Rugsėjo 10–13 dienomis Žemaitijoje viešėjo neįprasti svečiai – Oslo samių choras „Oslove Juoigansiida“, vadovaujamas Kaare Nilseno. Choro repertuaro pagrindą sudaro joikai – unikali samių vokalinė tradicija, glaudžiai susijusi su samių pasaulėžiūra, gamta ir tapatybe.
Šio vizito istorija prasidėjo 2025 metais Osle. Lietuvos chorų sąjungos organizuojamos “Erasmus+” programos vizite dalyvavę Alfonsas Vildžiūnas, Ričardas Grušas ir Ignas Garla apsilankė „Oslove Juoigansiida“ repeticijoje, kur susipažino su choro vadovu Kaare Nilsenu. Tąkart užsimezgusi pažintis tapo kur kas daugiau nei atsitiktiniu susitikimu – ji peraugo į draugystę, muzikinius mainus ir galiausiai atvedė samių chorą į Žemaitiją.
Užsimezgusi draugystė netrukus persikėlė ir į Lietuvą. 2026 metų kovą Kaare Nilsenas lankėsi Vilniuje, kur dalyvavo mišraus choro „Dobilas“ 60-mečio renginiuose. Kartu su choristais jis atliko Gabrielio Fauré „Requiem“, o bendras muzikavimas dar labiau sustiprino per metus užsimezgusius ryšius.
Dar po pusmečio šie kultūriniai ryšiai atvedė į Žemaitiją ir patį samių chorą. Kaare Nilsenas kartu su savo vadovaujamu kolektyvu „Oslove Juoigansiida“ atvyko Lietuvos klausytojams pristatyti joiko tradicijos ir šiuolaikinės samių kultūros.
Per keturias dienas Žemaitijoje samių choras surengė tris pasirodymus. Tačiau tai buvo kur kas daugiau nei koncertai. Kiekvienas susitikimas tapo kvietimu pažinti samių kultūrą, jos istoriją ir unikalų santykį su muzika. Plungėje dėmesio centre buvo joiko tradicijos pristatymas, o Šateikiuose choras pasirodė festivalyje „Pro Veišnieliu suodneli“.
Plungės kultūros centre vykęs renginys buvo ne tik koncertas, bet ir meistriškumo kursai. Choro vadovas Kaare Nilsenas pasakojo apie samių kultūrą, joiko tradiciją ir jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Puikus tenoras, dainuojantis Oslo filharmonijos chore, Kaare „Oslove Juoigansiida“ įkūrė iš meilės savo samiškai tapatybei ir noro puoselėti bei skleisti savo tautos kultūrą. Jo vadovaujamas choras tapo erdve, kurioje susitinka tradicija ir dabartis, o joikas skamba ne kaip muziejinis paveldas, bet kaip gyva ir šiandien aktuali meno forma.
Kaare pasakojimą į lietuvių kalbą vertė chorinės muzikos entuziastė Violina Medonytė, tapusi savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Norvegijos chorinės kultūros. Jos dėka klausytojai galėjo ne tik suprasti pasakojimo turinį, bet ir geriau pajusti kultūrinį kontekstą, kuriame gimsta joikas.
Ne mažesnį įspūdį nei muzika paliko ir samių choro apranga. Visi choristai vilkėjo tradiciniais tautiniais kostiumais, kuriuos samiai laiko ne sceniniu rūbu, o svarbia savo tapatybės dalimi. Akis traukė spalvingi drabužiai, puošnios moterų sidabrinės segės, vyrų segės iš elnio kaulo, įspūdingi moterų galvos apdangalai ir odiniai batai. Kai kurių kostiumų diržai gaminami net iš žuvies odos. Kaare Nilsenas pasakojo, kad daugeliui samių tautinis kostiumas yra šeimos paveldas, perduodamas iš tėvų, senelių ar kitų giminaičių. Todėl šie drabužiai saugomi itin rūpestingai ne tik dėl savo vertės, bet ir dėl juose slypinčių šeimos istorijų. Daugelis jau šiandien galvoja apie tai, kam kostiumą perduos ateityje – savo vaikams ar anūkams. Galbūt todėl tautinis kostiumas samiams yra daugiau nei apranga: tai gyvas ryšys su savo šaknimis, šeima ir kultūra, kurią jie didžiuodamiesi nešioja ir perduoda iš kartos į kartą.
