Choro kelio pradžia – 1966-ieji…
“Žaliuok „Dobilėli“, Gyvuok „Dobile“ – tai žodžiai choro metraščio pirmame puslapyje, įrašyti po steigiamojo susirinkimo 1965 metų gruodžio 1 dieną. Susirinkime dalyvavo Gražina Vaišnoraitė ir keli dainos mylėtojai. Po jo – pirmosios choro repeticijos.
Jau pavasarį (1966 m. kovo mėn. 8 d.) Žemės ūkio ministerijos salėje surengtas pirmasis koncertas. Ši diena oficialiai laikoma choro gimtadieniu! 66 dainininkai (15 sopranų, 17 altų, 18 tenorų, 16 bosų) – daugiausia Žemės ūkio ministerijos ir susijusių įmonių darbuotojai – pakluso Gražinos Vaišnoraitės rankų mostams ir padainavo Vergų chorą iš Dž. Verdžio operos „Nabukas“, D. Andriulio „Šienapjūtės dainą“ ir keletą privalomų sovietinių dainelių. Klausytojai negailėjo plojimų, padėkos žodžių, nuoširdžiai linkėjo gražios ateities. Šiems linkėjimams buvo lemta išsipildyti: jau rudenį į repeticijas rinkosi 80 dainininkų (24 sopranai, 20 altų, 16 tenorų, 20 bosų), repertuaras pildėsi naujais kūriniais, o 1973 metais Vilniaus chorų apžiūroje laimėta pirma vieta!
Reikšmingi 1965-ieji….
Tai metai, kai G. Vaišnoraitės gyvenime įvyko svarbios permainos. Ji, Žemės ūkio akademijoje baigusi agronomijos mokslus ir dirbusi Žemdirbystės moksliniame tyrimo institute, tuo pačiu metu įstojo į J. Tallat -Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar konservatorija) neakivaizdžiai studijuoti chorvedybos. Muzika ją viliojo tiek studijų metais, tiek dirbant institute, visur vadovavo saviveikliniams kolektyvams. 1965 metais jos vadovaujamas Dotnuvos Žemdirbystės instituto kultūros namų choras buvo pripažintas vienu geriausių respublikoje. Tais pačiais metais Gražinos studijų vadovas prof. H. Perelšteinas pakvietė ją dirbti į “Ąžuoliuką” chormeistere. Gal tai ir buvo lemiamas posūkis? Straipsnyje “Dainuoja Vilniaus žemdirbiai“ (1970 m.) rašoma:
– Be muzikos negalėjau gyventi,- štai jos atsakymas į klausimą, kodėl rinkosi antrą specialybę.
„Dobilo“ vardas…
1971 m. chorui suteiktas „Dobilo“ vardas – jaunesniems žmonėms reikėtų paaiškinti, kad sovietiniais laikais vardai chorams buvo suteikiami už pasiekimus, ne šiaip sau. Nuo tų metų choras ilgą laiką vadintas pavyzdiniu mišriu choru „Dobilas“. Vardo įprasminimui atsirado dobilą menantis prizas – dovana geriausiam Lietuvos kaimo chorui (metraštyje yra šio prizo nuotrauka).
Dainų šventėse…..
1970 metais vykusioje 30-toje respublikinėje Dainų šventėje „Dobilas“ dalyvavo pasipuošęs naujais rūbais (pasiūti 1967 m.). Recenzijoje „Šventei mūsų daina“ rašoma: „Nesenai susikūręs Žemės ūkio mišrus choras per gana trumpą laiką savo meniniu lygiu taip išaugo, kad atsidūrė pirmaujančių visoje respublikoje gretose“. Per visą choro gyvavimo 60-ties metų laikotarpį kolektyvas – visų Respublikinių Dainų švenčių dalyvis (14 kartų).
Pasiruošimas 10-ties metų jubiliejui sutapo su eiline Dainų švente. Teko išmokti daug kūrinių, stoti prieš vertinimo komisiją. Repeticijų gausa, geras lankomumas, drausmė, susiklausymas atnešė teigiamus rezultatus. Choras nusipelnė pagarbos: pavyzdinių ir nusipelniusių chorų tarpe “Dobilui“ suteikta II vieta. Žiniasklaidoje buvo rašoma: “Gilų įspūdį paliko žemės ūkio ministerijos choro „Dobilas“ pasirodymas, jo ryškiausi atlikėjiškieji bruožai – interpretacijos, išbaigtumas bei tvarkingumas, kompozitoriaus sumanymo įgyvedinimas, emocionalumas – iškelia kolektyvą į geriausiųjų gretas“.
Pirmieji jubiliejai
Penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktį kolektyvas pažymėjo dabartinėje Lietuvos Muzikos ir teatro Akdemijos salėje (tada vadinosi konservatorija), ir tai buvo 44-tasis viešas choro pasirodymas. Dviejų dalių koncerte skambėjo aštuoniolika kūrinių: L.Povilaičio „Lietuva gimtinė“, B. Dvariono „Oi užkilokit vartrelius“, E. Grygo“ Rudens audra“, Dž. Verdžio chorai iš operų “Lombardiečiai“, „ Ernani“, ir kiti. Solo partijas atlikdavo Eugenijus Pimpė, Remigija Žemaitienė ir kiti balsingesni choristai. Vėliau pasirodymus sustiprino visas būrys profesionalių solistų.
Savo veiklos dešimtmetį „Dobilo‘‘ paminėjo koncertu vyko Vilniaus filharmonijoje. Ir tai buvo 107-tas koncertas! Jame dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras (vad. Saulius Sondeckis), solistai Teresė Chmieliauskaitė, Gediminas Pamakštys, Grigorijus Gordonas. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo J. Naujalio, J.Gruodžio, J. Švedo, A. Račiūno A. Budrevičiaus ir kt. lietuvių kompozitorių kūriniai. Antroje – aštuonios G.F. Hendelio oratorijos „Džiaugsmas, Liūdesys ir Santūrumas“ („L‘allegro, il Pensieroso, ed il Moderato“) dalys. Dešimtmečio proga vadovei suteiktas LTSR kultūros žymūnės vardas, dainininkams – meno saviveiklos žymūnų vardai, įvarių organizacijų garbės raštai.
Kelionės…
Žinia, sovietiniais laikais viena didžiausių visuotinių (labai dažnai nepasiekiamų!) svajonių buvo išvykti į užsienį (pvz. bent į Lenkiją, bent savaitei!), ir būtent tai galėjo suteikti pavyzdinis choras, kurio vadovai sugebėjo pramušti leidimus ir finansavimą tokiam tuo laiku eiliniam žmogui nepasiekiamam dalykui. Jau 1969 metais “Dobilas” lankėsi Rumunijoje ir Bulgarijoje (koncertai Sofijoje, Tirnove, Plovdive). Šiandien juokinga? Tik pamanykite, koks jau čia ypatingas užsienis! Bet tada tai buvo nekasdienis ir ypatingas įvykis ne tik keliavusiam žmogui, bet ir jo šeimai, artimiesiems, draugams ir kaimynams – visi norėjo išgirsti, kaip “tenai” gyvena žmonės, pačiupinėti užsieninį pirkinį, sulaukti dovanos.
Bet žinoma, pirmosios koncertinės “Dobilo” kelionės – po Lietuvą. Skersai ir išilgai. Lankytos istorinės vietos, muziejai, choro metraštyje pasilikę daug gražių atsiliepimų apie buvusius koncertus…
Pirmoji tolimesnė kelionė Sovietų sąjungoje – 1968 m. į Ukrainą (koncertai Rovne, Lvove), vėliau – į Kareliją, Rusiją (tada Leningradą, dabar Sankt-Peterburgą), Gruziją. Trijuose koncertuose Tbilisyje bei Varketili ir Gori gyvenvietėse choras atliko labai įvairią muziką, ne tik lietuvių kopozitorių kūrinius, bet ir daug ovacijų sukėlusią klausytojų pritarimo sulaukusią gruzinų liaudies dainą „Bėga Aragva“. Metraštyje Gruzijos kompozitorius Michailas Čirinašvili įrašė: “Dobilas“ sukėlė mums daug malonių akimirkų, dar kartą patvirtino aukštą lietuvių muzikinę kultūrą“.
1973-ųjų vasaros pradžioje „Dobilas“ koncertavo Estijoje, Saku mieste vykusioje dainų šventėje. Graži, ilgalaikė draugystė buvo užsimezgusi su Estijos choro „Tuljak“ kolektyvu (informacija metraštyje – tik estų kalba).
Jau pirmąjį dešimtmetį “Dobilas” susikūrė ir puoselėjo savas tradicijas: choristų jubiliejų minėjimus, linksmuosius Naujųjų metų koncertus “savo namuose“ (LŽŪM salėje), į kuriuos susirinkdavo nuoširdžiausi ir karščiausi choro palaikytojai ir gerbėjai – artimieji, bičiuliai, bendradarbiai, chorinės muzikos mylėtojai.
Dr. Irena Lamsodienė