DR. REGIMANTAS GUDELIS
Apie Kauno dainų šventę rašyti man, klaipėdiečiui, lyg ir nederėtų; Kaunas turi savo korespondentus, muzikologus, raštingus chorvedžius – jiems rašyti. Ryžausi tik todėl, jog tai buvo pirmoji dainų šventė uždaroje patalpoje – ypatingas įvykis mūsų dainų švenčių istorijoje.
Nelaukdamas perspėju: rašau kaip žmogus iš publikos, stokojantis išsamesnės informacijos, neturintis nei popierinio šventės bukleto/programos (tokios ir nebuvo), nei pilnai dokumentuoto internetinio jos varianto. Dėl to daugelį šventę kūrusių vardų tiesiog negalėsiu įvardinti. Negaliu suminėti ir joje dalyvavusių chorų – neturiu jų sąrašo. Savo ruožtu įspūdžiai iš atminties reiškia, jog jų autorius nėra kam nors įsipareigojęs ir prisiimantis atsakomybę.
Įdomus jau pats šventės devizas „Čia suteka upės“. Ką jis nurodo? Geografinę vietą, kur stovi „Žalgirio“ arena ir kurioje vyko pati šventė, ar išskirtinį kultūros renginį, kuris turi tikslą susisteminti ar apibendrinti šalies chorinės kultūros praeitį ir ją susieti su nūdiena? O gal tas devizas skelbia simbolinę prasmę? Kaune juk 1924 metais įvyko mūsų pirmoji Lietuvos dainų šventė, jame koncentravosi chorų meną kuriančios jėgos, iš Kauno kultūra skleidėsi į provinciją. Nemažesni miesto nuopelnai choro menui buvo ir pokario metais. Vadinasi, devizas „Čia suteka upės“ gali atvirai demonstruoti ir ambicijas į ypatingą vaidmenį 2024 metais, švenčiant Lietuvos dainų šventės šimtmečio jubiliejų. Ir tokia tikslinė paraiška būtų logiška, teisėta, prasminga!
Taigi, pirmoji Lietuvoje uždaroje patalpoje – vienintelė proga pasižiūrėti dainų šventę neįprastoje fizinėje ir akustinėje erdvėje, dalykiškai pajausti ir spręsti, kokie veiksniai sakytų „už tokią“ ir kokie „prieš“. Tvirčiausias kriterijus kol kas mums yra nacionalinė tradicija. Būtent nacionalinė, nes XIX a. pabaigos – XX a. pradžios šveicarų ir vokiečių dainų šventės vyko bažnyčiose ir didesnėse miestų ar net tam laikinai paruoštose halėse. Iš to nacionalinė šveicarų – vokiečių dainų švenčių tradicija labiau traukė link „miestietiškos“, artimos masiniams koncertams.
Mūsų, taip pat Latvijos bei Estijos, dainų švenčių tradicija ir pačios šventės pajauta yra platesnė: šventės vyksta modernios architektūros lauko estradose, ūksminguose parkuose, atokiau nuo miesto triukšmo, lyg atsišaukdamos Vydūnui – švęsti, reiškia atsiriboti nuo triukšmo, susikaupti dvasioje. Patraukia šventės režisierės Viktorijos Streičos (Jakštienės) mintis: „Kai esi lauke, kai dangus virš galvos yra viena, o „Žalgirio“ arena yra tamsi patalpa. Iš vienos pusės gal ir įdomiau, galėjome naudoti daugiau šviesų. „Žalgirio“ arena duoda laisvę fantazijai ir norisi daryti šou. Bet aš nemanau, kad iš Dainų ir šokių šventės reikia daryti šou. Dainų šventė turi gilias tradicijas, kurių esmė – suvienyti žmones ir prisiminti, kad visi esame viena tauta“. //Dainų ir šokių šventė – šiandienai ir ateičiai 2022-06-04 23:03 Diana Krapavickaitė https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto- pulsas/dainu-ir-sokiu-svente-siandienai-ir-ateiciai- Po D. Krapavickaitės reportažo sekė klausytojų komentarai – apie 20. Vieni antrina V. Streičai – dainų šventė atvirame ore yra dvasingesnė, įspūdingesnė, kiti papeikia organizacinius trūkumus etc. Komentarai apskritai vertingi, kadangi publika lygino ir vertino konkretų objektą.
Taigi, galima tarti, jog ta šventė buvo lyg eksperimentas, lyg ir patikrinimas, kaip dainų šventė galėtų atrodyti jai neįprastose fizinėse akustinėse sąlygose, tuo pačiu, kaip tokiose sąlygose skamba ir klausosi jungtinis choras ir žiūrisi šokių aikštės kompozicijos. Iš viso to randasi praktika paremta galimybė įnešti kažką naujo į nusistovėjusi dainų šventės formatą ir jos dramaturginį režisūrinį planą. Klausytojas pastebėjo, jog šioje šventėje net ir dauguma dainų buvo kitokios. Didžioji dalis, ar bent pusė repertuaro, buvo folklorinės krypties ir pati šventė panašėjo į liaudiškųjų ansamblių koncertą. Suprask, dominavo ne „akademiško“ stiliaus, tęstinės dainos a cappella, o judresnės, smagesnės, lyg patekusios iš liaudies ar iš šių dienų repertuaro – ne vien su įvairesnės figūracijos melodijomis, bet ir aktyvaus ritmo pulso. Pagal tradicinį supratimą, ne viskas tame atrodytų kaip grynoji choro muzika, nes tarp jos daug solo dainos aranžuočių. Tokia bendresnė įžvalga.
Apie dainavimo ir klausymo sąlygos ir patirtus įspūdžius
Žalgirio“ arena – sporto salė. Garso sklaida (garso emisija) kaip ir kitose halėse vyksta mechaninių priemonių pagalba (dabar kompiuterinės technikos lygio.). Prie pulto su klaviatūra dirba garso operatorius/režisierius ir jis, nori ar nenori, prisiima garso valdytojo halėje rolę. Jo žinioje – garso stiprumas ir net galimybė manipuliuoti tembru, o kai choras estradoje išsidėsto pagal balsus, tai gali reguliuoti net ir atskirų balsų (choro partijų) skambesį. Atsiveria neribotos galimybės manipuliuoti ištisu choro garsynu.. (Aišku, prie operatoriaus nuolat budi ir jam patariantis muzikas. Per repeticijas halėje šalia operatoriaus nuolat buvo pati šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė.) Garso aparatūra, žinia, būna ir lauko estradoje, tik lauko erdvei choro garsas būna mažiau koncentruotas, labiau išsiliejęs, drumzlėtas. Tai reiškia, kad „Žalgirio“ halėje, kuomet choras buvo išsidėstęs būtent pagal balsus: sopranai – savo vietoje, altai – savo, tenorai – savo, bosai – savo, operatorius-režisierius galėjo vienus balsus pritildyti, kitus paryškinti ir tam tikrose ribose reguliuoti choro ansamblį. Seka ne visai maloni prielaida: tokiose sąlygose mes galime girdėti jau ne natūralų (bent sąlyginai), o technikos pagalba sumodeliuotą jungtinio choro garsyną. Galima atsidusti; tikrasis, natūralus jungtinio choro garsas jau tolimoje praeityje, realiai dabar jau nebeegzistuoja. Taigi, jis prarastas ir vilties, jog grįš – jokios.
Vis dėlto, garso mechanika leido išgirsti geros kokybės choro ansamblį, nors ir dirbtiną, bet taisyklingą. Antai Vydūno „Lietuvių giesmė“, aranžuota Vaclovo Augustino (dirigavo Regina Maleckaitė). Girdėjome gerai suderintą bendrą ansamblį, galėjome atsekti kiekvieną balsą, raiškiai skambėjo boso figūracija žemame registre. To lig šiolei dainų šventėse nebuvo ir net negalėjo būti.
Kiek kartų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Oi giria, gira“ ar „Anoj pusėj Nemuno“ girdėjome be boso – žemas boso registras į didelę erdvę neidavo ir tiek! Dėl ko teko suabejoti? Pirma, garso stiprumas, viršijo, jei taip galima sakyti, dainų šventėse lauko estradose normą – decibelų buvo per daug. Ryškiai per daug! J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ pirmasis posmas rėžė tokiu dideliu garsu, jog beliko ausis užsikišti, galima buvo klausyti tik antrąjį posmą, kai tą „priedą“ nuėmė. Negeriau buvo ir su J. Naujalio „Lietuva brangi“: per repeticiją choras tiesiog rėkė, draskėsi, gerai, kad koncerte „pritylino“, nors apskritai forsavimo buvo per daug. Spėju, jog operatorius orientavosi į masiniams estradiniam koncertui galiojančią garso normą, kuri, ko gero, ne pakeliui su choro garso norma. Kita vertus, choro balsų tembrai buvo gražūs, ypač bosų ir tenorų. Moterų garso spalva lyg su „plieno“ priemaiša, lyg slaviška, nebūdinga mūsų dainininkėms. Gal ta priemaišas pasigirsdavo epizodiškai, gal… bet tokia vis dėlto buvo. Kaip ten bebuvo, jungtinis choras mieliau klausosi lauko estradoje!
Vizualiniai paveikslai ekrane (klipai) nėra naujas dalykas. Dainų dienų šventėse Vingio parke ar liaudiškųjų ansamblių vakare Kalnų parke matydavome spalvingus, lėtai besikeičiančius panoraminius Vilniaus miesto, gamtos, liaudies papročių vaizdus ir net pačius atlikėjus – chorą ir dirigentus. Kauno šventėje klipai judėjo sparčiai, lyg filmukai, susieti su atliekamos dainos turiniu, nuotaika ir net ritmu. Vienose dainose klipų ir dainos turinio paralelizmas reiškėsi aiškiau, kitose – blankiau; vienu žodžiu, didelė įvairovė. Tai jau kalba apie kūrybingą klipų režisūrą ir rimtą bandymą muzikos kūrinio (ar šokio) meninį turinį praplėsti vizualinio meno priemonėmis. Halėje klipai rodėsi didžiuliame ekrane virš choro, o iš ten bėgo į gilumą palubiniais ekranais. Sėdėjau kaip planetariume, panardintas į žvaigždžių pasaulį, apstulbęs. Aštrios klipų spalvos, nuolatinė jų kaita buvo ganėtinai agresyvūs, o kai kuriose dainose net per daug, nes jie klausytojui/žiūrovui bruko itin didelį kiekį nelygiavertės vizualinės medžiagos. Klausyti dainos ar žiūrėti klipus? Aišku, galėjo pasirinkti kiekvienas, tačiau, kai prieš akis aštrūs besikeičiantys vaizdai, norėdamas geriau klausyti turėjai užsimerkti. Laisvas pasirinkimas tėra labiau teorinis, nes vizualinis vaizdas dažnai permuša muziką ir užvaldo. Ryškiausias sėkmės pavyzdys – ukrainiečių patriotinės dainos „Oй у лузі червона калина“ pateikimas. Dainavo jaunas ukrainiečių vaikinas Demjan Šyjan, dirigavo profesionali dirigentė iš Ukrainos Oksana Madaraš. Daina, kaip žinome, patriotinė, aktyvių agitacinių intonacijų, grubios melodijos – ne tiek estetiniam pasigėrėjimui, kiek agitacijai: telktis, priešintis. Choras tercija lyg atitarė solistui, nelabai tvarkingai, gerai neišmokęs, tačiau kaip tik tai ir patraukė – asocijavosi su masių daina kur aikštėje ar gatvėje, tiesiai kaip iš gyvenimo! Klipuose, grėsmė, priešinimosi vaizdai – žmonės telkiasi, pasirodo savanoriai, tankai su kryžiumi ant bokšto. Nupurto! Meninė alternatyva būtų Šarūno Mačiulio „Aš noriu“ (aranž. Danguolės Beinarytės, dirigavo Dainius Druskis). „Jau laikai užmigo (…) .Aš noriu, kad visuomet pievose žydėtų gėlės, žaistų vaikai kiemuos“. Čia jau patriotinė lyrika, klipuose – kraštą saugojantis žmogus: ne kariškis, o ramiai vaikščiojantis ir aplinką stebintis šaulys. S. Petreikio dainai „Vaku vakulele“ (dirigavo Jolita Vaitkevičienė) klipai su vaikų raizgalyne klausyti tiesiog trukdė! Kaip bebūtų, tačiau ši jau daugeliui gerai žinoma chorinė-teatrinė scena gali inspiruoti ir platesnį vaizdinių lauką, nebūtinai tik vaikų žaidimą. Kitoms dainoms, kaip P. Beinario „Gimtinės beržai“ ir V. Mažintaitės „Ne dėl žalio vyno“ (jos a cappella), klipų, manau, net nereikėjo. (Klausiau, į klipus nežiūrėjau.). Gaila, negaliu pagarsinti ir pagirti klipų dailininko– režisieriaus ir jo kūrybinės grupės pavardžių – jų nežinau…
Įspūdžiai iš šventinio koncerto
Atidarė šventę Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ su Kazio Daugėlos „Lietuviškas maršų paradas“, dirigavo Giedrius Vaznys. Valstybės himną („Tautiška giesmė“) dirigavo Romaldas Misiukevičius. Užsiminiau, šventėje daug negirdėtų dainų. Retas dalykas, nes dainų šventėse dažniausiai skamba jau gerai įsidainuotos. Menasi maestro Petro Bingelio pastaba: „Dainų šventėje negali būti jokio eksperimento. Kūriniai turi būti patikrinti, įdainuoti“. Miesto šventė, manykime, turi didesnę laisvę, gali ir paeksperimentuoti. Tuo ši šventė ir nustebino ne vieną, tačiau juk buvo ir įdomu! Vienos aranžuotės atėjusios iš populiarios estrados – solo dainos, kitos lyg iš buitinės aplinkos ir iš folkloro. Daugiausia aranžuočių – Sauliaus Petreikio dainoms. Ypač patraukė dėmesį laisva sutartinių interpretacija, išradingosingos aranžuotės – „Sėkminių ragelis“, „Sidabro lakiūtė“, „Saulala ryduola“, Anatolijaus Lapinsko „Čiužele“. Tiesa, vertinti S. Petreikio muziką šiuo atveju yra sudėtinga, nes, atrodo, pats S. Petreikis tiesiogiai bendrauja su jo dainų aranžuotojais.
Kai kas iš mano kolegų šventę pavadino „lyg folklorine“. Nieko blogo, nes kosmopolitinė komercinė muzika dabar jau per daug stelbia tautinę ir liaudies dainas! Yra ir labiau objektyvi priežastis: šiuolaikiniai kompozitoriai chorinės dainos žanrą apleido, to išdavoje dainų švenčių repertuaras susitraukė į jau žinomos, net nudainuotos muzikos ratą. Taigi matėme bandymą išsiveržti iš žanro sąstingio.
Keletas atskirų pastebėjimų
Vilijos Mažintaitės „Ne dėl žalio vyno“, dirigavo autorė, solo partiją atliko Vitalija Narušienė. Tvirtinčiau, matėme unikalų atvejį, kai autorė galėjo pilnai išskleisti savosios dainos meninį vaizdą būtent su galingu jungtiniu choru. Interpretacija arti to, kurią ji demonstruoja su savuoju „Vivo“ choru, tik dar labiau dramatizuota stipriais ekspresijos išlydžiais – choras jungtinis! Žiūrint iš halės galo, daugelis dirigentės judesių susiliejo su choru, sunku buvo įžiūrėti – kiek ji dirigavo, kiek vadovavo savo kūno judesiais, tačiau tai, ką girdėjome, buvo įspūdinga, jaudinanti drama. Ir gerai surepetuota! Tokią psichologiškai ir meniškai stiprią inspiraciją galima išprovokuoti tik su gerai paruoštu, balsingu, tokiu, koks buvo sutelktas šį kartą, choru.
Gerai klausėsi ir dainiškoji lyrika – dirigento Viktoro Masevičiaus jautriai interpretuota Pranciškaus Beinario „Gimtinės beržai“. Tokios lyrikos, juo labiau a cappella, šventėje buvo per mažai, nes juk chorinio meno alfa ir omega ir yra a cappella.
