Jei ne choras, tiek metų gal ir nebūčiau gyvenęs


„Palaiminkime amžinąjį miegą prisiminimais ir malda… Pabūkime vėl visi kartu, bent mintyse, kai slegia žinojimas: kitaip nebus. Žmogus – tik žemės svečias ir turi grįžt namo…‘‘

Artėjant prasmingoms, gražioms šventėms, LŽŪ Ministerijos choro „Dobilas“ kolektyvas su liūdesiu tarė amžiną „sudie“ Rimantui Augustui Galvanauskui (1931.09.05 -2022.12.17.). Dangus pasipildė dar vienu šviesiu žmogumi, o mes netekome puikaus tenoro, solisto, choro senbuvio. Jis visada žiūrėjo į šviesiąją gyvenimo pusę.

Atminty – daug šilto bendravimo valandų, ilgi bendravimo metai, daug prasmingų ir gražių koncertų, turiningų, įspūdingų kelionių. Šio kolektyvo bendra veikla prasidėjo 1966 metais, koncertinė geografija labai plati, koncertų gausa įspūdinga.

Išdainuoti, išgiedoti šiame chore penki Rimanto dešimtmečiai liudija didelę meilę kolektyvui, muzikai. Su muzika jis užaugo, ji liko su juo iki paskutinės dienos. Choras jam visada buvo tarsi gaivus dvasios užutekis. Ne kiekvienas choristas sugeba branginti choro repeticijose minutę, ne kiekvienas turi dovaną dainuoti solo. Rimantas savo kūno sudėtimi ir balso galia priminė italų tenorą, legendą, scenoje karaliavusį per 40 metų, Luciano Pavarotti. Gal todėl, o gal dėl Rimanto pomėgio dainuoti neapoliečių liaudies dainą Santa Liučija (Santa Lucia) tiko jam pravardė – „Dobilo“ Pavarotis. Šis kūrinys buvo būtinas Rimanto devyniasdešimto jubiliejinio gimtadienio šventėje artimiesiems ir nuskambėjo tobulai.

Filosofinę prasmę įgijęs amžinam poilsiui išėjusio mūsų bičiulio Rimanto Galvanausko priminimas: “ Jei ne choras, tiek metų gal ir nebūčiau gyvenęs“. Tai brandaus amžiaus žmogaus būties credo, į kurį verta įsiklausyti ypač jaunesnei kartai. Veikla chore, šalia saviraiškos ir turtingo laisvalaikio praleidimo, yra ir gyvenimo būdas, savastis, gerumas, kūrybiškumas, dovanojimas, aukojimas.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, kad sielvartą sušildytų, paguostų… Gyventi šauktų vėl bė sopulio širdy ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.


dr. Irena Lamsodienė

Nuotraukoje: Choras „Dobilas“. Solistas viduryje – Rimantas Augustas Galvanauskas

One thought on “Jei ne choras, tiek metų gal ir nebūčiau gyvenęs

  1. Pagarba G.Vaisnoraitei , sio choro ikurejai. Mano mamyte , gim. 1932 m buvo ilgamete sio choro dalyve . Dainavimas palaike ja isejusia i pensija . Dabar jau aukstybe susitiks su isejusiu gerb. Rimantu Augustu Galvanausku. Dekoju muzikai ir dainai , vienijanciai zmones, leidzianciai prisiliesti prie klasikos sedevru. Uzuojauta seimai . Giedokime vienybeje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *