REGIMANTAS GUDELIS
(Putinaitė N. Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai.“ /Lietuvių katalikų mokslo akademija. Naujasis Židinys–Aidai. 2019, 385.)
Imu į rankas knygą, skaitau, kaip ją viršelyje pristato redaktorius filosofas Nerijus Šepetys:
„Itin plačiai prigijęs yra manymas, kad per 50 sovietų okupacijos metų buvo
tiesiogiai engiama (lietuvių) tauta, (nesėkmingai) mėginant ją paversti (tik) liaudimi. Tokiu atveju nuoseklu manyti, kad tautinės kultūros formos anuomet reiškusios jei ne pasipriešinimą sovietizmui, tai bent rimtą atsparą jam. Ir štai jums prašom: Nerija Putinaitė šioje paradigminį istorijos supratimo lūžį atnešančioje knygoje nuplėšia tyrus lietuvių liaudies drabužėlius nuo Lietuvos ansamblio, dainų švenčių, Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos ir net Rumšiškių muziejaus. Visa tai buvo pagal sumanymą ir paskirtį tautiškumo sovietizacija, susovietintas lietuviškumas. Oi, tai bus aslužėj ruimužio!“
Ir N. Putinaitė plėšia:
„Spaudos draudimas nesunaikino lietuviškos raštijos, draudimas viešai kalbėti – lenkų kalbos vartojimo. Jei draudimo metais lietuviai būtų norėję dainuoti drauge masinėse šventėse, tai tam tikru būdu būtų neišvengiamai pasireiškę.“ (P.196). Bet prieš tai buvo sakyta, jog lietuviai tą šventę surengė: „Dar Rusijos imperijos laikais Šimkus Kaune buvo suorganizavęs dainų šventę.“ (P.162).
Buvo ar nebuvo? Tokios šventės iš tikrųjų nebuvo! Atseit, jei būtų norėję „tai tam tikru būdu būtų neišvengiamai pasireiškę“ – pilnai sutinku. Nesireiškė, nes gerai žinojo, jog po tokio „pasireiškimo“ jiems būtų tekę linguoti etapuose su kitais katorgininkais traukiant kitą dainą– „Dilin, dilin niūriai skamb‘ grandinės/ Dilin, dilin kelias sibirinis…“
Informuoja apie 1930 m. dainų šventės „gėdą“:
– „Po šventės gėdos (t.y. 1930 m. – R. G.) chorvedžiai ir kompozitoriai, prisidėję prie rengimo, nusprendė, kad šventė įvyks tik tuomet, kai bus tinkamai pasiruošta“. (P. 194).Ir jau ne knygoje, o reportaže: „1930 m. „minint Vytauto Didžiojo jubiliejaus metus, mėginta Dainų šventę padaryti simboliniu įvykiu, bet dėl įvairių priežasčių ji patyrė fiasko (pabraukta – R.G.)“. (https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/pokalbis-su-n-putinaite-kaip-sovietu-lietuva-skatino-tautiskuma-ir-kodel-j-marcinkevicius-buvo-to-dalis-1162-1208192?copied.)
Tarpukario spaudoje 1930 m. dainų šventės vertinimo žodžiais „gėda“ ar „fiasko“ nerasi! Nerasi, nes nebuvo! Išsigalvojo pati. Pagal V. Jakelaitį „To meto recenzentų nuomone, trečioji dainų šventė nepasiekė tokio aukšto lygio, kokio tikėtasi“. ( Jakelaitis V. Dainų šventės. V.: Mintis, 1985. P-.20.) Teisingai ir korektiškai! O jei kas norėtų remtis amžininkų vertinimu, siūlau susirasti chrestomatinį Motiejaus Budriūno straipsnį ir perskaityti: antroje ir trečioje šventėse choras dainavo dargi korektingai, geriau nei pirmoje, tačiau neraiškiai, be jokių dinaminių ir agoginių niuansų, dainos šioje šventėj galėjo būti įdomiau išpildytos, nes jas visi dainininkai gerai mokėjo (pabraukta – R.G.). (Motiejus Budriūnas. „Lietuvos dainų švenčių meninė ir auklėjamoji reikšmė./Muzikos barai, 1932, Nr. 1. P. 2–7.)
Priekaištai netiesiogiai teko dirigentams: Nikodemui Martinoniui, Stasiui Šimkui, Juliui Štarkai, Juozui Gruodžiui. Taigi kalbėta ne apie „gėdą“, o aukštesnius meninius standartus, orientyrus, kur link chorai ir šventė eitų.
