Dovilė Šileikytė
Nuo 1990 m. antrasis gruodžio sekmadienis minimas kaip pasaulinė chorų diena. Per tiek metų turbūt dar nebuvo tokios chorų dienos, kad (mėgėjų) chorai negalėtų jos švęsti dainuodami. Dabar daug kur jei repeticijos ir vyksta, tai tik nuotoliniu būdu. O koncertai – tik prisiminimuose arba ateities planuose (irgi labai neaiškiuose). Bet tai gera proga prisiminti gražias arba juokingas akimirkas, žiūrėti nuotraukas ir vaizdo įrašus iš repeticijų, koncertų, kelionių, sustoti, pailsėti, susimąstyti, apibendrinti. Kodėl mes dainuojam, ką mums tai suteikia, kodėl mes to pasiilgstam? Tokius klausimus kartais tiesiogiai (arba ne) užduoda nedainuojantys aplinkiniai – namiškiai, draugai, artimieji, kolegos.
Mes, choristai, esam tie, kurie nuolat vakarais, kai „normalūs žmonės“ jau būna išėję namo, painiojamės po kojomis valytojoms darbovietėse ir aukštosiose mokyklose ar kultūros centruose, kur vyksta repeticijos (valytoja pamato, kad eini į tualetą: „Nenorėčiau, kad eitumėt“), į darbą nešamės ne tik pietų, bet ir vakarienės dėžutes (todėl vakarais sukinėdamiesi aplink šaldytuvus ar mikrobangų krosneles vis sulaukiam kolegų klausimo, ar tik dabar pietaujam). Kartais laukdami repeticijos, kurios pradžia 19.30, užsukam į knygyną, nepažiūrim į darbo laiką ir netyčia mus ten kelioms minutėms užrakina. Mūsų draugai ar šeimos nariai turbūt jau susitaikė, kad laisvalaikio planus reikia derinti iš anksto: choristų vakarai (bent du per savaitę) yra užimti, kai kurie savaitgaliai, dalis atostogų – taip pat. Ilgąjį liepos 6-osios savaitgalį kviečia į kelionę? Kaip tyčia – Dainų šventė. Lankom repeticijas, nes nuo vaikystės esam įpratę ne kasdien tiesiai namo po pamokų važiuoti, tą patį darom ir po darbo, nes mums patinka dainuoti, nes suprantam, kad rezultato siekiam, mokomės kūrinius, ruošiamės koncertams ne pavieniui, o kaip komanda, stengiamės ne tik dėl savęs, bet ir kitų – kolektyvo narių, vadovų. Ir apskritai, gal mes, tie vaikai, kurie augom dainuodami chorinę muziką, tampam kiek „kitokiais“ suaugusiais? Mokančiais matyti, jausti, siekti daugiau. Labiau kūrėjais nei vartotojais. Tiesiogine to žodžio prasme nekuriam, atliekam kitų kūrybą, bet kažką aktyviai veikiam – ne (vien tik) televizorių žiūrim ar knygas skaitom, o darom kažką (t. y. repetuojam), kas tampa rezultatu (pasirodymais koncertuose).
Ne per kiekvieną repeticiją, koncertą, tikrai ne per kiekvieną kūrinį, bet vis dėl to neretai dainuojant norisi šypsotis arba verkti. Arba tiesiog jauti tą gerumą, net jei jo neparodai išoriškai. Jauti, kad siela auga, kad bandai pasiekti kažką didelio ir gražaus arba tiesiog tau gera būti čia ir dabar. Ne tik koncertuojant ar repetuojant – galim tiesiog dainuoti gatvėje, eidami po Dainų šventės ar autobuse, važiuodami į koncertus ar iš jų, stovėdami eilėje prie maisto per dainų šventes. Kartais kaip tik labiau įsimena ir daugiau emocijų sukelia toks dainavimas be dirigento ir be programos. Smagu žiūrėti į vaikus po Moksleivių dainų šventės koncerto, kai jie sulipę į autobusus dainuoja toliau. Arba gera dainuoti liaudies dainas su kitais kolektyvais laukiant Dainų šventės eitynių, būnant vienu choru, nes eitynių metu kiekvienas choras dainuos kažką savo… Kartą per Dainų šventės generalinę repeticiją turėjom kokį pusvalandį laukt orkestro, jis tuo metu koncertavo „Vario audroj“, mes išdainavom dainas a cappella ir įstrigom – negalim toliau be orkestro repetuot. Laukiam, laukiam, vedėjai leido norintiems į mikrofoną pakalbėt, draugai sveikino vieną choristą su gimtadieniu, visi keliolika tūkstančių jam „Ilgiausių metų“ sudainavom, paskui D. Beinarytė liaudies dainas „užvedinėjo“. Tokie dalykai man patinka. Orkestrą, aišku, pasitikom su dideliausiom ovacijom.
