tokia proga jam pasitaikė įsisteigus Klaipėdos katalikų bažnyčios lietuviškam chorui.
Mažosios Lietuvos dainų šventę sumanė surengti A. Vaičiūnas, o jam į pagalbą atėjo organizacinis komitetas, kurio nariais buvo išrinkti aktyvūs šio krašto kultūros bei visuomenės veikėjai: Adomas Brakas, Endrius Borchertas, Jurgis Bruvelaitis, Ansas Bruožis, Viktoras Gailius, Martynas Labrencas. Iškilmėms buvo ruošiamasi pagal Kaune vykusios Dainų dienos pavyzdį: dainininkai turėjo stropiai dalyvauti repeticijose, gerai mokėti dainų žodžius bei melodijas, A. Vaičiūnas – važinėti po apylinkes ir tikrinti chorus. Svarbų vaidmenį atliko Vydūnas, teikęs patarimus chorvedžiams. Neliko nuošalyje ir J. Žilevičius, birželio 5 dieną dirigavęs bažnytiniam chorui per Sekminių pamaldas, kurios tapo šventės preliudija.
Dainų šventėje dalyvavo 12 Mažosios Lietuvos chorų: iš Klaipėdos – „Aidos“, Giedotojų draugijos, Klaipėdos muzikos mokyklos, Lietuvių gimnazijos; Šilutės „Dainos“, Rūkų „Ąžuolo“, Pagėgių „Rūtos“, Katyčių „Vainiko“, Natkiškių „Varpos“, Rusnės „Tilto“, Plikių „Beržo“ ir Tilžės Giedotojų draugijos, ir trys – iš Didžiosios Lietuvos: Palangos šaulių, Kretingos progimnazijos ir Tauragės mokytojų seminarijos bei Prekybos mokyklos. Tad jungtinį chorą sudarė beveik 1000 dainininkų. Be jų estradoje, pastatytoje pagal A. Brako projektą, tilpo ir J. Gudavičiaus vedamas 100 žmonių orkestras. Aplink būriavosi minia klausytojų. Mat gražus oras išviliojo į gatves gausybę žmonių. Visi 3000 bilietų į sėdimas ir 4000 į stovimas vietas buvo greitai išparduoti (1), todėl šimtams netilpusių smalsuolių teko stovėti už tvoros (2) . Nemažai svečių atvyko traukiniais, kauniečiai – trimis garlaiviais, o Amerikos lietuvių ekskursija, susidedanti iš 120 žmonių, atplaukė laivu „Estonia“.
Klaipėdiečių šventė išsiskyrė Mažajai Lietuvai būdingais akcentais – choristų drabužiais, jojančių merginų pasirodymu eisenoje, siekiant išryškinti charakteringus šio krašto bruožus. Tuo rūpinosi A. Brakas. Šis dailininkas iš anksto kreipėsi į ūkininkus, prašydamas parūpintų merginoms žirgų, o jojikėms nurodė, kaip jos turėtų rengtis:
Mergaitės bus laike šventės ilgais lietuviškais kedeliais (3) apsirėdžiusios. Ant kojų baltas kaip sniegas kojines (žekes), kurpes juodas su žemoms kulnims, dailus dirželis per kojos viršų. Balti marškiniai su plačiomis rankovėmis švytės iš tolo, o tamsioji vysta (4) priduos mergaitės stovylai atitinkamą rimtumą. Galvą dabins gražios didelės kasos, į kurias sulig senovės lietuvių papročiu įpintas žaliai baltai raudonas kaspinas. Auksiniai žalsvai raudonai blizgės lintos (5), kurios iš kasų nusileis ant nugaros link. Vėjeliui pučiant jos lakstys ore. Žirgelis gėlėmis papuošta galva mostaguos ir žvengs linksmai, kada supras kaip mandriai ir dailiai jį išmano valdyti graži lietuvaitė (6) .
