GRAŽINA MONTVIDAITĖ
Seniausi ir gilias tradicijas puoselėję akademiniai chorai šiandien išgyvena pokyčius. Apie kismo laiką, bendrą choro vadovo ir Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos choro „Pavasaris“ kelią bei pasiekimus abiejose Atlanto pusėse kalbėjomės su dirigentu Gediminu Ramanausku.
Kaip susidūrė Jūsų ir jau daugiau nei šešis dešimtmečius gyvuojančio merginų choro „Pavasaris“ keliai? Kokia buvo Jūsų kelionė į šio choro vadovo vietą ir kur ji veda jus kartu jau daugiau nei dešimt metų?
Tuo metu, nuo 1986 m., Šiaulių pedagoginiame institute, dabartinėje Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje dirbau kito choro – „Studium“ – vadovu. Vėliau penkerius metus buvau valstybinio choro „Polifonija“ vadovu. Kai po šio etapo grįžau dirbti į universitetą, sušlubavo tuometinio choro „Pavasaris“ vadovo Stasio Žalalio sveikata. Kadangi jis nebegalėjo toliau dirbti, universiteto vadovybė paprašė manęs perimti vadovavimą chorui. Mano kelias visą laiką buvo susipynęs su įvairiais chorais, todėl natūraliai susiklostė situacija, kad tas pareigas pasiūlė man. Šalia vadovo dar dirbo chormeisteris Romualdas Pečeliūnas, maestro Vaclovas Kedys. Maestro buvo daugelio chorų chormeisteriu, tačiau vadovu būti nenorėjo. Su juo mes draugavome gal dvidešimt metų. Jis buvo už mane ženkliai vyresnis, bet tapo vienu geriausių mano draugų.
Chore kartu dainuoja studentės ir skirtingo amžiaus absolventės. Kaip suderinate įvairiausių specialybių studenčių ir dirbančių absolvenčių grafikus ir užtikrinate lankomumą? Kuo choras pritraukia dainininkes į repeticijas?
Kai pradėjau dirbti vadovu, choro branduolį sudarė mano buvusios studentės, dainininkės, kurių vaikai jau buvo paaugę. Jos norėjo dainuoti aukštu lygiu. Tais metais dainų šventės konkurse, lygių balsų kategorijoje, užėmėme II vietą Lietuvoje, tad tokį lygį tikrai buvome pasiekę, ir tai dainininkėms buvo gera motyvacija. Mano buvusios studentės tada pasikvietė savo drauges, ir chore atsirado dainininkių, dirbančių įvairiausiose srityse: viena iš savivaldybės, kita iš teisėsaugos, auklėtojos iš darželių. Studijų laikais jos nepakliuvo į chorą „Studium“, bet labai norėjo dainuoti, tad jau vėliau atėjo į chorą „Pavasaris“. Žinoma, dalis dainininkių buvo ir vis dar studijuojančios studentės iš įvairių fakultetų, pavyzdžiui, architektūros ar inžinerijos. Kas norėjo dainuoti, tas ir atėjo.
Daug kartų buvome išvykę koncertuoti į užsienį, dvejas Kalėdas dainavome Stokholme, su koncertais lankėmės Lenkijoje, dainavome Ukrainos Nacionalinėje filharmonijoje, Minske universitetų chorų konkurse laimėjome II vietą. Manau, choristes traukė mūsų lygis, nes tada pajėgdavome atlikti sudėtingus kūrinius, bet nutikdavo ir taip, kad paruošdavome daugiabalsį kūrinį, su klasteriais, o vienai kitai dainininkei išėjus į motinystės atostogas, toks kūrinys tiesiog sugriūdavo. Kol visi dainininkai yra – viskas tvarkoje, bet kai viena, kita, trečia išėjo auginti vaikų – subyrėjo mūsų sudėtingos konkursinės programos. Teko imtis paprastesnių kūrinių.
Kaip formuojate choro repertuarą? Ar choristės pateikia pasiūlymų, ką norėtų dainuoti? Ar leidžiate sau laisvai rinktis žanrą, o galbūt koncentruojatės tik į klasikinius akademinių chorų kūrinius, konkursinę medžiagą?
Kiekvienas turi skirtingą skonį, kiekvienas choras turi savus norus. Maestro S. Žalalis buvo labai religingas žmogus, todėl choras dainavo daug religinės muzikos, su tokiomis sakralinės muzikos programomis dažnai važiuodavo į koncertus, giedodavo bažnyčiose. Aš truputį kitokio kirpimo žmogus, man įdomiau kiek kitokia muzika, todėl natūraliai, kaip vadovas, suku tą laivelį kita kryptimi. Maestro S. Žalalis buvo klasikinis, labai lietuviškas, o mes su choru „Studium“ tuo metu dainuodavome grupės „Queen“ kūrinius, taigi, kai perėmiau choro „Pavasaris“ vadovavimą, ėmėme dainuoti daugiau šiuolaikinės muzikos.