„Vytauto Kernagio popuri“ (muzika Vytauto Kernagio, žodžiai Salomėjos Neris, Kazio Binkio ir V. Kernagio, aranžavo Jievaras Jasinskis, D. Beinarytė, Artūras Anusauskas, dirigavo Kęstutis Jakeliūnas), netoli originaliosios kūrybos. Šį Popuri pirmą kartą teko išgirsti praeitą vasarą Pasvalio dainų šventėje (dirigavo D. Beinarytė). Didelio efekto nepadarė. O jau rudenį, keliems studentiškiems chorams susirinkus Liepojoje, D. Beinarytė jį universiteto salėje repetavo tiesiog su fanatišku atsidėjimu. Koncertinis atlikimas Liepojos „Didžiojo gintaro“ koncertų salėje, kuri, beje, garsi puikia akustika, buvo pavyzdinis: puiki ritmo precizija, aiškūs vokalo štrichai, teksto greitakalbė. Tuo tarpu „Žalgirio“ halėje jungtinis choras buvo ženkliai didesnis, sąlygos smulkaus rimto precizijai mažiau palankios, rafinuotos detalės išsibėgiojo erdvėje, tačiau apskritai atlikimo nuotaika ir kokybė buvo pilnai priimtina.
S. Petreikio „Vaka vakulele“ – ko gero iš eilės jau šeštoje dainų šventėje. Dvi visai (bent man) naujos – S. Petreikio „Sidabro lakiūtė“ (aranž. D. Beinarytė, dirigavo Reneta Mišeikienė) ir A. Lapinsko „Čiužele“ (liaudies instrumentų orkestrui aranž., Euenijus Čiplys, dirigavo Vilma Masienė), ko gero pranoko lūkesčius, kadangi jos buvo perkeltos į po savaitės Vilniuje vykstančio „Gaudeamus“ XIX repertuarą, iš ten išėmus L. Vilkončiaus „Dideli nykštukai“. Logiška rokiruotė, nes pirminė lietuvių choro programa „Gaudeamus“ XIX buvo pernelyg stilistiškai marga, stokojo vieningumo. „Čiužele“ ir „Sidabro lakiūtė“ choro programą pertempė į folklorinę pusę, tačiau su tuo išlygino įtrūkį. L. Vilkončiaus „Dideli nykštukai“, beje, Kaune buvo atlikti (dirigavo Kastytis Barysas). Miniatiūrinis, žaismingas kūrinėlis, atliktas su teatraliniais efektais, susilaukė gausių publikos aplodismentų.
Įdomios S. Petreikio „Saulala ryduola“ ir „Sekminių ragelis“ (aranž. D. Beinarytė ir Rimvydas Mitkus) su „rageliu“ (jo partija iš tikrųjų yra solo smuikui). Manau, jos labiau tiktų kameriniam chorui, dar geriau – moderniam folkloro ansambliui.
Šventę atidarė pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. Įsitvirtino paprotys, lyg mada, kad atidarant šventę orkestras būtinai turi groti maršus ir kažką linksmo pramogai. Tik ne kokią rimtesnę uvertiūrą! Šį kartą buvo atlikti Kazio Daugėlos „Lietuviškas maršų paradas“, dirigavo Giedrius Vaznys. Maršai. Šokių menas – ne mano profesinė sritis. Mano akims jie nebuvo itin patrauklūs: krepšinio aikštelės dydžio avanscena šokėjams rodėsi per ankšta, jų gretos lyg suspaustos, lygiavimas prastokas. Gali būti, jog rezervuotą įspūdį iškreipė žiūrėjimo rakursas, kadangi žiūrint iš aukščiau šokėjai tarsi atsidūrė dauboje, be veidų. Vaikų kolektyvai nuteikė maloniau, nereikalingos pasirodė dvi polkos, iš gilaus sovietmečio, muziejinės – „Paskutinė polka“ (muzika Jurgio Gaižausko, choreografija Elenos Morkūnienės, aikštės kompozicija Margaritos Tomkevičiūtės, dirigavo Roma Paulauskienė) ir „Jaunystės verpetas“ (muzika Algimanto Bražinsko, choreografija Laimutės Kisielienės, aikštės kompozicija Vidmanto Mačiulskio, dirigavo Roma Paulauskienė).
Užsklandai apie šventės dramaturginį režisūrinį planą (režisierė V. Streiča) nedaug ką galėčiau pasakyti, nes kai šventė teka sklandžiai, niekas nestringa, supranti, jog pats veiksmas vyksta paremtas meninės logikos dėsnių – ją priimi tokią, „kokia ir turi būti.“ Jautėsi prologas – atidarymas, toliau darniai sekė kelios tematinės grandys pvz., karo heroikos ir praradimų dramos (,„Oй у лузі…, „Ne dėl žalio vyno“, „Aš noriu“), lyrinis epinis Tėvynės apdainavimas („Gimtinės beržai“ „Sidabro lakiūtė“, „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“ ), liaudiškoji muzika. Finale naujas akcentas – L. Vilkončiaus „Dėl tos dainos“ – dainos meno šlovinimas. Tokia intencija, nors ir asocijuotųsi su estų ir latvių tradicija, kai švenčių pabaigose yra pagerbiama pati šventė, tautos daina – mūsų nešokiruoja. Juo labiau, kad tautinės giesmės – Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ (dirigavo Ramutė Navickienė) ir Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ (dirigavo Algirdas Šumskis) – jau buvo pagiedotos artėjant į finalą, o pats finalas sekė su šokiais, dirigentų gerbimu ir kitais bendrais veiksmais.
Apibendrinant galime džiaugtis, kad Kauno šventė pasižymėjo itin aukšta menine atlikimo kultūra. Nuogirdos, jog D. Beinarytė „žiauriai“ spaudė chorus, daug repetavo – intriguoja ir kartu skatina optimizmą: chorinė potencija dar neišbluko, yra galia veržtis Per aspera ad astra.
Apie Kauno publiką
Jos gausybė nematyta: užimti visi suolai nuo apačios iki palubių. Atidi, ori, gerai klausė. Tokią dainų šventei atsidavusią publiką turi tik vienas Kaunas. Bet buvo keista sėdėti tamsoje, nes apšviestas buvo tik choras ir šokėjai. Keistas jausmas, lyg visi atskirti, nesusiliejanys į homogenišką organizmą, vadinamą publika! Vingio estradoje, ar tu dainuotumei ir būtumei estrados viduryje, ar sėdėtumei publikos suoluose – jauti visų kontaktą. Jei stovi estradoje, matai žmonių jūrą, kuri gieda tautines giesmes ir pakyla kaip didžiulė banga, choras virpteli, lyg elektros srovės krestelėtas. Tamsoje žmonėms įkaisti ir susilieti sunkiau.
Kaunas turi ne tik stipriausią dainų švenčių dvasinę potenciją, bet aukščiausios kvalifikacijos, energingus choro dirigentus. Vyresniąją jų kartą pakeitė jaunoji, į Amžinybę išėjusio maestro Petro Bingelio misiją tęsia D. Beinarytė. Šventėje, tiesa, nedirigavo Kauno valstybinio choro vadovas Robertas Šervenikas. Gal nebuvo ir paties choro? Nežinau! Matėme to choro dirigentą/chormeisterį Kęstutį Jakeliūną, bet jis šventėje galėjo atstovauti ir savo chorą „Kamertonas“. Kauno valstybinis choras miesto dainų šventėse būdavo pagrindinė jėga. Ar taip buvo ir šį kartą? Ir kaip bus ateityje? Nežinau.
Dainų šventė „Čia suteko upės“ tapo reikšmingu mūsų chorinės kultūros įvykiu ne vien dėl aukšto meninio lygio, bet ir dėl inovacijos. Ji praplėtė dainų šventės meno sampratos turinį, leido lyginti bei spręsti, kuo panaši ir kuo skiriasi dainų šventė uždaroje halėje nuo šventės lauko estradose, kur link naujos galimybės vestų šventės tradiciją. Pademonstruota galimybė rinktis!
Mano įspūdžiai lieka įspūdžiais, nepretenduoja į gilesnę analizę. Na, o ką Kaunas pademonstruos jubiliejiniais dainų šventės metais, kiek tuomet meninės galios „sutekės“ į Kauną, į kurį ir šį kartą „sutekėjo upės“ pamatysime. Belieka palinkėti daug daug…!