Pagrindiniai šventės renginiai vyko 1927 metų birželio 6-ąją – antrąją Sekminių dieną. Jie prasidėjo eisena nuo kareivinių ir nusidriekė pagrindinėmis miesto gatvėmis. Jos priekyje jojo trimitininkai ir senoviniais lietuvių rūbais apsirengę karžygiai. Iš jų išsiskyrė Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis, jojęs atskirai. Paskui jį pėsčiomis ėjo kariai, ant žirgų risnojo kelios dešimtys merginų, už jų žygiavo draugijos bei organizacijos su savo vėliavomis, orkestro muzikantai. Praleidę raitelius ir pėsčiuosius, išriedėjo išpuošti automobiliai, o paskui juos – šimtai dviratininkų. „Tai buvo ilga eisena, kurios antrą galą nei numatyt negalėjai“ (7). Susirinkus visiems į aikštę, prasidėjo koncertinė šventinės programos dalis. Į tribūną pakilus A. Vaičiūnui, suskambėjo dvi šio krašto giesmės – Prūsijos generolo Friedricho Bülovo von Dennewitzo „Pranaše didis“ ir P. W. Wolffo „Kur tiktai aš vaikštinėju“. Jį pakeitęs Vydūnas susirinkusiesiems pasakė įkvepiančią kalbą apie dvasingumo reikšmę žmogaus gyvenime ir jungtiniam chorui padirigavo tris dainas: A. Storostos „Ženkime artyn“, K. Janzo „Amžius po amžių“ ir Č. Sasnausko „O, kaip augtų“. Jungtinį chorą pakeitę Tilžės giedotojai, vadovaujami Vydūno, tai pat atliko tris dainas – A. Storostos „Taip gėrėjosi manim motinėlė mylima“, „Kad žengiau per kiemužėlį“, W. P. Wolffo „Ir išdainavau visas daineles“. Vienus chorus estradoje keitė kiti, atlikdami žinomas M. K. Čiurlionio („Šėriau žirgelį“), J. Gudavičiaus („Kur giria žaliuoja“), J. Naujalio („Jaunimo giesmė“), Č. Sasnausko („Kur bėga Šešupė“), S. Šimkaus („Šalia kelio vieškelėlio“) dainas. Įskaitant koncertą užbaigusiu Lietuvos himnu, iš viso nuskambėjo arti 20 kūrinių. Iš jų keturios buvo A. Storostos dainos (Pagėgių ir Šilutės choristai atliko „Linelius roviau“, o jungtinis choras – „Vai kilau, kilau“), kurios su šventės pradžioje nuaidėjusiomis vokiečių autorių giesmėmis suteikė renginiui muzikinį Mažosios Lietuvos koloritą. Galima daryti prielaidą, kad, formuojant šventės repertuarą, buvo atsižvelgta į Vydūno rekomendacijas, taip pat ir į J. Žilevičiaus nuomonę, nes chorai atliko net tris jo dainas: J. Gudavičiaus vadovaujamas Tauragės choras padainavo „Pabuskim iš miego“, A. Vaičiūno diriguojamas jungtinis choras – „Čia kraštas liūdnas, nejaukus“ ir specialiai šiai dainų šventei sukurtą dainą „Anoj pusėj ežero“, kurios „taip labai klausytojus sužavėjo, kad paskutinioji „Anoj pusėj ežero“ atkartota būt turėjo ir kompozitorius, vis ir vėl prašomas susirinkusių, pasirodyt turėjo. Buvo tai ir bene gražiausiai skambančioji daina tos šventės“ (8). Tokiu būdu šių dainų autorius per vieną dieną išgarsėjo Vakarų Lietuvoje, o publikos pamėgtą dainą „Anoj pusėj ežero“ panoro dainuoti ir kiti chorai.
