Festivalis „Vilniui dainuoki, širdie“ įvyko prakilniai!


Pasitinkant Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų festivalio „Vilniui dainuoki, širdie“ renginys – muzikinė dovana miestui – vyko lapkričio 26 dieną Lietuvos žemės ūkio ministerijoje (LŽŪM).

Šį renginį sumanė ir organizavo LŽŪM mišrus choras „Dobilas“ (vad. Ignas Garla). Jame dalyvavo Kauno kultūros centro mišrus choras “Diemedis“ (vad. Audrius Petrauskas), Dainos mylėtojų klubo mišrus choras “Alumni Vilnenses“ (vad. Algimantas Kriūnas), Vievio kutūros centro choras „Con Moto“ (vad. Audronė Stepankevičiūtė), kamerinis choras „Sodžius“ (vad. Regina Maleckaitė), LŽŪM vokalinis ansamblis „Labingis“ (vad. Milda Ričkutė), jaunosios kartos dainininkas Sidas (Sidas Gvozdiovas), poetė Aušra Steikūnienė. Koncertą vedė režisierius Linas Mikuta.

„Ne iš sykio galima pajusti, kuo ir kodėl išsiskiria Vilnius, nes elementarūs dalykai kartais sunkiai suvokiami… Vilnius – visų pirma kraštovaizdis, tai sielos, kurią nuskaidrina saulėta gamtos malonė, būsena… Čia daug erdvės – slėnių, vandenų… kalvų, natūralaus kraštovaizdžio, kuris jungiasi su tauriais žmogaus intelekto kūriniais… Vilnius prašnekina ne kiekvieną, nes kalba pusbalsiu, nesugeba šūkauti kaip mugėje, nemoka girtis savo verte – ir laukia to, kas pats ją suvoks… Vilnius moko žvelgti aukštyn į dangų… Jis – sielos ir intuicijos išbandymas. Vilnius skamba, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja čerpių stogais, žavi kalnų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną gebančią mylėti širdį. Prancūziškai gaudžia Vilniaus varpai: buvome, esame, būsime!..“ Šiomis praėjusiame amžiuje gyvenusio Vilniuje žymaus metraštininko, fotografo Jano Bulhako eilėmis renginio vedėjas Linas Mikuta pradėjo renginį. Ir vėliau, pasitinkant į sceną žengiančius kolektyvus, skambėjo sostinei skirtos žymių žmonių – Česlavo Milošo, Justino Marcinkevičiaus, Balio Sruogos, Salomėjos Neries, Konrado Kavecko, Vytauto Kernagio, Marijos Gimbutienės, Kazio Bradūno, Jono Basanavičiaus – mintys.

Austi koncerto muzikinį audeklą pradėjo LŽŪM mišrus choras „Dobilas“, atlikęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų kompozitoriaus Grzegorz Gervazy Gorczyski motetą „Omni die, dic Mariae“. Šis choras – brandžiausias renginio dalyvis. Pirmasis jo koncertas įvyko 1966 metų kovo pirmą dieną senojoje Žemės ūkio ministerijos salėje. Ši data oficialiai laikoma choro gimtadieniu. Gal tai likimas ar laiminga žvaigždė, kad visą šį laikotarpį „Dobilas“ muzikuoja „savo namuose“ – Žemės ūkio ministerijos patalpose. Chorą įkūrė ir 50 metų be pertraukos jam vadovavo Gražina Vaišnoraitė. Šiandien šios pareigos patikėtos choro vadovui ir dirigentui Ignui Garlai – puikiam profesionalui, gebančiam sujungti choristų balsus, emocijas ir mintis į vieningą gražią visumą. Jo dėka choristai vėl patiria džiaugsmingą atradimo jausmą, akivaizdžiai keičiasi muzikinis choro veidas, į chorą ateina ir pritampa nauji dainininkai.

Grįžkime prie festivalio: chorai keitė vienas kitą, lietuvių kompozitorių dainų Vilniui skrynelėje atrasdami skirtingo stiliaus kūrinius. „Labingio“ dainorėliai atliko „Stovi žirgelis kieme pabalnotas“, „Vaikščiojau, vaikščiojau“; kamerinis choras „Sodžius“ – Laimio Vilkončiaus „Ai, rūksta rūksta“, ir kartu su „Alumni Vilnenses” choru – Nijolės Sinkevičiūtės „Oi ant kalno aukštojo“ . Labai pozityviai klausytojus nuteikė vien pastarojo choro atliktas Vaclovo Augustino „Lux civitati“ kūrinys. Kauno kultūros centro choras „Diemedis“ Vilniui padovanojo Pauliaus Andriuškevičiaus „Pater noster“. Pirmąją koncerto dalį su džiugia energija užbaigė jaunasis atlikėjas Sidas su “Dobilu“: “…nuo Vilniaus ir Kauno bokštų man kyla noras pokštaut! ” (Algirdo Kaušpėdo „Pokštas“, dirigavo Ignas Garla).

Antroji koncerto dalis pražydo jungtinio choro dainomis. Žiūrovai plojo, lingavo, šaukė “bravo”, prašė biso (hmm…, negavo…), nes skambėjo senos geros dainos: Jono Tamulionio „Buvo dūda Vilniuj“ (dirigavo R. Maleckaitė), Tomo Leiburo „Vilniaus mozaika“ (dir. A. Kriūnas), Vytauto Kernagio „Baltas paukštis“ (dir. A. Stepankevičiūtė), Konrado Kavecko „Vilniuje žydi liepos“ (dir. A. Petrauskas), Miko Vaitkevičiaus „Senieji Vilniaus stogai“ (dir. Ignas Garla). Fortepijonu akompanavo Liudmila Šapošnikova (Odesa, Ukraina). Daug aplodismentų abiejose koncerto dalyse sulaukė Vilniui dedikuota „Dobilo“ choristės, dailininkės ir poetės Aušros Steikūnienės poezija (skaitė autorė).

Festivalį vainikavo „chorų himnas“ – J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Pasikeisdami dirigavo visų chorų vadovai. Audringi žiūrovų plojimai paskatino padainuoti dar vieną, visų mėgstamą lietuvių l. dainą „Tris dienas, tris naktis“ ir prisiminti lietuvių tautinio judėjimo veikėjo ir idealogo, Vasario 16 Akto signataro Jono Basanavičiaus mintis: „Lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių… Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes – aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje… Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime. Vilnius seniau gulėdamas viduryj etnografinės Lietuvos teritorijos, visados turėjo dideliausią atrakciją į josios gyventojus kaip laimingais, taip ir nelaimingais tautos gyvenimo momentais, kaip mums rodo Lietuvos istorija.“


Parengė ilgametė choro „Dobilas“ choristė dr. Irena Lamsodienė


Literatūra: “Mintys apie Vilnių” Parengė Jurgita Lazauskienė, Zita Tiukšienė, Nijolė Sisaitė. Išleido Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Vilnius 2021.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *