Dr. REGIMANTAS GUDELIS
Tokiu pavadinimu šių metų Vilniaus knygų mugėje pasirodė nauja Danutės Petrauskaitės knyga. Stora – 700 psl. Kompozitorius ir iškilus chorų veikėjas J. Žilevičius bei visa jo kultūrinė aplinka, manau, labiausiai turėtų sudominti chorvedžius. Ypatingos vertės muzikos kūriniais ar akademiškais teorijos foliantais kompozitorius neišgarsėjo, nes visas jo gyvenimas sukosi apie vargonininkus, chorus, masinius chorų renginius, muzikinį švietimą, liaudies muzikos reliktų kaupimą.
Prieš Jubiliejinę dainų šventę J. Žilevičius mus labiausia domina kaip vienas iš aktyviausių pirmosios dainų šventės (Dainų dienos) organizatorių. Apie jo darbus Pirmosios dainų dienos (1924) ir Klaipėdos dainų šventės kontekstuose knygoje rasime daug to, ko iki šiol nežinojome. Dabar apie šios šventės organizavimo peripetijos ir dokumentaciją, norisi tvirtinti, turime visą realiai įmanomą atkasti iš anuometinės spaudos ir archyvuose – Lietuvos ir išeivijos (J. Žilevičiaus archyve Čikagoje) – medžiagą.
Pastaba dėl knygos profilio. Vienaip apie tą pirmąją ir kitas rašome mes, chorvedžiai, ir kitaip istorikai, nes juk dėliojame skirtingus akcentus. Chorvedžiams labiausia rūpi ir rūpės, tarkime, bendresni šventės organizavimo dalykai, jungtinio choro repertuaro kokybė ir prieinamumas chorams, jo atlikėjiškoji kultūra, dirigentų menas. Visa kita nurašome į „smulkius“ dalykus ir paliekame už kadro. Istoriką labiau domina bendras kultūrinis/muzikinis kontekstas ir visi, su tyrimo objektu susiję, „smulkūs“ dalykai. Ir šiuo aspektu, nieks neneigs, jau yra daug nuveikta.
Istoriką, turiu omenyje profesionalą, domina ir bendroji panorama ir visi ją sudarantys fragmentai. Jie aukščiau profilinių temų. Tokia jų specializacija, be kita ko, dalykinis ir reflektyvus pamatas profiliniams darbams. Apie mūsų pirmąsias dainų šventes, tikėkimės, dar daug kas rašys, ir jiems labai daug, oi daug. padės šita knyga.
Čia ne vieta smulkiai aptarinėti, ką konkrečiai aprašo D. Petrauskaitė. Reikia ir verta patiems pasiskaityti. Bet tikiuosi, daug kam padės ne tik praplėsti savo susidarytą anos dainų šventės įvaizdį, bet ir dalykiškiau vertinti mūsų chorinio meno korifėjus… Gal vieną kartą nustosime skleisti legendą, neva visą lietuviškų chorų sąjūdį, dar ir dainų šventę organizavo Stasys Šimkus, gal mažiau kalbėsime ir apie patriarcho Juozo Naujalio dirigentinius gebėjimus. (Iš pokalbio su D. Petrauskaite sužinojau, jog pats J. Naujalis dėl nepasisekimo diriguojant himną labai pergyveno ir nuo to atsiribojo.). Man pačiam mūsų legendinių veikėjų išsidėstymas Olimpo kalne nekelia abejonių. Bet kitus prašau skaityti knygą ir priartėti prie ano laiko tikrovės.
Knygą skaityti, neperdedu, tikrai įdomu – daugybė intriguojančių ekskursijų aplink mums iš muzikinės istorijos žinomus ir mažiau žinomus dalykus, iš bendros kultūrinės aplinkos ir net politikos. Daugybė fotonuotraukų, daugiausia pirmą kartą publikuotų, daugybė archyvinės ir kitos dokumentacijos.
Panegirika neužsiimu, konstatuoju tai, kaip mąstau. Bibliotekoje lankausi dažnai. Parsinešu atsirinkęs 6–7 knygas, bet dar pasklaidęs jas namuose į šalį dar atidedu bent 4–5. Knygų daug, bet patraukiančią rasti nelengva! Va, o šita knyga apie Juozą Žilevičių patraukia ir ne vien dėl to, jog lengvai skaitosi. Ji gerai skaitosi, geras kalbos stilius, bet aukščiausia jos vertė yra mokslinė, tiriamoji.
Nustebino nedidelis tiražas – 300 egz. Sovietmečiu, kai žmonės daug skaitė – dėl tokio mažo tiražo kiltų skandalas. Dabar – viskas normalu, gerai! O įsigyti knygą galima tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nepatogu, bet kam reikia, tas randa!