Kompozitoriaus Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ pastatymas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – didžiulis įvykis. Bendradarbiaudamas su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, LNOBT ėmėsi misijos prikelti šį įspūdingą kūrinį, savo valandos laukusį lygiai 40 metų. Jo nacionalinė premjera įvyks jau lapkričio 17-19 dienomis. Kuo „Dievo avinėlis“ aktualus šiandien ir kaip kuriamą spektaklį pakeitė karas Ukrainoje, pasakoja premjeros režisierius ir choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.
Kompozitoriaus Felikso Bajoro opera „Dievo avinėlis“, parašyta pagal to paties pavadinimo Rimanto Šavelio romaną, lenkų muzikologo Krzysztofo Drobos buvo įvertinta kaip viena geriausių praėjusio šimtmečio operų. Vis dėlto šis kūrinys pilnavertės premjeros laukė net keturis dešimtmečius. Ką jūs pats iki tol buvote apie jį girdėjęs?
Įdomus sutapimas, kad pirmas mano darbas su dramos aktoriais vyko Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, kur stačiau choreografiją spektakliui „Tamarikso žydėjimas“ pagal R. Šavelio pjesę. O dabar statau pirmąją savo operą, kuriai libretą parašė tas pats R. Šavelis. Šio rašytojo kūrybą žinojau ir mėgau, teko susipažinti ir su pačiu autoriumi. Apie „Dievo avinėlį“ irgi buvau girdėjęs, tik nežinojau visų detalių, kodėl jis nebuvo per tuos 40 metų pastatytas.
Dėl operos temos ir libreto, kuriame kalbama apie skaudžiausią mūsų gyvosios istorijos temą – rezistenciją bei žmonių likimus pokario Lietuvoje, „Dievo avinėlio“ pastatymui nebuvo leista pasirodyti sovietmečiu. Kaip kilo mintis atgaivinti šį kūrinį ir įtraukti jį į teatro repertuarą?
Kiekviena nacionalinė premjera yra didžiulis įvykis mūsų kultūriniame gyvenime. Viena iš pagrindinių mūsų teatro misijų yra skatinti, plėtoti ir puoselėti nacionalinius kūrinius. Šios premjeros idėja kilo maestro G. Rinkevičiui. Esame nacionalinis teatras, todėl statyti lietuvių autorių kūrinius mums ne tik prestižas, bet ir savotiška pareiga.
Pats kūrinys, mano akimis, yra puikus ir tikrai vertas būti rodomas scenoje. Jau prieš daugelį metų jis buvo profesionalų įvertintas, bet sceninio išpildymo taip ir nesulaukė. Džiaugiuosi, kad teko garbė prisiliesti prie šio spektaklio.
„Žmogus, kuris siekia materialių dalykų, jų negauna. Mes visi eisime į kitą pasaulį ir materialių dalykų ten nenusinešime. Todėl geriau išlikti dvasiškai tyriems“, – taip savo kūrinio pagrindinę mintį pristato kompozitorius F. Bajoras. O kas jums „Dievo avinėlyje“ atrodo svarbiausia, kokį tikslą iškėlėte sau kaip režisierius?
Kūrinyje reikšminga materialaus ir dvasinio gyvenimo priešprieša: jame vyksta susidūrimas tarp regimo fizinio pasaulio ir neregimojo dvasinio. Iš tiesų „Dievo avinėlis“ yra kur kas daugiau, nei kova tarp partizanų ir vadinamųjų „liaudies gynėjų“. Man šis kūrinys įdomus tuo, kad liečia dvasinį pasaulį kaip ypatingą, po išoriniu klodu čia slypi daug gilesni vidiniai sluoksniai. Juos ir norėjau akcentuoti.
Apie išraiškos detales kalbėti visada sunku. Kartais labai gerai, kai autorius smulkiai žino, kaip kas jo kūrinyje turėtų atrodyti. F. Bajoras labai aiškiai, tiksliai mato sceninį vaizdą. Seku prasminį ir dramaturginį jo sumanymą, konsultavausi su pačiu kompozitoriumi, glaudžiai bendradarbiaujame. Vis dėlto mūsų regimos išraiškos priemonės, vizualusis planas šiek tiek skiriasi – esame skirtingų kartų atstovai, kai kuriuos dalykus matome kitaip.