Emocijas ne tik patiriam patys, bet ir dovanojam kitiems – kartais net vizualiai galim matyti jų reakcijas, jei klausytojai verkia ar klausosi choro išsižioję (taip, tiesiogine to žodžio prasme). Kažkada esu rašius, kad labiausiai man patinka generalinės repeticijos – tarsi nebe repeticija, bet dar ne koncertas. Truputį stebuklingas laikas. Po kelionių prisiminimuose išlieka rytinės repeticijos viešbutyje, vadovių kambaryje (prieš kurias buvo ir įvairių klausimų: „Kaip čia dainuosim ryte, gal prižadinsim miegančius, žmonės pyks?“), o aš pagalvojau, kad norėčiau būti taip pažadinta ir kaip žadintuvo melodiją nusistačiau E. Ešenvaldo „O salutaris hostia“ įrašą iš choro jubiliejaus.
Ko mes ten išmokstam?
Dainuodamas chore išmoksti planuoti laiką („Šiandien koncertas. Atidedam meilę, buitį, mokslus…“ – mokė muzikos mokytojas vidurinėje mokykloje. „Dar pusvalandis – spėsit ir persirengt, ir nusirengt, ir pavalgyt, ir pamiegot! – prieš vieną studentų choro koncertą pasakė
vadovė. Ir iš tikrųjų tąkart spėjom viską). Studijuodamas ir sesijos metu lankydamas chorą supranti, kad tai vaistas nuo prokrastinacijos (atidėliojimo). Žinodamas, kad vakare repeticija, nuo ryto sėdi ir mokaisi, o ne apgaudinėji save, kad tuoj (po valandos, po dviejų) pradėsi tą daryti, o iš tikrųjų vis sugalvoji, ką čia nuveikus vietoj mokymosi. Dar išmoksti ieškoti vidinės šviesos savyje. Būti ja, kurti ją, skleisti kitiems. Kai dainuoji, atrodo, tavo pasaulis tampa spalvingesnis, įdomesnis. Atiduoti širdį, būti šviesiais, mėgautis muzika, galvoti apie tai, apie ką dainuojam (apie meilę, apie mamą, apie Lietuvą), šypsotis, būti kaip angeliukai, dainuoti šviesiai, giedoti kaip lakštingaloms – to vadovai prašo choristų. Dar jie sako, kad muzika turi būt ne bejausmė, o gyva, natos – „spalvotos“, dainuoti reikia lengvai („ant sparnų, ant debesies atsisėsti“), kad nieko nėr baisiau negu dainuot be dūšios: be meilės muzikos būti negali, kad kūrinys turi būti „kaip pasaka“, o giedant sakralinę muziką reikia melstis („Į dangų nueinat, visos nuodėmės atleistos“), „iš širdies išpjaut tą la diezą“. Kitaip tariant – kūrinio metu būti truputį „ne čia“, nuo materialaus pasaulio trumpam priartėti prie dvasinio.
Kai esi mokomas dainuoti šviesiai, bent retkarčiais bandai taip ne tik dainuoti, bet ir gyventi, siekti to. Nes gyvenimas ne tik pareigos, atsakomybė, egzaminai, ataskaitos, mokesčiai, susirinkimai. Nes gyventi be meno būtų per daug nyku ir nuobodu. Per rimta. Per repeticijas mokomės ne tik dainuoti, bet ir būnam prašomi šypsotis. „Esat triskart gražesnės, kai šypsotės“, – sako vadovė. O pozityvaus mąstymo knygose rašoma, kad net ir nelabai natūraliai šypsantis smegenys gauna signalą, kad žmogus yra laimingas.
Dainų šventės
Dainų šventė – tai kelionė į paralelinę visatą už realybės ribų. Kartais kyla klausimas, ar gali gyvenimas būti toks gražus? Gali. Nes jis toks yra. Nesvarbu, kad ne kasdien. Kas 4–5 metus būna.
Tie, kurie dalyvavo pirmosiose Dainų šventėse, važiuodavo gyvuliniais vagonais, miegodavo ant šieno, dabar mes darom „selfius“ ir dėliojam „haštagus“ (#noriuatgal, #geriausiasavaitėpasaulyje ir pan.) ar širdutes socialiniuose tinkluose, nes puikiai suprantam, kad žodžiais to jausmo neperteiksi.
Kartą eidama į Knygų mugę girdėjau, kaip viena mergina sakė: „Šiandien man Kalėdos“. Dainuojantiems, šokantiems ar grojantiems jų Kalėdos, jų atlaidai yra Dainų šventės. Gerai, kad jų reikia laukti ketverius metus (mokiniams – dvejus). Kitaip iš laimės ir grožio, nuo tokios žmonių bendrystės išprotėtum, tokias emocijas reikia dozuoti. Viena Dainų šventė baigiasi (ir tas jausmas, kai turi grįžti į kasdienį gyvenimą iš tos kitos realybės, yra ganėtinai liūdnas), o aš jau laukiu kitos. Ir kaip žinia, šįkart kitos šventės palaukti teks gerokai ilgiau nei įprasta.
2009 m. Tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“ tikrai buvo verta tūkstantmečio vardo – pati „stipriausia“, kurioje iki šiol teko dalyvauti. Repertuaras (kantata, nors jos mes tik klausėmės), atmosfera, žiūrovų jūra (iki tol koncertai būdavo mokami, žmonių būdavo gerokai mažiau, be to, ankstesnėje šventėje 2007 m. tris dienas kone be perstojo lijo, buvo atšauktos eitynės) ir joje besiplaikstančios vėliavos… Kažkoks stebuklas tvyrojo ore. Kol grojo pučiamieji ir dainavo vaikai, mums buvo pertraukėlė, tada norėjosi valgyt, pajaučiau, kad skauda koją, kurią prisitryniau prieš koncertą, bet kai vėl grįžau dainuot, pamiršau viską. Ypač per finalą. Nesijautė jokio nuovargio, neliko nieko, daina mus nešė, po kiekvieno kūrinio skandavom „Lie-tu-va“, prisiminiau, kad ir Sausio 13-iąją prie televizijos bokšto, Seimo, Baltijos kelyje žmonės dainavo, giedojo, bandžiau įsivaizduoti, kaip jie tada jautėsi.
2014 m. Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“ Daugpilyje, Latvijoje. Smagiausia buvo, kai vidurinės mokyklos, kur gyvenom, valgykloje KTU ansamblis „Nemunas“ po mūsų ėjo valgyt, stovėdami eilėj dainavo, o mes mušamaisiais – šakutėm į stiklines – palaikėm ritmą. Pavalgę keliavom į miestą, o smagiausia dalis buvo grįžtant – ėjom centre ir dainavom „Širdžių kalbą“, „Kur giria žaliuoja“ visi ratu sustoję ir susikabinę stotelėj, prie mūsų vis prisijungiant kitiems lietuviams choristams. Tramvajuj ir mokyklos kieme dainos skambėjo toliau.
– Ką dainuojam?
– „Kur giria žaliuoja“!
– Taigi jau du kartus žaliavo!
– Vis tiek.