Gali kilti klausimas, kodėl J. Žilevičius nepanoro pats diriguoti chorams, atliekantiems savo ar kitų kompozitorių dainas. Tikslaus atsakymo nėra, bet peršasi mintis, kad, nerepetavęs su kolektyvais, jis teikė tribūnoje pirmenybę tiems, kurie gerai pažinojo choristus ir savo kruopščiu darbu juos buvo parengę šventei – A. Vaičiūnui, Vydūnui, J. Gudavičiui ir J. Atraškevičiui. Tačiau tai nereiškė, jog laisvajam menininkui nerūpėjo dainų švenčių organizavimo klausimai ar bendra chorinio meno padėtis Lietuvoje. Priešingai, S. Šimkaus ir J. Žilevičiaus iniciatyva Klaipėdoje ėmė burtis chorvedžiai, panorę steigti savo draugiją ir kurti chorinės kultūros politiką. Ši mintis buvo kilusi dar ruošiantis Dainų dienai Kaune, prie jos buvo sugrįžta 1925 metais vasaros kursų muzikos mokytojams Klaipėdoje metu. Tuomet ir susibūrė entuziastų grupelė, kuri parengė statutą ir suformulavo pagrindinį draugijos tikslą – lavinti savo narius muzikos srityje, kelti chorų kultūrą ir dainos meną. Draugijos kūrėjai numatė: a) steigti muzikos mokyklas, studijas, kursus, muzikos bibliotekas ir knygynus; b) leisti muzikinę spaudą, kompozitorių kūrinius, vadovėlius, rengti konkursus; c) steigti ir įvairiais būdais palaikyti chorus; d) rengti dainų šventes, koncertus, spektaklius, ekskursijas, suvažiavimus ir t. t.; e) steigti pašalpos fondą, tvarkomą tam tikromis taisyklėmis ir chorams bei chorvedžiams išduoti stipendijas ir pašalpas. 1925 metų spalio 15 dieną, J. Žilevičiui pirmininkaujant, įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Į valdybą pateko J. Gaubas iš Šiaulių, A. Vaičiūnas, tuomet dar dirbęs Kaune, Kazys Jovaiša iš Linkuvos, K. Pukevičius iš Mažeikių ir M. Karka iš Panevėžio, o į aukščiausią draugijos organą, Meno komitetą, buvo pasiūlytas S. Šimkus, J. Žilevičius ir J. Gruodis. Susirinkusieji taip pat nusprendė draugijos įstatus, protokolus bei kitas žinias skelbti viešai Klaipėdos muzikos mokyklos periodinėje spaudoje, o valdybos raštinę įkurdinti Šiauliuose pas J. Gaubą, senojoje klebonijoje (9). Tarp kitų klausimų buvo svarstomas ir pasirengimas Antrajai dainų šventei, numatytai 1928 metais. J. Žilevičius rašė:
Chorų menas pradeda rodyti gyvybės daugiau negu kada nors kitais laikais, bet tą gyvybę reiškiančios jėgos per daug išsisklaidžiusios ir dėl to jos, galėdamos būti labai galingos, tik skursta. To išsisklaidymo vaisiai labai aiškūs: ligi šiol chorams nėra tinkamo repertuaro, niekas jo nedaro ir niekas juo nesirūpina. Yra buvusi Dainos Diena, tartum per sapną beprisimenama, o gyvenimas greitai slenka ir reikalauja iš chorų didesnio mato darbų. […] Tad, gerbiami chorvedžiai! Visi, nepaisydami jokių pažiūrų ir nuomonių skirtumo, telkimės į šią Draugiją, kad galėtume kuo sėkmingiau varyti Lietuvoje kultūros darbą. (10)
Už kelių savaičių valdybos nariai, susirinkę Šiauliuose ir pasiskirstę pareigomis, ėmė svarstyti dainų šventės repertuarą. Jie nutarė konkurso būdu atrinkti apie 15 dainų ir rekomenduoti jas visiems dainų šventės dalyviams. Šį konkursą draugija planavo skelbi po Naujųjų Metų ir skirti jam šešių mėnesių laikotarpį, o atsiųstus kūrinius pavesti vertinti Meno komitetui bei keliems nepriklausomiems ekspertams iš užsienio (11). Dėl neaiškių priežasčių šie darbai buvo nukeltas į 1926 metų pabaigą, bet draugija veikė ir sprendė kitus klausimus. Tų pačių metų rugpjūčio 12 dieną įvykusiame posėdyje ji paskelbė pareiškimą:
Kadangi buv. 1924 metais Dainų dienai vyriausių dirigentų klausimas sukėlė didelių nesusipratimų, dėl kurių mūsų muzikai savo susirinkimuose šį klausimą nepajėgė išspręsti, ir vyr. dirigentų reikalas buvo išspręstas balsavimu asmenų, nieko bendra su chorais ir dirigavimu neturinčių, Lietuvos chorvedžių draugijos visuotinis narių susirinkimas vienu balsu nutarė: būsimajai 1928 m. dainų šventei bendrojo jungtinio choro dirigentais pakviesti mūsų žinomuosius muzikus-dirigentus: Juozą Naujalį, Miką Petrauską, Stasį Šimkų, Juozą Tallat-Kelpšą ir Juozą Gruodį. Susirinkimas drauge reiškė vilties, kad čia išvardintieji mūsų gerbiamieji muzikai uoliai ir rūpestingai atliks šiuo kvietimu jiems uždedamą garbingą ir atsakomingą pareigą. (12)
Po šiuo pareiškimu pasirašė per 40 chorvedžių, o kad chorai galėtų repetuoti, kol paaiškės konkurso rezultatai, paviešino dalinį privalomų dainų sąrašą: M. K. Čiurlionio „Išeiki, sesele“ ir „Oi lekia lekia“, Č. Sasnausko „Siuntė mane motinėlė“, M. Petrausko „Oi motule mano“, J. Gruodžio „Per gyrių gyrely“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, J. Štarkos „Gieda gaideliai“ ir J. Žilevičiaus „Čia kraštas liūdnas, nejaukus“. Ta pačia proga posėdžio dalyviai išsiuntė laišką Šv. Cecilijos draugijos pirmininkui J. Naujaliui, kviesdami jį dalyvauti spalio 4 dieną Kaune rengiamame pasitarime dainų šventės klausimu. Deja, atsakymo į laišką negavo, o M. Petrauskui atsisakius jam patikėtų vyriausiojo dirigento pareigų, planuotą susirinkimą atšaukė. Kaip netrukus paaiškėjo, Kauno chorvedžiai nutarė perimti iniciatyvą į savo rankas ir beveik tuo pačiu metu ėmė rengti savo rato muzikų posėdžius, apie tai neinformavę Lietuvos chorvedžių draugijos. Ši tik iš spaudos sužinojo apie išrinktą laikinąjį Lietuvos dainų šventei ruošti komitetą ir priimtus jo sprendimus:
[…] Komiteto centras turi būti Kaune, kur žymiausios ir svarbiausios mūsų meno organizacijos turi savo centrus ir veikliausius asmenis. Tam pavyzdžiu yra „Dainų dienos“ komitetas ir jo paliktieji ruošos dokumentai, kuriais būsimam nuolatiniam Komitetui reikės naudotis. […] mums apie kažkokią chorvedžių draugiją visai nieko nėra žinoma. (13)
Lietuvos chorvedžių draugija, pirmoji pradėjusi rūpintis Antrosios dainų šventės rengimu, patyrė skaudų smūgį. Ypač apmaudu buvo, kad į kauniečių laikinąjį komitetą iš Klaipėdos niekas nepateko – nei S. Šimkus, nei J. Žilevičius, nors abu daug prisidėjo prie Dainų dienos organizavimo. Jei S. Šimkus buvo užrūstinęs kauniečius su savo paskaita, skaityta Lietuvos universitete 1926 metų kovo 29 dieną, kurioje iškėlė muzikinio gyvenimo trūkumus, tai J. Žilevičius laikėsi atokiai ir į didelius ginčus nesivėlė, tačiau Klaipėdos muzikos mokyklos interesus atvirai gynė ir dėlto, matyt, tapo nepageidaujamas. Į naująjį dainų šventės rengimo komitetą kauniečiai pasiūlė šiuos asmenis: Kauno muzikos mokyklos direktorių J. Naujalį (pirmininkas), „Dainos“ draugijos atstovą P. Mačiulį (vicepirmininkas), „Pavasario“ sąjungos atstovą A. Likerauską (sekretorius), nariais – Šaulių sąjungos ir Lietuvos universiteto chorų vadovą Nikodemą Martinonį, Lietuvių menininkų muzikų draugijos 14 atstovą kunigą Petrą Marcinkevičių (Marcinkų) ir kompozitorių J. Bendorių. Tokiu būdu po metus trukusios veiklos Lietuvių chorvedžių draugija nustojo egzistavusi, tačiau dainų šventės rengėjai be klaipėdiečių visgi negalėjo išsiversti. Jie į savo posėdžius retkarčiais pasikviesdavo S. Šimkų, tik šis dėl užimtumo ne visada juose galėdavo dalyvauti. Jiems taip pat teko palaikyti ryšius su A. Vaičiūnu, nes buvo numatyta, jog šventėje pasirodys jungtinis Klaipėdos krašto choras. 1926 metų lapkričio 7 dieną Kaune įvykusio komiteto posėdžio metu slaptu balsavimu buvo išrinkta Muzikų komisija – J. Naujalis, J. Gruodis, J. Bendorius, A. Kačanauskas ir T. Brazys (15). Taigi, ir šį kartą Klaipėdos atstovų niekas nepasigedo. Tik dirigentais buvo pasiūlyti tuo metu muzikos mokyklų pareigas ėję ar einantys direktoriai – J. Naujalis, J. Gruodis ir S. Šimkus. Tiesa, po metų, paskelbus pakoreguotą Muzikos komisijos sudėtį, joje atsirado J. Žilevičiaus pavardė (16), bet dėl neaiškių priežasčių po kelių mėnesių jos sąraše neliko (17). Tik jo nuotrauka ir straipsnis apie chorų vertinimą buvo paskelbtas Antrosios dainų šventės leidinyje (18).
Nesklandumai, rengiant Antrąją dainų šventę, prasidėję nuo jos organizavimo pradžios, tęsėsi iki pat galo. Nesutarimai pasiekė kulminaciją susirgus J. Naujaliui. Mat Lietuvos muzikos patriarcho vietą tribūnoje komitetas nutarė pasiūlyti J. Gruodžiui ir S. Šimkui, nepaisant, kad į dirigentų kandidatų sąrašą buvo įtraukti dar šeši asmenys. Tokiu sprendimu pasipiktino Šv. Cecilijos draugijos nariai, tikėjęsi, jog bus pakviestas kitas dirigentas. Protesto vardan iš šventės rengimo komiteto atsistatydino P. Marcinkevičius 19 , o J. Gruodis su S. Šimkumi raštiškai atsisakė diriguoti vietoje J. Naujalio ir pareiškė, jog gali apskritai nedalyvauti šventėje – „mielai perduotų darbą ir lazdelę į kitų rankas“ (20). Aišku, kad niekas iš jų tos „lazdelės“ neperėmė. Komitetas savo nuomonės nepakeitė ir aistros greitai nurimo. Tad pirmąją programos dalį dirigavo S. Šimkus, trečiąją – J. Gruodis, o vidurinioji buvo skirta klaipėdiškių pasirodymui su A. Vaičiūnu priešakyje.
Nesutarimų kilo ir svarstant Antrosios dainų šventės repertuarą. Pradžioje į programą buvo įtraukta J. Žilevičiaus daina „Čia kraštas liūdnas, nejaukus“, bet po kurio laiko vietoje jos atsirado kitos dvi jo dainos – „Šviesi naktis“ ir „Laisvės daina“. Buvo pasiūlyta ir „Anoj pusėj ežero“, tačiau šventės rengimo komitetas savo posėdyje, kuriame dalyvavo J. Gruodis, J. Bendorius, A. Kačanauskas ir J. Tallat-Kelpša, nusprendė šios dainos į Klaipėdos krašto jungtinio choro programą neįtraukti:
Kas liečia dainą „Anoj pusėj ežero“, tai jos motyvas rusiškas, ką žino visi muzikai, girdėję rusų kareivius dainuojant. Kaipo rusų motyvų ši daina, muzikos komisijos manymu, tautos dainų šventei visai netinka ir apie tą p. Vaičiūnas buvo painformuotas. Kadangi p. Vaičiūnas neatsižvelgė į muzikos komisijos pageidavimus, nutarta prašyti II Dainų Šventės Komitetą šią dainą į II Dainų Šventės repertuarą neįsileisti ir jos vieton išreikalauti iš Klaipėdos Krašto vyriausiojo dirigento kitą pristatyti. (21)
Su tokia nuomone J. Žilevičius nenorėjo sutikti ir ant Muzikos komisijos posėdžio protokolo kopijos įrašė tokius žodžius:
Tai bent vyrai! O tos dainos, kuriose minimas Dunojėlis, aukso triūbelės, Renskos vynelis, šilkas, varis ir tp. irgi nelietuviškos??? Nejau tie vyrai toliau savo nosies nemato! Pastudijuokite giliau liaudies folklorą visapusiai, tuosyk neteks viską, kas tik liaudies sukurta, vadinti rusiška!!! Nebūkite intrigantai – būkite švarūs muzikai! Argi ne sarmata, vyrai???! (22)