Toliau, smagus ir nekaltas tas žodis duženos:
„Vis dėlto tai (1946 m. dainų šventė – R.G.) nebuvo naujai sudėliotos senos
tradicijos duženos, o nauja sovietinė tradicija, įskiepyta į ankstesniąją kultūrą.“ (77).
Žinome, okupacija geriausius chorus sunaikino materialiai, bet juk liko meninis–chorvedybinis įdirbis, tokio darbo metodika. Tai juk ypatingas visuomeninis turtas! Tos 1946 m. dirigentai – tarpukario Lietuvoje veikusios Lietuvių muzikos draugijos pirmininkas, vienas iškiliausių chorvedžių Nikodemas Martinonis, su Vytauto Didžiojo universiteto chorų išgarsėjęs Konradas Kaveckas, tarpukariu jau žinomas Jonas Švedas, mokytojas –chorvedys Antanas Ilčiukas, Jonas Motiekaitis – nuo 1947 m. eisiantis Filharmonijos choro meno vadovo pareigas. Kas chorus rengė? Tarpukario Lietuvoje išsilavinę ir praktiką išsiugdę muzikos mokytojai. Ir tiesiog neapsiverčia liežuvis sakyti, jog meninės/pedagoginės patirties kaip tokios nesuvokia ir nurašo į marginaliją ar tiesiog apsimeta nematanti. Juk N. Putinaitė prie Švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus ėjo net viceministrės pareigas! Turėtų išmanyti.
O dabar prie fundamentalaus klausimo: tarnavo ar netarnavo dainų šventė sovietinei okupacijai.
Visa Vakarų Europos bei kitų kontinentų kultūrinė patirtis rodo, jog nuo pat seniausių laikų didžiosios šventės, masiniai koncertai, visokie atlaidai ir net pats profesinis menas, tiesiogiai ar netiesiogiai kam nors tarnavo. Šventė tarnavo bažnyčiai, feodalams, revoliucijai, pasaulietinei valdžiai, liberalioms ir autoritarinėms santvarkoms etc. Tarnaudavo, nes netarnaudamos jos nebūtų galėję vykti. Tačiau bendroji patirtis atskleidžia ir kitą dėsningumą: tos šventės, kurios tiesiogiai tarnavo valdžiai ir ideologijai, pasikeitus istorinėms sąlygoms ar mecenatams, savaime išnykdavo. Išsilaikydavo tik tos, kurios šalia tarnavimo, savo viduje puoselėjo ir plėtojo politiškai neužangažuotą meninę potenciją, reiškė ilgalaikius visuomenės lūkesčius. Šiame kontekste dainų šventės – unikalus išliekančios, istoriškai ilgaamžės meno šventės pavyzdys. Tikrovė aiški ir skaidri: žlugus sovietmečiui dainų šventės, net be ryškesnio lūžio, 1990 metais jau manifestavo Nepriklausomybės atstatymą. Priežastis – meniškoji jos potencija bei tautinės rezistencijos siekiai dainų šventėje per visą sovietmetį užslėptu būdu priešinosi priespaudai ir iš tos kovos išėjo nugalėtoja. Kas to nenori matyti, te nemato!
N. Putinaitė yra iškili filosofė, visuomenės veikėja, publicistė, kelių knygų autorė. Bet ji ne muzikė, kuri atsisėdusi už fortepijono galėtų pergroti šventės repertuaro partitūras, ir ne muzikologė. Reikalauti jos nuoseklaus meninio tyrimo būtų neprotinga. Vis dėlto, lūkuriuojant tos knygos, pasirodymo iš jos tikėtasi daug daugiau. Tikėtasi, jog, kaip pridera filosofei, Ji išnarstys minėtus šventės istoriniame procese veikiančius priežastinius–pasekminius ryšius, pasakys kažką naujo. Deja, vietoje to – ideologizavimas, daugiažodystė, kategoriškumas.
Dingo ir jos praeitosios dainų šventės (2018) dienomis skalbiama tezė: Lietuvos dainų švenčių tradicija susiformavo sovietmečiu, nes tos trys tarpukario dainų šventės negali būti laikomos tradicija. Kadangi dainų švenčių tradicija susiformavo sovietmečiu, tai šventės ir liko sovietinėmis. Apie tradiciją knygoje iš viso nekalbama, net tokio termino nėra.
Linkęs manyti, jog atsisakyta sąmoningai dėl dviejų priežasčių: pirma, norint argumentuoti tą tezę reiktų kalbėti apie tradicijos procesą, antra, parodyti kaip ta, atseit, „prasidėjusi sovietinė tradicija išaugo, išbujojo, dėl ko išbujojo ir kokiame taške baigėsi. O gal nesibaigė? Vyksta pogrindyje? Jeigu dabartinės šventėse koks sovietinis elementai, neva, užsiliko – durk pirštu ir rodyk tuos sovietinius elementus. Nedūrė ir neparodė.
Tai ką Ji tada parodė ir apie ką rašė? Skaitant suprasti nelengva.
Istorikė, dr. Mingailė Jurkutė, savo atsiliepime tikina:
„Skambantis molis“ yra ne tiek apie dainų šventes, Just. Marcinkevičių ir kitus kultūros fenomenus, o apie sovietinį tautiškumą. „[…] perskaičius įvadą supranti, kodėl abu (nors iš tiesų – bent trys, o gal ir daugiau) fenomenai sugula greta ir pasakoja apie tą patį. Ne, knyga nėra apie dainų šventes ir ar Marcinkevičių. Knyga yra apie savitą, gilesnį, sudėtingesnį ir iki šiol nepastebėtą daiktą – sovietinį tautiškumą (pabraukta – R.G.). Bent taip, kaip jį pamato ir parodo autorė.“ Toliau: „ Taip pat svarbu pasakyti, kad didele dalimi už tyrimo ribų lieka patys į sovietinio tautiškumo tyrimą kaip jo raiškos formos patenkantys fenomenai: pavyzdžiui, vizualinė nacionalizmo vaizduotė, septinto dešimtmečio folkloro sąjūdis, net ir pačios dainų šventės per se autorei mažai rūpi. Detaliai juos aptariant, įsivelia nemažai smulkių netikslumų […] ar net klaidų.“ (Mingailė Jurkutė. Tuščia tautinė puodynė (NŽ-A nr. 7. Gruodžio 20, 2019.).
Tai kas čia darosi? Dainų šventės per se autorei mažai rūpi, bet Ji mus bando šiupinti ir agituoja švenčių visai atsakyt!
Tiesa, rodyti pirštu į neva problemas bandoma:
„Šiandien niekas nė nesusimąsto, ar dainų šventės iš tiesų yra ilgametė lietuvių tautos tradicija, verta apsaugos ir tolesnio gyvavimo. Svarbiausių Lietuvos valstybės sukakčių proga kaip centrinis įvykis rengiama dainų šventė. Tokia ji buvo surengta minint Lietuvos tūkstantmetį 2009 ir 2018 m., minint modernių laikų valstybės šimtmetį. Net jei kam (pabraukta – R.G.) Šventė kultūrinis įvykis atrodytų nuobodi (pabraukta – R. G.), ji traktuojama kaip vertingas paveldas. Prieš penkiolika metų ji buvo įrašyta į UNESCO nematerialių vertybių sąrašą ir net turi savo įstatymą.“ ( P.13).
„Neabejotinai yra manančių, kad dainų šventė yra neįdomus kultūrinis balastas. Tačiau su ja susietos tautiškumo ir patriotizmo prasmės užkerta kelią apie tai garsiai kalbėti ir diskutuoti (net dainuoti). (Pabrėžta – R.G.). Plati organizacinė dainų šventės struktūra (…) Gausus būrys žmonių yra suinteresuoti, kad šventė vyktų, nes su ja susijusi jų veikla ir tos veiklos viešas vertinimas.“. (P. 14)
Jei N. Putinaitė kaip filosofė būtų rimtai užsimojusi svarstyti problemą, derėjo pravesti apklausą, tokią, kokią prieš dešimt metų atliko dr. Aida Savicka – Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslo darbuotoja, ar ką nors panašaus, ir tada kalbėti. Beje, A. Savickos tyrimo duomenys dainų šventės atžvilgiu yra pozityvūs. (Aida Savicka. Dainų ir šokių šventė Lietuvoje: visuomenės aktyvumas, šventės samprata ir vertinimas. Dainų šventė: tapatybės savastis ir modernybės trajektorijos. Lietuvos kultūros tyrimai. LKTI, 2014, p. 75–90.)
Pasierzinimai, pasierzinimai. Bet juk jie mokslo darbe nepriimtini:
„Jeigu esame tokie dainingi, tai kaip paaiškinti, kad lietuviai susibūrimuose nedainuoja ir nemoka dainų? Ar tikrai šiandien, jei kiltų didelis visuomenės susipriešinimas, lietuviai rinktųsi ir dainuotų masiniuose choruose, tikėdami, kad bendras dainavimas galėtų užglaistyti nesutarimus. P.(P.13).
Atsakymas, sekant tokia retorika būti paprastas – O Tu pati, ar eisi? Jei eisi, nebijok dėl kitų!
