MIELI MOKYTOJAI,
Su liūdesiu ir gėda iš šalies stebiu streikuojančių mokytojų (ačiū Dievui ne visų) elgesį.
Liūdna, kai matai, kaip sumenkėjo mokytojo asmenybė. Tarsi būtų vargšai nuskriausti, „badaujantys“ žmogeliai. Gėda pagalvojus, kaip toks mokytojas grįžęs į klasę, pažvelgs savo mokiniams į akis. Ką tose akyse įžvelgs mokiniai. Tuštumą? Gerbiami mokytojai, kovodami už savo teises, nepamirškite mokinių teisės į mokslą. O jie dabar kenčia labiausiai. Nereikia daug proto, kad keltum valstybėje chaosą. O jeigu turi stiprias kojas, gali nužygiuoti ir iki Maskvos.
Paaiškėjus streikuojančiųjų reikalavimams akivaizdu, jog tokie reikalavimai yra nepakeliami valstybei. Tai ko gi siekia streikuotojai? Jau kas kas, bet mokytojai turėtų geriausiai suprasti valstybės ir visuomenės gyvenimo teigiamas ir neigiamas puses. Jų priežastis.
Vadovaujantis blaiviu protu ir sąžine, visuomet galima sutarti. Bukas užsispyrimas tikrai ne tas kelias. Mieli mokytojai, žinokite – kiekvieną jūsų žingsnį stebi mokiniai. Iš jūsų mokosi. O pasekmės gali būti labai skaudžios. Ar reikia tada stebėtis, kai paauglys padarė tą, ar aną. Jeigu mokytojas daro, ką nori, kodėl negalima man?
Su nostalgija šiandien prisimenu savo senuosius mokytojus. Tikrus inteligentus, tautos šviesuolius. Nepaisydami Lietuvą užgriuvusių negandų, jie ugdė mumyse dvasiškai turtingą žmogų. Tada mokytojai susidūrė tikrai su dideliais sunkumais, bet nebodami nieko dirbo savo šventą darbą – ugdė Lietuvos pilietį. Prisimenu pasakojimus, kai 1940 m. Kauno sporto halėje vyko mokytojų suvažiavimas, pirmasis sovietų Lietuvoje. Tada visa salė atsistojus užgiegojo „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Sovietiniai vadai pasimetė, nežinojo, kaip reaguoti. Tie mokytojai labai rizikavo, bet jie kitaip negalėjo. Jie buvo tikri inteligentai, tautos šviesuliai ir Mokytojai didžiąja raide.
Neilgai trukus tie mūsų šviesuliai masiškai „keliavo“ į Sibiro platybes, nes buvo labai pavojingi naujajai tvarkai. Kai dabar matome šiandieninius mūsų „šviesulius“, negali suprasti, koks jų gyvenimo tikslas, kokie idealai. Pradedi abejoti, ar jie supranta, kad mokytojas ne profesija, bet MISIJA. Ir mokytojas yra pašauktas ją vykdyti šioje žemėje.
Aš daugiau kaip 40 metų dirbau pedagoginį darbą įvairiose mokymo įstaigose. Buvo visko – ir sėkmių, ir nesėkmių. Ir mobingą patyriau. Bet kad mokinių akyse pasirodytum bejėgiu vargšeliu vertu pasigailėjimo… Argi galima sau leisti? Gerai pažįstu šią „virtuvę“ iš vidaus. Gerai žinau, kad atlyginimai nėra jau tokie blogi. Bet mūsų vartotojiškoje visuomenėje pinigų niekada nebus gana. Žinau – gal kam ir nepatiks toks mano požiūris. Bet, ką padarysi… Toks jau gyvenimas. Mokytojo asmenyje norėtųsi matyti tikrą inteligentą ir tautos šviesuolį.
Prieš keletą dienų šventėme MOKYTOJO DIENĄ. Bet juk Mokytojo diena ne tik viena diena metuose. Mokytojo diena – kiekviena pamoka.
Dr. Lina Dumbliauskaitė Jukonienė