Kur slypi Dainų švenčių magija, įtraukianti dalyvius ir verčianti dalyvauti vėl ir vėl, prisiminti kaip vieną gražiausių dalykų gyvenime? Ne kartą bandžiau atsakyti į šį klausimą, bet suprantu, kad to stipraus ir gražaus jausmo jo nepatyrusiam nenupasakosi, neaprašysi, jį reikia patirti pačiam. Tai vienas iš būdų mylėti Lietuvą, galimybė paprastam žmogui sukurti stebuklą, pakilti kažkur virš kasdienybės, laiko ir erdvės ribų, pajusti bendrystę kartu su didžiule minia nepažįstamų žmonių, didžiuotis savo tauta ir jos tradicijomis. Kai keliolika tūkstančių dainuoja „Pikti čėsai pražuvo/vis jau kitaip neg‘ buvo“ imi tikėti, kad taip ir yra, kai skanduoji su visais „LIE-TU-VA“ ar giedi „Lietuva brangi“, kartais sunku suvaldyti ašaras. Tai labai stipru. Dainų šventės galbūt yra tam tikra harmoningo pasaulio utopija. Pažiūrėkite į šokėjus – ten svarbus kiekvienas žmogus. Kiekvienas jo judesys, nes iš visų dalyvių susidėlioja tam tikras piešinys, raštas. Kai pagalvoji – kažkas magiško ir stebuklingo. Stovėdamas estradoje supranti, kaip viso to pasiilgai. Tie išgyvenimai atperka metų repeticijas su savo kolektyvu, atsiskaitymus prieš komisiją, eiles prie maisto (ne vilniečiams – dar ir prie dušų, nakvynę mokyklose ant grindų), karštį ar lietų per bendras repeticijas Vingio parke. 2018 m. grįžtant iš Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“, tąkart vykusios Tartu, Estijoje, iš choristų galėjai išgirst šventės ir kelionės apibendrinimą: „Šitaip linksma, nebežinau, kaip reiks gyvent paskui“. Nors didesnę dalį laiko buvo šalta, pūtė stiprus vėjas, lijo, pirmos dienos pietūs buvo labai kuklūs, vėlavo valandą, o mes jų – beveik pusantros. Bet buvo daug gražių dainų ir smagi kompanija, jaukus buvimas kartu repeticijose, koncertuose ir laisvu laiku, autobuse.
Bendrystė, žmonių tarpusavio ryšys ir kitas pasaulis
Susidraugauji su žmonėmis iš savo kolektyvo, pasiilgsti jų – smagu ir dainuoti, ir būti kartu, pabendrauti, prisikaupia daug gražių prisiminimų, kurių kitur nepatirtum. Jie kartais gimsta ne tik festivaliuose, koncertuose, bet ir paprasčiausiose repeticijose – pavyzdžiui, kartą po paskaitų ir darbų alkanos choristės prieš repeticiją susirinkom su sumuštiniais, sausainiais, kebabais ir sušiais, valgėm greitą maistą, o muzikinis fonas buvo kaip geram restorane, nes anksčiau atėjo ir koncertmeisterė, kuri mūsų atsiklausė, ar gali pagroti – po kelių dienų jai koncertas… Gailiuosi, kad nenufilmavau. Kur dar vaizdingi vadovų palyginimai, pajuokavimai („Šitą vietą pasibraukit. Turit su kuo? Ne? Tai su pirštu“, „Sustokit šachmatais. Nežaidžiat šachmatais? Nu tai šaškėm sustokit“ – rikiuojantis prieš koncertą). Arba įvairios kuriozinės situacijos, kai mokyklos chore repetuojant „Tyli naktis“ ties žodžiais „Jau Išganytojas čia“ pro duris vis kažkas įeidavo į klasę ar salę – vokiečių kalbos mokytoja ar valytoja su grindų šepečiu rankose, o mums – juokas.
Kai prieš koncertą Krokuvos bažnyčioj paaiškėjo, kad neužsiveda autobusas ir iš viešbučio važiuoti teks taksi (ar „Bolt“), į konkursą ir koncertą kitą dieną jis mus sėkmingai nuvežė, bet atgal vėl teko grįžti savo jėgomis. Tada, kad tikrai laiku grįžtume namo, iš Vilniaus į Krokuvą buvo išsiųstas mikroautobusas su priekaba daiktams, jei kartais mūsų didysis autobusas vėl neužsivestų.
