Pačiu laiku „Tremtinyje“ (2022 m. birželio 3 d.) pasirodė Ernesto Subačiaus ir Prano Ulozo pareiškimas dėl okupacinių reliktų vertinimo. Šios diskusijos itin suaktyvėjo viešojoje erdvėje, pradėjus atsisveikinti su sovietinėmis statulomis. Kokių tik negirdi nuomonių. Pačių įvairiausių. Vieni rimtu veidu įrodinėja, jog istorijos palikimo negalima naikinti. Kiti aistringi kultūros vertintojai atranda sovietiniame palikime „gerų dalykų“, turinčių išliekamąją vertę. Treti – o tai skaudžiausia, absoliučiai abejingi: man vienodai rodo. Nėra prasmės vardinti įvairiausias nuomones nuo kvailiausios iki „protingiausios“. Liūdniausia (gal ir pavojingiausia?), kad šio „choro“ kamertonas vėlgi randasi tautos atstovybėje Seime. Nieko stebėtino. Juk kai kurie pagarsėję Seimo nariai iki šiol nenustoja kovoję už „demokratiją“, „žodžio laisvę“ , už „liaudies gerovę“, ilgesingai žvelgdami į „patekančią saulelę iš rytų“. Negaliu suprasti, ar tai daroma iš kvailumo, ar
sąmoningai kenkiama.
Per paskutinius šimtmečius Lietuva kentėjo nuo keleto okupantų: caro Rusijos, lenkų, vokiečių ir sovietinės Rusijos. Jie visi Lietuvoje buvo pristatę savo atminimo ženklų. Kadangi mūsų kultūringumas bei tolerancija liejasi per kraštus, grąžinkime į Daukanto aikštę Jekaterinos II statulą, Lukiškių aikštėje pasodinkime Pilsudskį ant žirgo, dar kur nors nacių simbolius. Jau nekalbant apie Leniną ir Staliną. Tie, kurie lieja graudžias ašaras dėl sovietinių statulų iškėlimo iš kapų, nė žodžiu neužsimena apie Lukiškių aikštės istorinį įamžinimą.
Rusų patrankų orkestrui gaudžiant Ukrainoje, vis pasigirsta balsų apie rusų kultūrą. Vėlgi prisiminkime istoriją. Kai reikėjo sunaikinti Šėtono vaiką Hitlerį, niekam nešovė į galvą saugoti vokiečių kultūrą. Nors visuotinai žinoma, jog vokiečių civilizacija buvo ir yra gerokai toliau pažengusi už rusų. Dabar gi, kai reikia sunaikinti kitą Šėtono vaiką Putiną, sukruto kovotojai už rusų kultūrą… Ir Čechovas, ir Dostojevskis, ir Čaikovskis, ir ko tik nori. Jau nekalbant apie visuotinai pagarsėjusį Putino „veido išsaugojimą“. Žmogėdrų nereikia saugoti. Juos reikia naikinti. Juk sakoma: kai patrankos kalba, mūzos tyli.
Dar vienas pavyzdys iš meno pasaulio. Nobelio literatūros premijos laureatas Knutas Hamsunas po karo, jau garbaus amžiaus, buvo uždarytas į kalėjimą tik dėl to, kad nedalyvavo kovoje prieš nacius. Genialiausias visų laikų dirigentas Herbaert von Karajan po karo ketverius metus buvo be darbo. Visi Europos orkestrai atsisakė su juo dirbti vien tik dėl to, kad jis, valdant Hitleriui, vadovavo Berlyno simfoniniam orkestrui. Ketverius metus šis didis dirigentas buvo izoliuotas meno pasaulyje, kol Londono karališkoji opera pagailėjo, suteikdama galimybę grįžti į jam įprastą veiklą.
Tai tik keletas ryškiausių pavyzdžių iš pasaulinės kultūros. Jų yra daug. Jų yra gerokai daugiau. O, ką darome mes, lietuviai? Kai tik susiduriame su sovietinio okupanto palikimu, pradedame ieškoti š… smegenų. Kokių tik argumentų neprisigalvojame, norėdami surasti „vertybių“ ten, kur jų nėra, pasirodyti kultūringi ir tolerantiški. Bet juk tolerancija turi turėti ribas. Nejaugi tolerancija VISKAM? Mums kakoja ant galvos, o mes sakome: „koks gardus kvapas…“ Sunku suprasti priežastis. Ar toks nemarus vergo genas, kad niekaip negalime su juo atsisveikinti? Gal tai Stokholmo sindromas? Dabar Lietuvoje tapo madinga kiekviena proga reikšti savo nuomonę – juk demokratija, žodžio laisvė… Nesvarbu, kas tos nuomonės reiškėjas – protingas žmogus, ar kvailys. Neatmestinas ir sąmoningas kenkimas prisidengus žodžio laisve. Tad atsakykime į natūralų klausimą: ką mes privalome tausoti ir puoselėti – savo valstybės, savo tautos istoriją ir kultūrą, ar okupanto palikimą? Belieka viltis, kad bent sąžiningesni ir intelektualesni valdžios atstovai nepasiduos visokioms „nuomonėms“ ir išlaikę stiprų stuburą gins mūsų pačių istorinį bei kultūrinį palikimą. To šaukiasi valstybės ir tautos išlikimas ateityje.
Dr. Lina Dumbliauskaitė