Išreklamuotas, ištrimituotas Didysis chorų mūšis atkreipė jeigu ne visų, taip bent didelės dalies choro meno mylėtojų dėmesį. Jau kad bus, tai bus. To dar Lietuva nematė ir negirdėjo.
Pagaliau sulaukėme. Didysis chorų mūšis prasidėjo. Pirmasis koncertas. Žiūrim, laukiam, kada gi pasirodys išreklamuoti chorai. Ir še tau! Į sceną išeina grupelės jaunimo su mikrofonais rankose. Ar aš ko nesuprantu, ar reklama pamelavo…? Taigi čia tikrų tikriausia Eurovizija! Ir forma, ir turiniu vienas prie vieno. Ir muzika, ir vokalas, ir apranga, ir judesiai, pavadinti „šokiu“ – viskas jau girdėta, matyta. Skirtumas tik tas, kad dabar tą patį daro grupelės, pakeitę solistus. Ne tik nustebino, bet ir suglumino. Kas tai? Gimsta nauja chorų Eurovizija? Eurovizija, tai Eurovizija, bet kodėl CHORAI? Iki šiol žinojome, kas yra chorai, kokie meniniai reikalavimai jiems keliami. Ne bet kokia grupelė, dainuojanti kartu, jau yra choras. Pasivadinti nesudėtinga. Galima vadintis kad ir Egipto faraonu ar Anglijos karaliene. Bet reikia tokiais ir būti. Laukiame, kokius „ciūdus“ parodys šie išreklamuoti chorai. Ką naujo be Eurovizijos „stebuklų“ išgirsime ir pamatysime. Vis dėlto tokio LNK televizijos projekto dar nebuvo… Tokie buvo įspūdžiai po pirmojo koncerto.
Kantriai laukiame kitų koncertų. Gal čia buvo tik „apšilimas“? O, ne… Toliau dar gražiau. Rėkavimas, draskymasis, noras parodyti „ko dar nebuvo“. Anot patarlės: „ Kad ir nežmoniškai, bi tik kitoniškai“. Tačiau visi vienodi, visi panašūs, skiriasi tik pavadinimu ir scenine apranga. Jonas ar Petras, Onutė ar Magdutė – visi stengėsi šokiruoti publiką savo „naujumu“. Bet ką gi tu parodysi, kai viskas šimtus kartų girdėta ir matyta? Tik chorais nesivadino… Jeigu nebūtų mikrofonų ir fonogramų, ar būtume tuos „chorus“ girdėję?.. Na, buvo ir teigiamų dalykų. Momentais nuskambėdavo švarus unisonas ar keletas dvigarsių bei trigarsių. Jau neblogas meninis pasiekimas… Kai kurios grupelės padainavo netgi a`cappella, parodydamos, kad ir be fonogramų gali padainuoti. Aktyviai balsuojantys žiūrovai išrinko „geriausius“.
Šių grupių vadovai projekto organizatorių buvo pavadinti kapitonais. Tai dažniausiai jau žinomi pramoginės muzikos atstovai. O „chorų mūšį“ stebėjo ir aptarė vertinimo komisijos nariai, pavadinti „generolais“. Nejauku buvo žiūrėti į vertinimo komisiją, kai, nutaisę rimtus veidus, turi kalbėti apie NIEKĄ. Juk anot liaudies patarlės „ Iš bezdalo virvės nenuvysi“. O ką jau kalbėti apie ten pakliuvusį žinomą muzikos profesionalą… Buvo nejauku už jį. Tad iš komisijos narių teko išgirsti ne vieną „perliuką“. Viena „generolė“ taip įvertino vieną iš grupių: „ Jūs, mergos, spinduliavot natūralų seksą“, pasigyrusi dešimties metų dainavimo chore patirtimi. Na, o „mergos“ kukliai nuleido akis. Kitas „generolas“ buvo taip sužavėtas vieno choro pasirodymo, kad tegalėjo pasakyti: „Eikit šikt, kaip gražu“. Publika po šių žodžių akimirkai nuščiuvo… Įkaitus renginio atmosferai, prasprūdo mintis, gal chorų mūšis galėtų būti alternatyva Dainų šventėms… Na, choro meno specialistai, susirūpinkite. Ar pavyks nurungti tokius konkurentus…? Reikia pripažinti, kad „generolai“ elgėsi apdairiai ir diplomatiškai. Visus chorus vertino beveik vienodai, galutinį sprendimą palikdami žiūrovams. Kitaip sakant, minios vertinimui. O minia yra minia. Ji turi savus kriterijus, savus simpatikus. Tad galutiniu mūšio laimėtoju tapo Kauno Rubininis choras, laimėjęs puikų prizą – naują fortepijoną.