Kiekvieno choro ar ansamblio vadovai ir nariai tikrai turi savo „prisiminimų skrynelę“ su įsimintinomis akimirkomis – ir juokingomis, ir rimtomis, pakylėjančiomis per Dainų šventes (ir ne tik), ir džiaugsmingomis po laimėtų konkursų. Choristai sako, kad po sunkių mokslų ar darbų choras veikia kaip puikiausia terapija, kai kuriems pagalvojus apie choro palikimą net ašaros kaupiasi.
Kai daug metų dainuoji tame pačiame chore, ateina momentas, kai supranti, kad būtent su šiais žmonėmis ir šiais kūriniais tu užaugai, nemažą dalį gyvenimo esi čia ir kuo toliau, tuo smagiau darosi, pasiutimas kažkoks. O muzika geba savyje talpinti visą dangaus ir žemės grožį. Kiek daug prarastume, jei nežinotume esant šitą stebuklingą pasaulį ir gyventume tik kasdienių reikalų ritmu. Čia kaip kokia paralelinė realybė, kitas pasaulis, toks šviesus ir gražus, kad net širdį suspaudžia. Ir nors kartais pasiruošimai koncertams ar konkursams reikalauja daug laiko, energijos, (kartais – ir streso), suteikia daug nuovargio (pavyzdžiui, per karščius tvankiose auditorijose ir salėse po darbo dienos net sėdėti būna sunku, tai ką jau kalbėti apie stovėjimą ir dainavimą susikoncentravus ir susikaupus), bet ir dainavimas suteikia tokių emocijų, kurių už pinigus nenusipirksi, kurie įprasmina ir nuspalvina gyvenimą – todėl mes ir dainuojam. Įdėtas laikas ir energija dažniausiai atsiperka.
Aplinkiniai, kurie nėra dainavę, dalyvavę Dainų šventėse, nesupranta, ko mes po darbo dar „antrą darbą“ dirbam, kai mums už tai pinigų nemoka. Kai kuriems kolegoms ar šeimos nariams toks laisvalaikis atrodo nesuprantamas, visiškai nepanašus į poilsį. Iš šono pažiūrėjus mėgėjų menas neatrodo racionalus užsiėmimas – kad paruoštų koncertui (ar tuo labiau – konkursui) 15 min. programą, kolektyvai repetuodami praleidžia daug valandų. O jei pasirodymo trukmė ilgesnė, jei tai didelės apimties kūrinys arba pasiruošimas Dainų šventei? Bet juk ne viskas gyvenime turi būti racionalu. Žvejai irgi sėdi valandų valandas su meškerėmis, kad pagautų žuvį, kurią gali nusipirkti parduotuvėje. Arba dar „baisiau“ – sugauna ir paleidžia. Esmė – užsiėmimas, teikiantis malonumą. Nuo žvejybos, rankdarbių skiriasi tik tuo, kad tai kolektyvinė veikla, savo laiką turi derinti prie repeticijų ir koncertų grafiko. Tiems, kurie patys to nepatyrė, mes per Dainų šventes dainuojantys per karščius ar lietų, stiprų vėją turbūt atrodom kaip kokie savęs kankintojai, bet jie gi nežino, kad egzistuoja tas kitas, stebuklingas pasaulis, jie mato mus tik iš išorės. Po švenčių mes būnam pavargę fiziškai, bet siela dažniausiai skrenda, tik jos jokiu rentgenu nenufotografuosi ir neparodysi, o žodžiais šito nenupasakosi.
2019 m. Zarasų dainų šventėje L. Abaris sakė, kad yra turtingesnis už V. Uspaskichą. Juk turtai būna įvairūs – pinigų, namų, mašinų žmonėms irgi reikia. Bet mes, tie, kurie nuo mažų ir jaunų dienų turime muziką ir vieni kitus, esame turtingesni nei tie, kurie turi tik materialius turtus. Mes jau dabar turime labai daug to, ko kiti neturi ir gal net nežino esant. Kai esam kartu ir dainuojam, mes kuriam stebuklus.
Tai gražiai
gražiai
mane
muzika
augino.
Daina
už
rankos
vedė.