Vos Jums pradėjus eiti choro vadovo pareigas, 2012 m. su kolektyvu išvykote į JAV. Kaip susiklostė aplinkybės, kad turėjote galimybę ten vykti ir gastroliuoti?
Aš buvau pratęs važinėti po įvairius konkursus ir norėjau, kad choristės pamatytų daugiau pasaulio. Pats esu studijų reikalais vykęs į JAV trylika kartų: su folkloro ansambliais, keletą kartų su choru „Studium“, su choru „Pavasaris“, dalyvavau dirigentų simpoziumuose, vedžiau paskaitas studentams, taip pat buvau kviestinis dirigentas keliuose koncertuose su Nebraskos universiteto Omahoje koncertiniu choru ir Omahos kameriniu orkestru. Omaha yra Šiaulių miestas-partneris, universitetai taip pat glaudžiai bendradarbiauja. Pradėjęs vadovauti chorui „Pavasaris“, parašiau
Nebraskos Omahos universitetui, kad noriu atvykti su nauju kolektyvu. Tame universitete esu garbės narys, vienintelis lietuvis. Gavome sutikimą ir nuvykome ten poros savaičių koncertiniam turui.
Kokie, Jūsų nuomone, yra didžiausi šio choro pasiekimai? Kuo labiausiai didžiuojatės kaip vadovas?
Didžiausi choro pasiekimai? Man labai svarbu patirti grįžtamąjį ryšį: kai choras padėkoja už gerus metus, kai gimtadienio proga gaunu gražius laiškus. Prieš keletą metų mano choristės sugalvojo originaliai pasveikinti mane jubiliejaus proga – šeštą valandą ryto choras perlipo per mano namų tvorą, atsinešė tortą ir sode sudainavo „Su gimimo diena“. Man tai buvo didžiausias džiaugsmas ir pasiekimas. Konkursai, laimėjimai yra gerai, bet kuo vyresnis esi, tuo geriau supranti, kad ne tai svarbiausia. Kai man parašo, kad kažkuo gyvenime labai padėjau, kad kažką įskiepijau – tai man didžiausias įvertinimas ir pasiekimas.
Aptarkime šiandienos akademinių chorų aktualijas. Kasmet vyksta įvairūs konkursai, jungtinių chorų koncertai, ruošiamasi dainų šventėms. Kokias tendencijas matote, ir kokia linkme krypsta akademinių chorų veikla?
Chorai dabar išgyvena tam tikrą krizę. Jei, pavyzdžiui, Kauno technologijų universiteto choras „Jaunystė“ turėjo septyniasdešimt dainininkų, dabar beliko keturiasdešimt, Vilniaus universiteto moterų choras „Virgo“ turėdavo keturiasdešimt, penkiasdešimt dainininkių, dabar jame yra dvidešimt. Vienas seniausių ir didžiausių chorų „Gabija“, priklausęs Vilniaus Gedimino technikos universitetui, vos kvėpuoja. Jame dainuodavo apie septyniasdešimt, aštuoniasdešimt žmonių, o dabar festivaliuose visai nedalyvauja. Per pandemiją choras „Pavasaris“ taip pat subyrėjo. Iš senbuvių dainininkių liko dvi, bet dabar po truputį atsistatome. Šiuo metu chorą sudaro dešimt moterų, kai kurios dirbančios, kai kurios studentės. Po pandemijos visi chorų vadovai mato, kad studentai atprato bendrauti, eiti į repeticijas. Kartais ir patys studentai susiranda kitos veiklos. Šis lūžis įvyko po pandemiją, visi tai pajutome. Manau, kad ateityje chorai po truputį mažės, bet tai labai priklausys ir nuo universitetų vadovybės, požiūrio į kolektyvus.
Dėkoju už pokalbį!
Šis pokalbis yra interviu ciklo „Šiauliuose gimusi muzika“, kurio metu kalbinami penki Šiauliuose gyvenantys muzikos profesionalai – kūrėjai atlikėjai, pedagogai, išugdę ne vieną muzikų, garsinančių miesto vardą visoje šalyje ar už jos ribų, kartą. Šių pokalbių tikslas – atsukti rampos šviesas į išskirtinius ir be galo talentingus Šiaulių muzikus ir pristatyti juos platesnei auditorijai.