Pirmą kartą klausantis joikas gali pasirodyti neįprastas. Jame daug pasikartojimų, netikėtų ritminių lūžių, o žodžius dažnai pakeičia skiemenys ir garsai – „e lei lei lio lio…“. Tuomet visa pasakojimo našta tenka balsui, jo skambesiui ir emocijai. Vis dėlto būtent šis paprastumas ir sukuria ypatingą joiko poveikį klausytojui.
Tačiau joikas nėra daina apie ką nors. Jis yra pats tas dalykas. Jei joikuojama apie vilką, siekiama ne papasakoti apie jį, o tapti vilku. Tokia samprata kyla iš senojo samių pasaulėvaizdžio, kuriame žmogus, gyvūnas ir gamta suvokiami kaip viena visuma.
Nors joiko šaknys glūdi senosiose tradicijose, „Oslove Juoigansiida“ jį prakalbina ir šiuolaikinėmis temomis. Skambėjo kūriniai apie Šiaurę, gamtą, žmonių tarpusavio ryšį, Palestinos vaikus, negirdimą samių balsą Osle. Tai ypač suprantama žinant samių istoriją. Samiai dažnai vadinami tauta be savo žemės: jie gyvena Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos šiaurinėse teritorijose. Praeityje jų kalba, kultūra ir tradicinis gyvenimo būdas buvo aktyviai slopinami, todėl šiandien joikas neretai tampa ne tik muzikos forma, bet ir tapatybės, atminties bei kultūrinio pasipriešinimo išraiška. Kartais jis tampa ir politiniu pareiškimu – kalba apie pasaulį, kurio nebesaugome, ir žemę, kuri dėl to verkia.
Publikai nebuvo lengva iš karto atsisakyti įprastų koncerto taisyklių. Joike svarbiausia ne atlikėjo ir klausytojo atskirtis, o bendras buvimas muzikoje. Todėl Plungėje klausytojai buvo pakviesti kartu joikuoti, ir tai tapo viena smagiausių vakaro akimirkų.
Koncerto pabaigoje šiltai pasisakė ir Plungės kultūros centro direktorius. Apibendrindamas vakaro patirtį jis pastebėjo: „Mes pamatėme, kokie esame panašūs. Mes dainuojame įvairiausiose būsenose – ir kai liūdna, ir kai linksma.“ Šie žodžiai tapo gražiu vakaro akcentu, priminusiu, kad net ir skirtingų kultūrų žmones jungia tas pats poreikis per muziką išreikšti savo emocijas, patirtis ir ryšį su pasauliu.
Šateikiuose choristų laukė dar viena nepamirštama patirtis. Festivalyje „Pro Veišnieliu suodneli“ kartu su svečiais iš Norvegijos pasirodė kolektyvai iš Mosėdžio, Platelių ir Šateikių. Šventė virto ne tik koncertu, bet ir gyvu skirtingų muzikinių tradicijų susitikimu.
Ypatingo dėmesio sulaukė Šateikių folkloro ansamblio „Šateikė“ pasirodymas. Ansamblio vadovė Laima Domarkienė samių choristus išmokė žemaitišką dainą „Lek gervelė“, kurią jie atliko kartu su vietos dainininkais. Bendras atlikimas tapo dar vienu įrodymu, kaip greitai muzika leidžia peržengti kalbos ir kultūros ribas.
Dar vienu vakaro akcentu tapo lietuvių liaudies daina „Kur giria žaliuoja“. Jai diriguoti stojo Alfonsas Vildžiūnas. Kaip pasakojo choristai, šį kūrinį jie ruošė beveik pusę metų. Nors lietuvių kalba ir tarimas tapo nemenku iššūkiu, pastangos atsipirko – dainuojant kartu su Lietuvos choristais kūrinys suskambėjo užtikrintai ir sulaukė šiltų publikos aplodismentų.
Po koncerto svečiai buvo pavaišinti tikrais žemaitiškais valgiais: kastiniu, cibuline, kanapine druska, namine gira ir žagarėliais. Tą vakarą pažintis su Žemaitija vyko ne tik per muziką, bet ir per žmones, jų svetingumą bei tradicijas. Šateikiškių vaišingumas svečiams paliko neišdildomą įspūdį.
Samių choro viešnagė Žemaitijoje buvo ne tik koncertas ar kultūriniai mainai. Tai buvo susitikimas su kitokiu muzikos suvokimu – kai daina nėra vien melodija ir tekstas, o būdas būti kartu su žmogumi, gyvūnu, gamta ir pasauliu.
Ir, regis, būtent todėl paskutinis vakaro joikas galėjo tęstis iki begalybės.
Ignas Garla