Komisija, matyt, atkreipė dėmesį ne tik į dainos žodžius, bet ir į muziką. Tačiau ji nebuvo originali kompozitoriaus minties raiška, o tik liaudiškos melodijos polifoninė plėtotė, turėjusi slaviškų elementų, apie ką vėliau liudijo ir kai kurie etnomuzikologai, pastebėję „neabejotinus baltų ir slavų tautų dainuojamosios tautosakos ištakų giminystės ryšius“ (23) . Visgi A. Vaičiūnas išsireikalavo atlikti tokią programą, kokią buvo suderinęs su Klaipėdos jungtiniu choru ir su juo atliko dvi J. Žilevičiaus dainas – „Anoj pusėj ežero“ ir „Švento Jono vakarėlį“. Tik kaip publika jas priėmė, žinių nėra. Sprendžiant pagal publikacijas periodinėje spaudoje, Antroji dainų šventė, supriešinusi chorvedžius, praėjo daug kukliau nei Dainų diena ar Pirmoji Mažosios Lietuvos dainų šventė, kurias iki šiandien prisimename ir didžiuojamės.
1) Vilius Baužys. Mažosios Lietuvos dainų šventė. Lietuva. 1927, birželio 1, p. 3–4.
2) V. V. Maž. Lietuvos lietuvių šventė. Klaipėdos garsas. 1927, birželio 7, p. 3.
3) Kedeliai – Mažojoje Lietuvoje paplitę austi apatiniai ir viršutiniai sijonai, marginti įvairiais raštais.
4) Weste (vokiečių k.) – liemenė.
5) Linte (vokiečių žemaičių tarmėje) – kaspinas.
6) A. Brakas. Garbingos lietuvaitės! Klaipėdos garsas. 1927, gegužės 19, p. 3.
7) Lietuvių šventė Klaipėdoje. Lietuvos keleivis. 1927, birželio 8, p. 2, p. 2–3.
8) Ibid., p. 3.
9) Draugijos valdyba. Įsikūrė chorvedžių draugija. Lietuva. 1925, spalio 30, p. 5.
10) Lietuvos chorvedžių draugija. Muzika. 1925, Nr. 10, p. 6.
11) J. Lietuvos chorvedžių draugijos pirmieji žingsniai. Lietuva. 1925, lapkričio 13, p. 5.
12) Lietuvos chorvedžių draugijos valdyba. Lietuva. 1926, spalio 15, p. 5.
13) Lietuvos dainų šventei ruošti laikinojo komiteto pareiškimas visuomenei. Lietuva. 1926, spalio 16, p. 3.
14) Ši draugija įsikūrė 1924 metais po Kauno muzikos mokyklos stogu. Pirmas jos susirinkimas įvyko tų pačių metų
vasario 22 dieną. Jos valdybai priklausė J. Naujalis ir V. Žadeika. – Lietuvių menininkų muzikų draugija. Muzikos
menas. 1924, Nr. 2, p. 17.
15) Dainų šventės ruoša. Lietuva. 1926, lapkričio 13, p. 3.
16) Ruoškimės prie dainų šventės. Lietuva. 1927, gruodžio 30, p. 3.
17) II Dainų šventė. Lietuva. 1928, sausio 14, p. 5.
18) J. Žilevičius. Į ką daugiausia kreipti dėmesys, klausant chorų? II-sios dainų šventės vadovas. Kaunas, 1928.
19) Protestas. Lietuvos žinios. 1928, birželio 26, p. 4.
20) J. Gruodis, S. Šimkus. Laiškas į redakciją. Lietuvos žinios. 1928, birželio 28, p. 4.
21) Iš II Dainų Šventės Muzikų Komisijos posėdžio, įvykusio 1928 m. kovo 25 d., protokolo ištrauka. ŽK LMA.
22) Ibid.
Straipsnis parengtas, vykdant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Juozas Žilevičius ir jo epocha“ Nr. S-LIP-20-21.