Štai ant savo darbo stalo turiu 2020 metais Punske išleistą prisiminimų ir dokumentų knygą “Kauno vyrų choras “Perkūnas”. Tai kauniečio Antano Maslausko parengta ir savo lėšomis išleista 200 egzempliorių tiražu knyga. Kai bičiulė pasiūlė perskaityti ir pareklamuoti ją choras.lt, apsiėmiau nė nemirktelėjusi – žinoma, kiekvienas naujas leidinys, susijęs su chorais ir chorine muzika yra svarbus, ir žinia apie tai turi rasti vietą choras.lt puslapiuose.
Apie ką ši knyga? Na, žinoma, apie Lietuvos (ir ne tik) chorinei bendruomenei puikiai pažįstamą ir vertinamą Kauno vyrų chorą “Perkūnas”. Atrodo, dar viena gera knyga apie gerą chorą, bet… knyga patraukia tam tikra intriga. Ir ji susijusi su tuo, kad prieškaryje Kaune taip pat veikė vyrų choras “Perkūnas”. Apie jį pasakojama pirmojoje knygos dalyje.
“Daugiausia informacijos užsiliko perkratant ir savo atsiminimų skrynią, bendraujant su tuo metu dar vaikštinėjusiais po šią ašarų pakalnę žymiais žmonėmis: kunigais, aktoriais, muzikais ir kitais visuomenės veikėjais (savanoriais). Buvo naršomos įvairios organizacijos, fondai, neaplenkiant nė vienos, galimai saugojančios informaciją, vietos, taip pat ir tarp išmestos makulatūros…” – rašo knygos autorius. Pirmojoje dalyje jis pateikia medžiagą apie prieškaryje veikusį Lietuvos šaulių sąjungos Kauno XXII šaulių rinktinės geležinkelininkų šaulių vyrų chorą, chorvedžio Mykolo Liuberskio (1901-1971) suburtą 1930 metais, o 1938 ar 1939-aisiais (leidinyje nurodomos net 2 datos) metais pavadintą “Perkūno” vardu. Choras dalyvavo III-oje Dainų šventėje, išstodavo valstybės radiofone, rengė koncertus Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat ir Vilniaus krašte. Intensyvią koncertinę veiklą iliustruoja nuotraukos iš repeticijų, kelionių, koncertų, jas papildo choro koncertų programų, afišų, susirinkimų protokolų, kreipimosi dėl finansinės paramos ir kitų dokumentų faksimilės.
Antroji knygos dalis pavadinta “Atsiminimais”. Joje prisiminimais dalinasi Lietuvos Pramprojekto instituto darbuotojų vyrų choro, įkurto 1955 m. vadovai ir eiliniai choristai: Benediktas Mačikėnas (chorui vadovavo1966-1980 m.), Pranas Jurkonis (vad. 1992-1998 m.), Romaldas Misiukevičius (vad. nuo 1998 m.); Petras Algirdas Beinartas (choro prezidentas), Albinas Bielskus (choro tarybos pirmininkas), Kazimieras Gustaitis (choro tarybos pirmininkas), pats knygos sudarytojas Antanas Maslauskas, Alfredas Bartuška ir kiti choro dalyviai bei jų artimieji.
“1954 m. gruodį Projektavimo institute kilo mintis įkurti Kaune vyrų chorą. Per trumpą laiką susiorganizavo 28 vyrų, dainos mylėtojų, branduolys ir koncertuoja įvairiomis progomis institute. Neturėdamas pakankamai lėšų ir patalpų minėtas branduolys kaip atskiras vienetas buvo įjungtas į Profsąjungų klubo mišrų chorą, vadovaujamą drg. Zingermano. Po dviejų darbo mėnesių tarp choristų ir drg. Zingermano įvyko mažas konfliktas ir minėtas vyrų choro branduolys 1955 m. vasario mėnesį perėjo į Kauno miesto kultūros namų organizuojamą vyrų chorą. Vadovas Aloyzas Čižas ir choro tarybos pirmininkas Danielius Tulaba. Pirmas choro pasirodymas įvyko 1955 m. kovo 12 dieną Projektavimo instituto darbuotojams, kuris laikomas choro įsikūrimo pradžia…” – taip Kauno vyrų choro susikūrimą pasakoja Albinas Bielskus, choro tarybos pirmininkas nuo 1973 iki 1989 metų. Perkūno vardas chorui suteiktas 1968 m. spalį.
Leidinio autorius A. Maslauskas susijęs su abiem chorais: vaikystėje jo šeima bendravo su pirmojo choro vadovu Mykolu Liuberskiu ir choro nariu Antanu Kiškiu. Pastarasis mokė Maslauskų Antanuką muzikos; o sovietiniais ir nepriklausomos Lietuvos laikais A. Maslauskas pats dainavo Kauno vyrų chore “Perkūnas”, todėl suprantamas ir leidinyje akivaizdus jo noras įrodyti šių dviejų chorų giminystę: 1955 m. laikais susikūręs Kauno vyrų choras, 1968 m. gavęs “Perkūno” vardą, autoriaus vadinamas “atsikūrusiu”. Tiesą pasakius, tas švelnus spaudimas, o kartu ir atviras klausimas: ar galima abu chorus laikyti vienu, ar sovietinis “Perkūnas” laikytinas prieškarinio paveldėtoju, tęsėju intriguoja ir skatina įsigilinti į pateikiamą medžiagą.
Ir be jokios abejonės, Lietuvos chorinė bendruomenė gali džiaugtis ir dėkoti autoriui už atliktą svarbų darbą.
Rasa Mikalajūnienė