Dr. Regimantas GUDELIS
Šeštasis skyrius (N. Putinaitė “Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino …”, 6. „Kuri šventės tradicija?: „dainų šalis”. teatras ar liaudies opera“). Pirmoji potemė su iššaukiančiu klaustuku –„1.Lietuva –„dainų šalis”?
„Dainų šventės apskritai, o chorinį dainavimą konkrečiai sovietmečiu buvo siekiama parodyti ir įtvirtinti kaip seną lietuvišką tradiciją. […] Tuo tarpu mes atskleisime, kad dainavimas tautinio atgimimo sąjūdyje XX a. pradžioje neatliko išimtinio ar išskirtinio vaidmens. Lietuvių tautinio būrimosi veikla sietina su teatriniais vaidinimais, kurių intarpuose buvo dainuojamos ir chorinės dainos. Ši lietuviškoji specifika atsispindi ir pokarinėse dainų šventėse bei liaudies ansamblio repertuare.“(190).
(Taisytina klaida! Lietuviškuose vakaruose pirmoje dalyje dažniausiai būdavo spektaklis, antroje – choras. Pasitaikydavo ir antraip, pvz., vakaras Seredžiuje: pirma dalis choras, spektaklis po jo. Bet niekada choras nedainuodavo „intarpuose“.)
Ir čia pat N. Putinaitė skelbiasi atliksianti atradėjos vaidmenį:
„Kol kas nėra išsamiai išnagrinėtas kitós nei rašytinės kultūros santykis su lietuvių tautiniu atgimimu, Įdėmesnis, nors ir fragmentuotas žvilgsnis į kultūrinį vyksmą spaudos draudimo paskutiniaisiais metais rodo, kad lietuviška tautinė tradicija turėtų būti siejama su teatriniais vaidinimais, o ne su choriniu dainavimu, net jei vaidinimai ir būdavę paįvairinami chorinio dainavimo intarpais”.197
Ne, ne taip buvo! Prieš pasiskelbiant atradėja, reikėjo pasiskaityti studentams rekomenduotiną literatūrą, atradimų aistra būtų atslūgusi. Literatūra tokia:
- – Gaudrimas Juozas. Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos, kn. 1-2, 1958–1964 m., rusų k. 1964–1972.
– Arminas Anicetas. Lietuvių chorai – tautinės savimonės ir muzikinės kultūros žadintojai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidyklos institutas, 1998. Jo disertacija: Lietuviškų chorų istorijos bruožai. 1969. Mokslu akad. b-ka.
– Lietuvos muzikos istorija, 1 tomas iš Lietuvos muzikos istorija: Tautino atgimimo metai 1883-1918( Red. Algirdas Ambrazas, Dana Palionytė-Banevičienė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Lietuvos Muzikos akademija. 2002;
– Lietuvos muzikos istorija, 2 knyga. Nepriklausomybės metai, 1918-1940. (Sud. Algirdas Jonas Ambrazas.) 2009. Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Pirmoji potemė – „6.1. Lietuva–„dainų šalis”? Kaip sakoma, N. Putinaitė jautį griebia už ragų. Juo labiau kad taip šventę, pasitelkę tuo įvaizdžiu reklamavo Just. Paleckis, T. Venclova, J. Banaitis…Bet jeigu tokiu vardu Lietuvą dar XIX a. taip įvardino kitataučiai kultūros tyrinėtojai, tai kas tame negerai? Ir ko tikisi N. Putinaitė antraštę „Lietuva–„dainų šalis”?“ pateikdama su klaustuku? Demaskuoti tuo veikėjus – juokinga! Gal greičiau įaudrinti oponentus. O ginčytis, diskutuoti dėl ko? Kad tokiu, poetine kalba įkūnytu įvaizdžiu XIX a. Lietuvą pavadino kitataučiai mokslo vyrai? N. Putinaitei kliūna, nors iš tikrųjų lietuviai tuo įvaizdžiui didžiuojasi, bet korektiškai, nepersistengdami. Tarp visų dabar siūlomų Lietuvos įvaizdžių, net keistų, tokio net negirdėjau.
