Regimantas GUDELIS
Jaunimo mišrių chorų festivalyje „Jaunoji banga“ / Klaipėda, 2022 m. kovo 25 d. / pasirodė veikalas, įvardintas taip: „GRĮŠIU – E. Preslio muzika, S. Nėries eilės, aranžuotė N. Sinkevičiūtės, teksto pritaikymo idėja V. Kaknevičiūtės.“ Dirigavo Jolanta Vyšniauskienė. (Partitūrą galima rasti tinklalapyje aukuras org., žr.: Festivalis „Jaunoji banga“. 2022 m. kovo 25 d. repertuaras).
Iš tikrųjų čia amerikoniškas fokstrotas su prie jo prirašytomis žinomomis Salomėjos Nėries simbolinėmis gedėjimo eilėmis. Autorės – subrendusios moterys, žinomos muzikės, pedagogės. Veikalas jau pateko į chorų repertuarą, skambėjo minėtame festivalyje, įsitvirtino Klaipėdos Stasio Šimkaus ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijų choro studijų bei Klaipėdos Vydūno ir Biržų „Saulės“ gimnazijų chorų repertuare.
Ko siekia tas veikalas, kurio kitaip neįvardinsi kaip amalgamą? Palinksminti jaunimą, propaguoti Elvio Preslio meną ar, įsitraukus į S. Nėries kritikos vajų, pasišaipyti iš „prakeiktosios“ poetės?
Tikslas neaiškus. Poetės kolaboravimas ir kitos nuodėmės šiandien akis bado kiekvienam, daug kam maga pritapti prie jos kritikos vajaus. Tačiau tas eilėraštis anaiptol nėra tiesiogiai skirtas sovietiniam kariui nei „išvaduotojams“. Sovietizmo ženklų nėra; raudos/gedulo tema jame labiausiai apibendrinto pobūdžio – visiems kritusiems kare ir karuose, tarp jų ir lietuviams, kurie per prievartą kovėsi po svetima vėliava. Žinome, buvo tokia 16-oji lietuviškoji divizija, prie kurios karo sūkuryje glaudėsi S. Nėris, Eduardas Mieželaitis, kovėsi Paulius Širvys ir kiti. „Krikštą“ divizija gavo šiurpiosiose Oriolo kautynėse, kuriose žuvo apie du tūkstančius Lietuvos vyrų, nemažai ir prie Liepojos. Didelė dalis negrįžo ir tų, kurie po karo išėjo į partizanus. Todėl skirkime, kur sovietiniai audioziniai paminklai, kuriuos seniai laikas griauti, ir eilės, tautos žmonėms teikusios dvasinę paguodą.
Jeigu amalgamos autorėms pasirodė, jog tas eilėraštis reprezentuoja „sovietinį patriotizmą“ ar „sovietinį heroizmą“ – jos gal iš dalies ir bus teisios. O va jį žeminti kreivo veidrodžio rakurse, pasinaudojant E. Preslio fokstrotu – gestas negražus, amoralus. Tik tokia dainelė vėlgi nebus inovatyvi. Prieš porą metų pasirodė nemažai triukšmo sukėlusi Nerijos Putinaitės knyga „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai.“ Kiek joje elementarių klaidų, diletantiškumo, o knygos leidybą finansavo Lietuvos mokslų akademija, recenzavo žymūs mokslininkai. Kažkur slystama, tuščiažodžiaujama, tas slydimas atrodo saldus, neša solidžius dividendus. Bet kur link slystama, kur nuokalnės pabaiga? Šį kartą S. Nėries ir E. Preslio fokstrotas…
Klausiu kolegų: kaip žiūrite į tą amalgamą?
Vienam ji pasirodė „skambi“, į žodžius neatkreipęs dėmesio, kitą šokiravo – skurdina tautinę dvasią, o iš trečio griežtas įpareigojimas: „Tu nekalbėk apie tą muziką, o pirmiausia išsiaiškink pavardes ir parodyk visiems, kas jaunimui bruka tokią chaltūrą!“.
Telefonuoju ir kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui – bendraamžiui, studijų Juozo Gruodžio muzikos mokykloje ir Konservatorijoje (LMTA) bendrakursiui. Kaip suprasti? Mūsų karta šį eilėraštį mokėjo atmintinai, tačiau niekas iš kompozitorių jam muzikos nesukūrė. Gal tuo eilėraščiu tiesiog grožėtasi ir sąmoningai nebuvo jam muzika rašoma? G. Kuprevičius: taip klausimo neformuluočiau, nes kompozitoriaus prisilietimas prie vienų ar kitų eilių vis dėl to yra grynai individualus, laisvas. Kolektyvinės, visuomeninės aspiracijos kompozitorių veikia, bet visuomeninė paklausa negali jo įpareigoti kurti. Sakysim, girdėjau priekaištų, kodėl aš iki šiol dar nesukūriau operos apie Romą Kalantą? Nesukūriau, nes pasirinkdavau kitus libretus, o muzikos S. Nėries tekstams apskritai nekuriu, nes jos eilėraščiai yra ketureiliai, ritmiški, dainingi ir jie savaime diktuoja muzikinę formą. Dažniau renkuosi laisvesnes, mane mažiau varžančias eiles. (Pastaba: G. Kuprevičiaus mintis persakiau laisvai, ne cituodamas.) Kita svarbi jo pastaba. Kai pasirenku kokį tekstą, visuomet kalbuosi su jo autoriumi. Kartą, sumanęs kurti muziką Justino Marcinkevičiaus eilėms, kalbėjau ir su juo. Atsakė: „Nejaugi tas mano eilėraštis yra toks prastas, kad jam reikia muzikos?“ Ir atskirai apie „Grįšiu“: tas eilėraštis savo turinio gilumu ir platumu niekaip netelpa į dainos formą. Daug pasakyta, yra apie ką pamąstyti. Pirma, kas mums yra poetė S. Nėris ir jos eilėraštis „Grįšiu“, o kas E. Preslis. Cituoju, ką akademiniame leidinyje apie eilėraštį „Grįšiu“ rašo literatūrologas Ričardas Pakalniškis. Citatos pradžia: „(…) poetė ne kartą svarstė: „Kodėl didesnioji mano karinės poezijos dalis skamba
liūdnai? Todėl, kad didesnė yra dalis tų, kurių niekad nebesulauks, kurie niekad nebegrįš, negu grįžtančiųjų“. Tartum liaudies baladėje ji plėtoja grįžimo–nesugrįžimo motyvą, suteikia jam magiškos ekspresijos, o dainiškai melodijai – neįprastų metaforinių sąskambių.“ (Lietuvių literatūros istorija. T.2, V.,1982, p. 138.) Va, ir tokioms eilėms groti pasirinko E. Preslį.