Visuose savo kūriniuose siekiu, kad veiksmas vyktų ne tiek scenoje, o žiūrovo galvoje ir širdyje. Tokiu principu vadovavausi statydamas ir „Dievo avinėlį“. Noriu ne pasakoti ir aiškinti, o leisti pajausti, įkvėpti žiūrovo vaizduotę ir pojūčius – toks mano kūrybinis tikslas.
Kūrinys statomas bendradarbiaujant su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu maestro G. Rinkevičiaus. Kokių patirčių jums, kaip režisieriui, suteikia ši kūrybinė partnerystė?
Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę bendradarbiauti su maestro G. Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu simfoniniu orkestru, taip pat su kompozitoriumi F. Bajoru. Kiekvienas bendras kūrybinis procesas atneša iššūkių, bet jie tampa patirtimi ir vidiniu turtu. Labai laukiu bendro mūsų darbo pradžios.
F. Bajoro muzika vadinama gydančiąja, sakoma, kad ji liudija dvasinį išsigelbėjimo kelią ir yra tarsi pačios sąžinės balsas. Operą kompozitorius pats buvo įrašęs Vilniaus plokštelių studijoje su fortepijonu ir operos solistais Regina Maciūte, Vladimiru Prudnikovu, Audriumi Rubežiumi, o likusias kūrinio vietas įdainavo pats.
Būtent šią kūrinio versiją išgirdau pirmiausia, pradėjęs dirbti su „Dievo avinėlio“ medžiaga. Gyvo atlikimo su orkestru ir solistais niekada ir nebuvo, todėl nekantraudamas laukiu, kaip šis kūrinys suskambės su simfoniniu orkestru, solistais ir choru.
„Dievo avinėlis“ originalus ir žanrine prasme – juk operos-baletai nėra dažnai statomi nacionalinėje scenoje. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti režisuojant dvigubo žanro spektaklį? Ir ko jame tikėtis žiūrovui?
Geriausia, kai žiūrovas nesitiki nieko (juokiasi). Iš esmės šių dviejų žanrų sintezė nėra toks jau naujas dalykas. Istoriškai baletas būtent taip ir prasidėjo. Opera-baletas „Dievo avinėlis“ taip sukonstruotas, kad yra dvi veikiančios jėgos ir siužetinės linijos: viena, vykstanti realiuoju laiku, ir paralelinė, kurios mes nematome, – iškeliavusių žmonių, to pasaulio, kuris yra šalia mūsų. Baletas atlieps tą nematomąją pusę. Operai teks realių, gyvų personažų vaidmenys. Savo galvoje šį kūrinį matau kaip vieną vyksmą, kurio planai vienas kitą labiau praturtina, negu apsunkina.
Nors parašytas prieš keturiasdešimt metų, kūrinys atrodo kaip niekad aktualus šiandien. Kompozitorius F. Bajoras yra pasakęs: „Šiuolaikinė opera turi kalbėti apie tai, kas aktualu nūdienos žmogui, kas kyla iš jo gyvenimo, tada ji gali labiau paliesti žmones.“ Ar sąsajos su dabarties geopolitiniu kontekstu darbą apsunkino, ar galbūt priešingai? Koks emocinis laukas supa trupę ir jus patį?
Kai kilo šios premjeros idėja, realios karo grėsmės niekas nesitikėjo. Neslėpsiu, karas Ukrainoje lėmė kai kurių sprendimų priėmimą, kai kurios idėjos ir požiūrio kampai, kuriuos norėjau akcentuoti, šiek tiek pasikeitė. Pajutau, kad neturiu teisės rodyti ir iliustruoti to skausmo, kurį šiuo metu, šią minutę, šią sekundę netoliese iš tiesų patiria žmonės. Man tai pasirodė šiek tiek šventvagiška, tad pasirinkau sąmoningai neliesti šių aspektų.
Pats kūrinio libretas taip sukonstruotas, kad rezistencinė kova yra labiau kaip aplinkybė kalbėti apie tuos du susiduriančius pasaulius – materialųjį ir dvasinį. Ji nėra šio spektaklio ašis. Istorinė atmintis jau yra užkoduota mumyse. Nematerialūs dalykai, kuriuos paliekame, daug svarbesni – jie yra esmė.
Kalbėjosi Asta Lipštaitė
Martyno Aleksos nuotrauka