Negali atskirai nepaminėti LNK TV projekto koncertų vedėjo. Jis pranoko pats save, lakstydamas po sceną, pasirodydamas čia žiūrovų masėje, čia vėl šalia chorų. Suspėdamas net ant grindų atsigulti. Visus chorus gyrė, visiems pataikavo, visiems kėlė nuotaiką, pranašavo pasaulines gastroles. O kai sumanė vieną chorą pagirti labai, labai, labai, tėškė „auksinę“ mintį: „Jūs pasiekėte muzikinį orgazmą“. Va, čia tai genialumas, va čia tai Nobelio premijos vertas įvertinimas…! Spėju, kad muzikos pasaulis to dar negirdėjo…
Nuo vieno koncerto iki kito pradėjo ryškėti tikrasis chorų mūšio „portretas“. Pirmasis įspūdis nedingo – chorų Eurovizija. Ir vis dėlto neapleido viltis – kur gi šių „chorų“ lietuviškumas, kur lietuviška dvasia? Juoba, kad renginio vedėjas laikas nuo laiko kreipdavosi: „ Lietuva, ar matai, Lietuva, ar girdi?“ Ir toks spindulėlis sužibo viename iš Alytaus Žaliojo choro pasirodymų. Nežinau, kaip jiems pavyko prakalbinti Jotvingių dvasią, priminti, kad dar gyvi „girių karaliai“. Tai pastebėjo ir „generolai“. Gaila, kad balsuotojai to nepastebėjo, neišgirdo… Bet tokiame triukšme ir chaose vargu ar išgirsi tylų dvasios balsą…
Nuaidėjo nudundėjo Didysis chorų mūšis. Ką gero jis paliko Lietuvai? Na, teigiama yra tai, kad subūrė jaunimą artimam tiesioginiam pabendravimui. Nusisėdėjus prie kompiuterių ir bendraujant tik „asmenukių“ pagalba, žmonės susvetimėja. Juk reikia jaunimui padūkti, pakvailioti, „nuleisti garą“. Jie ir stengėsi iki „devinto prakaito“. Net televizoriai „garavo“. Toks laisvalaikio praleidimas prasmingesnis nei trainiojimasis kokiame naktibaryje ar panašiai. Energijos tikrai buvo daug išlieta. Bet… jaunystės energija neturėtų dingti be prasmės.
Kitas šio projekto tikrai vertingas ir prasmingas momentas – tai Norfos savininko mecenavimas. Jau nebe pirmą kartą šis turtingas verslininkas remia įvairius projektus. Šį kartą padovanojo gražų naują fortepijoną chorų mūšio nugalėtojui. Puikus pavyzdys kitiems Lietuvos milijonieriams. Matome, kad Lietuva bunda, protingėja, kai pinigai kaupiami ne tik sau, bet panaudojami prasmingiems nematerialiems dalykams.
Triukšmingasis Didysis chorų mūšis pasibaigė. Stebindamas ir glumindamas CHORO MENO mylėtojus. Kas toliau? Šiek tiek neramina projekto organizatorių užuominos apie kitą sezoną. Na, ką dar galima parodyti? Išeiti į sceną nuogiems?
Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje užaugo nauja talentingų dirigentų karta. Jie suburia savo chorus, organizuoja festivalius, konkursus, įvairius proginius renginius. Nepalieka scenos ir „senoji gvardija“, kadaise garsinusi Lietuvos vardą. Tai dabar jiems reikės konkuruoti su naujai dygstančiais euroviziniais chorais? Ir Dainų šventės gal jau pamažu atgyvena savo dienas? Reikėtų sunerimti, nes tokių „chorų“ dainavimo maniera ir balso formavimas nejučiomis perimamas ir kitų chorų. Netgi kartais ir bažnytinių… Tenka nusivilti, kai išgirsti kokį bažnytinį chorą dainuojant Eurovizijos žvaigždžių vokalu, brazdinant kelioms gitaroms…
Aprimus šurmuliui, į kurį buvo įtraukta beveik visa Lietuva, neduoda ramybės klausimas – APIE KĄ buvo šis projektas? Kas galėtų atsakyti į šį klausimą? Kalbėti rimtai, ar su ironiška šypsena? Juk „generolai“ kalbėjo rimtais veidais, ieškodami racionalaus grūdo, kurio gal ten ir nebuvo… Gal reikėtų žiūrėti tik kaip į pramogą? Tada viskas atsistotų į vietas? Bet užvaldo abejonė – ar ne per daug lengvai mes pasiduodame Eurovizijos „žvaigždžių“ kultūrai, muzikiniam globalizmui, neturinčiam išliekamosios vertės? Kas „chorų mūšyje“ buvo originalaus? Kad vietoje vieno dainininko dainavo grupelė? Tą patį repertuarą, tuo pačiu stiliumi? Kas gi čia naujo? O ir renginio vedėjas tiek įsijautė, kad pradėjo pranašauti tokių nuostabių chorų pasaulines gastroles. OHOHO! Kad trinktelsim, tai žemė sudrebės! Visi tik ir klausinės, iš kur toks choras? Iš Lietuvos? O kur ta Lietuva? Bet ar matėme šiame projekte CHORO MENĄ???
Vėl neduoda ramybės klausimas – kas gi po tokio projekto liko Lietuvai? Gal pavyzdys, kaip reikia dirbti kitiems chorams ir jų vadovams? Gal „gero“ choro vokalo pavyzdys? O ir choro dirigentų nereikia. Juk chorų „kapitonai“ taip sumaniai vedė savo „laivus“ per bangas, kad tik pavydėti belieka… Viskas paprasta, lengva…
Per trisdešimt penkerius metus sunkiu triūsu choro meno specialistai ir mėgėjai sukūrė klestinčią ir savitą Lietuvos choro meno kultūrą. Beje, turėdami į ką remtis – į mūsų senuosius korifėjus. Juk Lietuva – dainų šalis. Bet yra žmonių, kuriuos kaip magnetas traukia bukinanti žmogaus protą ir dvasią „eurovizinė kultūra“. Negali atsispirti, nors tu ką. Ką gi… kiekvienam savas kelias. Bet nesveika, kai vienas kitas jaunesnis kolektyvas perima Pop žvaigždžių dainavimo manierą ir stilių, ignoruodami tikrąjį žmogaus balso grožį. O juk žmogaus balsas – pats gražiausias mums Dievo duotas muzikos instrumentas. Bet mes į jį nusispjauname. Geriau rėkti, kriokti ir visaip darkytis…
Perskaičiau, ką parašiau ir pagalvojau – tiek energijos, tiek jėgų, tiek išradingumo paaukota rengiant ir įgyvendinant šį LNK projektą. Kiek fizinės bei psichinės energijos išlieta… Vien tik renginio vedėjo įspūdingas lakstymas po sceną ko vertas… O ką jau bekalbėti apie publiką, svarbiausią ir solidžiausią chorų vertintoją. Ji tarė paskutinį žodį. Ji PASIRINKO… Juk žinome, kokia įnoringa dama yra minia. Vieną minutę ji tave iškels į padanges, o kitą nutrenks į „pragarus“. Tai lėmė ir šio chorų mūšio galutinį rezultatą. Vis dėlto sudėtingas uždavinys tarp visų vienodų išrinkti patį geriausią…
Parašiau, „pabėdavojau“, bet širdies gilumoje vis tiek tikiu choro meno galia, muzikos galia. Kas tikra, išlieka. O vienadieniai drugeliai… ir liks vienadieniai. Kiek metų mes dainuojame ir grojame J.S. Bachą? Jau penktas šimtas metų. Tai va…
dr. Lina Dumbliauskaitė- Jukonienė