**************************
Sekantį kartą kalbėsiu apie knygoje suraizgytas temas. Tų temų daug, jos tekste išmėtytos, neišbaigtos, todėl nerandu geresnio būdu jas pristatyti kaip siūlyti susipažinti su knygos turiniu. Sekantį kartą galėsiu skaitytoją aiškiai orientuoti apie apkalbamą temą. Perspėju: knygos viršelyje lyg ir aiškiai įvardyta: „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija …“ Tiriamieji objektai – aiškūs. Tuo tarpu pats tekstas eina kitu pavadinimu: „I DALIS. TAUTIŠKUMAS KAIP PRAMOGA: Sovietinės dainų šventės.“
„I DALIS. TAUTIŠKUMAS KAIP PRAMOGA: Sovietinės dainų šventės“.
ĮŽANGA. DAINŲ ŠVENTĖS NACIONALIZMO KONTEKSTUOSE 39
- 1946 M. DAINŲ ŠVENTĖ: REŽIMO LEGITIMACIJOS RŪPESČIAI IR TAUTINĖ PRAGMATIKA 47
1.1. Lietuviškos administracijos rūpestis dėl valdžios legitimumo 47
1.2. Šventės ideologija: klestinti tarybinė lietuvių tauta 50
1.3. Kas sugalvojo šventę? 55
1.4. Organizavimas: ekstremali mobilizacija kultūriniam frontui 59
1.5. Išdainuotas tautiškumas 63 - MASINĖS MENO SAVIVEIKLOS ORGANIZAVIMAS: ANKSTYVOS NESĖKMĖS IR ŠVENTĖS EFEKTAS
(1941-1955) 66
2.1. Dainų šventė – įprastas tarybinės meno saviveiklos reiškinys 67
2.2. Žlugęs meno saviveiklos organizavimas 1941 m. 69
2.3. Dainų šventė išgelbsti meno saviveiklos planus 72
2.4.1946 m. dainų šventė ir meno saviveiklos olimpiados 75
2.5. Masiškumo spurtas ir liaudies apgavystė: 1954 m. literatūros ir meno dekada Maskvoje 79
2.6. Prievarta į šventes 83
2.7. Sovietizuojanti pramoga 86
2.8. Matomas nematomasis 90 - REPERTUARO KONTROLĖ: TARP PASTANGŲ SOVIETIZUOTI IR VISUOMENĖS LŪKESČIŲ 95
3.1 Pramoginio tautiškumo turinio ideologizavimas ir internacionalizavimas 96
3.2. Liaudies ansamblio repertuaro ideologizavimas 99
3.3. Visuomenės atsakas ir koncertai pagal auditoriją 107
3.4. Ideologiniai hitai: „Ant Nemuno kranto” 112
3.5. Meno saviveiklos krizė: „nudainuotos” dainos ir televizoriaus iššūkis 115
3.6. Estrada ir Vakarų laisvės šmėkla 119
3.7. Šiuolaikinis tarybinis folkloras: sužlugusios kūrybinės pastangos 124
3.8. Folkloro sąjūdis 127 - ŠVENTĖS TURINIO KAITA: SOVIETIZACIJA IR DŽIAUGSMO GAMYBA 136
4.1. Dainų diena: populiarios tarybinės dainos pakeičia liaudies (tautines) dainas 138
4.2. Kolūkinis tautiškumas: žanrų įvairovė, stilių margumynas 143
4.3. Šventė kaip džiaugsmo mašina 149 - PERKURTAS ETNIŠKUMAS: PROFESIONALIAI IŠTOBULINTAS IR SUŠIUOLAIKINTAS 158
5.1. Švedas prieš Šimkų: stilizacija ar autentiška liaudies kūryba 161
5.2. Liaudies kūrybos išvystymas ir konfliktas nacių okupacijos metais 165
5.3. „Sušiuolaikintas” išvystytas lietuvių liaudies menas 171
5.4. Nuo tautinio kostiumo prie tautinės uniformos 177
5.5. Reprezentatyvioji meno saviveikla Maskvai 182
5.6. Kas brėžė ribas? 186 - KURI ŠVENTĖS TRADICIJA?: „DAINŲ ŠALIS”. TEATRAS AR LIAUDIES OPERA190
6.1.Lietuva–„dainų šalis”?191
6.2.Analogijos pagunda: Estijos ir Latvijos kitoniškumas193
6.3.Autentiš katautinėtradicija:teatras,nechorinėdaina197
6.4. Dainų šventės kaip „liaudies operos” 200
6.5. Lietuvių išeiviai ir jų daugialypė švenčių tradicija 206 - LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS: VIETA PRAMOGINEI ETNOGRAFIJAI etc.