Will Whittaker
JAV plačiai žinoma choro meno propagavimo, mokslinių tyrimų ir lyderystės ugdymo organizacija “Chorus America” yra daug rašiusi apie giedojimo naudą. Palyginus neseniai, 2019 m. birželį, pasirodė straipsnis, kuriame giriama dainavimo per visą gyvenimą nauda. Pirmą kartą perskaitęs šį straipsnį ir pagrindines jo išvadas nudžiugau, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose padaugėjo žmonių, dainuojančių choruose. Tuo pat metu, kai skaičiau šį straipsnį, su draugais visoje šalyje diskutavau apie nuolatinį chorų mažėjimą bažnyčiose. Nenoriu vardyti begalės priežasčių, kodėl mūsų bažnyčiose mažėja chorų, nes jų yra daug. Tačiau jei dabartiniai „Chorus America“ tyrimai rodo, kad chorinis giedojimas Amerikoje neslopsta, tai galbūt mūsų bažnyčioms nereikėtų manyti, kad niekas nenori giedoti choruose.
Be to, jei vis daugiau žmonių aktyviai dalyvauja choriniame gyvenime, tai mūsų bažnyčios taip pat neturėtų apsimesti, kad niekas apskritai nenori klausytis chorinės muzikos. Įdomu tai, kad autoriai nurodė, jog per pastaruosius 10 metų sumažėjo bažnytinių pamaldų, socialinių susibūrimų lankomumas, o dalyvavimas chore – atvirkščiai, išaugo. Nors straipsnyje minima giedojimo nauda gyvenimo kokybei, fizinei sveikatai, didesniam aktyvumui bažnyčiose ir bendruomenėse bei tvirtesniems santykiams, noriu sutelkti dėmesį į keletą dalykų, kurie man pasirodė svarbūs, nes paaiškina, kodėl bažnytiniai chorai turėtų būti neatsiejama bažnyčios dalis.
Pirma, šiuo metu choruose gieda 43 milijonai suaugusių amerikiečių ir 11 milijonų vaikų. Tai 54 milijonai amerikiečių. Priminkite man, kodėl niurgzliai sako, kad niekas be žilų plaukų nenori klausytis choro ar dainuoti chore? Iš tikrųjų šis tyrimas rodo, kad choro veikla padidina dalyvavimą bet kurioje organizacijoje – bendruomenėje, mokykloje ar bažnyčioje. Tyrėjai nustatė, kad nuo 2008 m. dalyvavimas chorinėje veikloje padidėjo nuo 14% iki 17%.
Antra, dainavimo visą gyvenimą raktas – pradėti dainuoti dar vaikystėje. Tyrimo rezultatai rodo, kad tiek mokyklose, tiek tikinčiųjų bendruomenėse, kuriose vykdomos klasėmis suskirstytos chorų programos, išauga daugiausia mokinių, kurie tampa dainininkais visam gyvenimui. Esu įsitikinęs, kad bažnyčios, kurios nustoja investuoti į klasėmis suskirstytus chorus (nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki studentų), niekada neturės stiprių suaugusiųjų choristų.
Trečia, turint chorą iš tikrųjų gali padidėti tikinčiųjų bendruomenės lankomumas. Visose bažnyčiose, kuriose man teko dalyvauti, muzikinės tarnystės dalyviai yra vieni ištikimiausių ir labiau atsidavusių šlovinimui. Manau, kad žmonės labiau atsidavę, kai turi vietą ir priežastį tarnauti.
Nacionalinė kongregacijų studija (National Congregations Study) atliko keletą tyrimų projektų, susijusių su kongregacijų gyvenimu, įskaitant duomenis, susijusius su muzikos tarnyste. Pirminis tyrimas, atliktas 1998 m., vėliau buvo pakartotas keturis kartus, kad būtų gauti naujausi duomenys, o rezultatai palyginti. Pirminiais, 1998 m. surinktais duomenimis, chorai veikė daugiau nei pusėje visų JAV bendruomenių. Paskutinio tyrimo, atlikto 2018-19 m., rezultatai rodo, jog per 20 metų chorų procentinė dalis pamaldose sumažėjo 12 proc. ir sudarė kiek daugiau nei 40 proc. bendruomenių. Nedžiuginantis ženklas tiems, kurie vertina chorą pamaldose.
Trumpa tyrimo duomenų tendencijų apžvalga:
Bažnyčios su chorais dažniau aptinkamos pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų bažnyčiose.
Teologiškai nuosaikių pažiūrų bažnyčios dažniau turi chorus nei liberalios, konservatyvios ar evangelikų bažnyčios.
Labiausiai tikėtina, kad juodaodžių protestantų bažnyčios vis dar turi bažnytinius chorus (75%), po jų seka Romos katalikų bažnyčios.
Baltųjų liberalios bendruomenės dažniau (47%) turi chorą nei baltųjų konservatyviųjų / evangelikų /fundamentalistų bažnyčios (34,3%), tačiau abi atsilieka nuo juodaodžių protestantų ir Romos katalikų bažnyčių bent trečdaliu.
Keletas dalykų man kelia nerimą dėl šių duomenų. Pirma, akivaizdu, kad baltųjų evangelikų bažnyčios turi mažiau chorų nei bet kuri kita religinė grupė JAV. Antra, už Pietų Amerikos regiono ribų mažiau nei trečdalis visų baltųjų evangelikų bažnyčių turi pamaldose dalyvaujančius chorus. Kur dingo visi mūsų chorai? Mūsų baltųjų konservatyvios, evangelikų bažnyčios akivaizdžiai atsisakė choro atliekamų šlovinimo pamaldų ir perėjo prie šlovinimo pamaldų, kuriose dalyvauja tik grupės, nes muzikos svarba pamaldose tikrai nesumažėjo. Procentai, kurie nuo 1998 m. atlikto pirminio tyrimo turi tendenciją mažėti, rodo, kad ši tendencija išliks ir toliau. Neilgai trukus, liks tik saujelė baltųjų evangelikų bažnyčių, kuriose vis dar aktyviai veiks choras. Ši tendencija man kelia nerimą, nes tikiu, kad nėra geresnio būdo, kaip įtraukti daugybę žmonių į pamaldas, nei choro veikla.
Žinoma, pernelyg nušlifuotą, glotnų skambesį galbūt geriau pasiekti su keliais geriausiais muzikantais, tačiau Viešpats tikrai pašaukė ne vieną labai talentingą žmogų tarnauti šlovinimo tarnystėje. Labai svarbu, kad įgudę žmonės sėdėtų šalia silpnesnių įvairaus amžiaus giedotojų ir padrąsintų, įkvėptų ir padėtų, kad visi kartu tarnautų Dievo garbei. Turime drauge siekti autentiško šlovinimo, kuris būtų pavyzdys bendruomenei.
Nors choro turėjimas ar neturėjimas neparodo, ar jūsų bažnyčia yra įtraukianti skirtingas kartas, manau, kad mūsų bažnyčios turi gilesnę problemą. Mūsų bažnyčios nesugeba prisiminti, kad bažnyčią turėtų sudaryti įvairaus amžiaus ir įgūdžių žmonės, turintys įvairią ir skirtingą patirtį. Kai nesugebame suvokti, kad šiandien perleisdami šlovinimo liturgiją keliems išrinktiesiems, rytoj neturėsime naujų aktyvių liturgijos dalyvių, esame trumparegiai. Kai atsikratome visapusiškai orientuotos muzikos tarnystės visoms amžiaus grupėms, neturime galimybės anksti pradėti šį „ugdymą vienybės siekiui“ dvasiškai formuojant vaikus ir studentus, būsimus mūsų bažnyčių liturgijos dalyvius.
Turiu susimąstyti, ar viena iš priežasčių, dėl kurių evangelikų bažnyčiose mažėja bažnyčių lankytojų, nėra susijusi su bažnytinių chorų nykimu. Man atrodo logiška, kad kuo daugiau žmonių pasiryžta tarnauti šlovinimo veikloje, tuo labiau jie teikia pirmenybę bažnyčios lankymui. Be to, bažnytinių chorų mažėjimas panaikina vieną iš labiausiai matomų vienybės modelių, demonstruojamų mūsų vietinėse bažnyčiose. Savaitę iš savaitės gyvybingi bažnyčios chorai modeliuoja Kristaus kūno vienybę liturgijoje. Neapleiskime jų.
***
Straipsnio autorius Vilis Vitakeris (Will Whittaker) yra Trueto Makonelo (Truett McConnell) universiteto nenuolatinis bažnytinės muzikos dėstytojas ir Ivy Kreeko (Ivy Creek) baptistų bažnyčios Džordžijos valstijos Gvineto apygardos (Gwinnett County) muzikos tarnautojas.
Straipsnį iš anglų kalbos savanoriškai išvertė Kristijonas Bartoševičius