„Elvis Presley, tasai dainininkas, kuris savyje keistai apjungė senus džiazo, rythm-n-blues, šiaip banalių šliagerių ir liaudies dainuškių melodijas į vieną hiperseksualią visumą, kad ano laiko panos nuo jo nukvako ir per kokius metus laiko pavertė tokio visuotinio pasaulinio žinomumo žvaigžde, kokios nebuvo nei iki jo, nei po jo, nei niekad. (Elvis Presley – Įdomūs faktai apie Elvį Preslį – Pipedija. https://www.pipedija.com › index.php › Elvis_Presley).“ Kur toje amalgamoje atsivėrė ta E. Preslio „hiperseksuali visuma“? Ogi niekur, niekaip! E. Preslio menas, aukščiau pasakyta ir mes įsivaizduojame, yra visuminis, toji „hiperseksuali visuma“ – jo dainavimas, elgsena scenoje, gebėjimas hipnotizuoti publiką, nuvesti ją į transą etc… Jei tos visumos nėra, nėra ir E. Preslio. Amalgamoje – tik paprasta jo melodija ir fokstroto akompanimentas. Suprask, imponuoja autoriaus vardas/mantra.
Kas liko iš puikių S. Nėries eilių? Nuogas žaidimas tekstu, dirbtina pramoga! Skambios eilės ritmo žaidimui tinka, juo labiau, frazių pabaigose uždėjus sinkopę skiemenyje („Šaltis išraižys languos, tulpes ramunes. / / Vėliavas nuleistas neš, žuvusį minės.). Žaidimas chorui, nors chorą ir jo muziką traktuojame kaip ypatingą socialinį organizmą, o jo dainavimą – elito muzika. Analogija tam ir liaudies daina „Grįšiu“ žodžiais („Nemune ledai išplauks…“). Ji eleginė, tęstinė, minorine derme, dainuojama rimtyje, susikaupus. Ne kokia užstalės dainelė! Siūlau žvilgtelėti į Youtube. Tinklalapyje Youtube vieno iškiliausių lietuvių aktorių Arno Roseno deklamavimas, pora liaudies dainos atlikimo versijų – Romo Kuncevičiaus bei „gimnazistų Luko su Gertrūda“. Koks gelminis, rimtas atlikėjų santykis su eilių meniniu vaizdu ir jausminiu tonu, kokia pagarba! Dar daugiau, čia mes randame apibendrintą tų eilių, sakyčiau, tautinę pajautą, mūsų tautai būdingą negrįžusiųjų minėjimo būdą. Pagaliau visa tai girdime ir toje paprastoje liaudies dainoje, tik esminė priežastis tokio fenomeno pajautai yra rimtis, rimtas nusiteikimas. A. Roseno deklamacija mums lieka ir jo paties aktorystės genialumo liudijimas ir kartu to eilėraščio turinio pajautos archetipas. Dainos atlikėjai du: Romas Kuncevičius ir „gimnazistai Lukas su Gertrūda“. Dainuoja skirtingais tempais, R. Kuncevičius pritariant instrumentų ansambliui, Gertrūda – su Luko gitara, kitokiu pritarimu. Solistai dainuoja skirtingai, tačiau nenutoldami nuo liaudiškosios tradicijos, o kartu tarsi už savo nugarų jausdami A. Roseną. (Ypač pagyrimo verta Gertrūda). Gal kitaip ir būti negali, nes tas eilėraštis yra pilna to žodžio prasme sakralus.
Grįžkime prie R. Pakalniškio: tame eilėraštyje tartum liaudies baladėje plėtotas grįžimo–nesugrįžimo motyvas, suteikta jam magiška ekspresija, eilėse neįprasti metaforų sąskambiai. G. Kuprevičius: tas eilėraštis savo turinio gilumu ir platumu niekaip netelpa į dainos formą. Maksimalų minėtų eilėraščio savybių išsiskleidimą, sakyčiau, kiekvienas pajaus unikalioje A. Roseno deklamacijoje. Nedaug nusileis ir dainuojama paprasta liaudies daina, nes dainuojančio žmogaus balso raiškos dimensija yra neišmatuojama.
Bet užleisk fokstrotą – ir kalba baigsis. Vienas filosofas ir meno kritikas pareiškė: pašaipa yra aukščiau visko. Jokie argumentai neatsilaikys. Dėl to nesu tikras, kokią vietą jaunimo chorų repertuare užims mano peiktoji amalgama, kaip ją vertina ir vertins dainininkai. Būtų geriausiai, kad tas S. Nėries eilėraštis visam laikui liktų kaip eilėraštis. Pakanka jam liaudies melodijos.