Provokacija tempiama toliau – „6.2.Analogijos pagunda: Estijos ir Latvijos kitoniškumas“. Erzina, tikrai erzina! N. Putinaitė, pati prisipažįsta į dainų šventes neinanti, jomis neįdominti, jų nežiūrinti, be to pati ne muzikė ir štai – be jokių ceremonijų lenda į labai daugialypę meno sritį! Ir nėra čia patikimų svarstyklių, nes reiktų sverti visas renginių žanrines sritis. Eina paprasčiausiu keliu: surašo iš viešai skelbiamą statistiką, lygina ir rodo kaip kitoniškumą. Bet su skaičiais juk kitoniškumo parodyti neįmanoma. Ir kam? UNESCO konvencijoje Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų šventės yra įregistruotos kaip bendra tradicija! Kokį kitoniškumą čia atrasi, jeigu visų iki šiol buvusiųjų dainų švenčių širdis – šveicarų, vokiečių, skandinavų, estų, latvių ir lietuvių – yra jungtinis choras, dainavimo a cappella kultūra.
Neneigsiu, būtų įdomu, net labai įdomu, jei rimti menotyrininkai, tik ne N. Putinaitės lygio, patyrėtų tokį klausimą. Ir ne tikslu neigti, peikti, o aptikti ir išaiškinti gelminius bendrybės–atskirybės bruožus, parodyti, kas mus jungia, kur šalių nuostatos skiriasi. Tą mes akivaizdžiai matome studentų šventėse „Gaudeamus“, girdime atstovų pasisakymuose. Juk po švenčių registracijos į UNESCO panaši mintis buvo svarstoma, tik sutarimo nerasta.
„Kitoniškų“ dalykų yra, jie matomi. Estijos ir Latvijos valdžia savo dainų šventėms lėšų, lyginant su Lietuva, skiria du–tris kartus daugiau, latviai spėjo prisistatyti modernių koncertinių salių, modernizavo Rygos estradą. Praeitą vasarą per TV visa Lietuva galėjo stebėti Latvijos dainų šventę: aukščiausio lygio estrados komplekso estetika, didelis jungtinis choras, skambus repertuaras, jaudinantis visuomenės susitelkimas. Pakalbėjome, pakalbėjome, bet neapsiverkėme ir švęstomis rykštėmis neišsiplakėme. O Lietuvos tarpukario šventės vyko dar sunkesnėmis sąlygomis, bet jos vyko!
Apie tai – daugiareikšmes sąlygas – tokiu atveju reikėjo kalbėti, o ne peikti lietuvių menines/kuriamąsias potencijas. Bet juk jos tikslas kitas – sumenkinti tas potencijas iš esmės.
(„3 Autentiška tautinė tradicija: teatras, ne chorinė daina“) – tikrovę iškreipiantis pasakojimas.
Pirma, diletantiška jau pati antraštės formuluotė, nes nei teatras, nei choras nėra ir negali pretenduoti į autentinę tradiciją, t.y. kokios nors tautos nuosavybę. Jie yra bendriniai žmonijos kultūros fenomenai! Choras minimas jau Šventajame rašte, teatras mums labiausiai asocijuojasi su Antika, nors vaidindavo ir pirmykštės gentys. N. Putinaitė kalba apie XIX a. pirmąją pusę. Tuo laiku jaunų kultūrų tautos tų menų jau mokėsi iš bendrosios patirties, taip kaip mokėsi ir profesinio meno. Tautinio atgimimo vaidybos mokymąsi B. Sruoga vadino juodžemiškumo ir akademiškumo fuzija.
Manau, reikia skirti štai ką: vaidinimų ir papročių vietą autentiškoje etnokultūroje ir tų fenomenų perkėlimą į sceną. Šia tema fokloristai ir kultūrologai yra prirašę kalnus knygų! Etnokultūros lietuvių tautinio atgimimo metu situacija ir yra būtent aktyvus, tikslingai suintensyvintas etninės kultūros fenomenų perkėlimas į sceną, nors ta scena buvo ir turtingesnio ūkininko klojimas, ir paprasta troba.
Tai buvo momentas, kai emancipavo atlikėjai ir publika. Chorai šiuo atveju neturėjo sau lygių.
Antra, minimu laikotarpiu, nors choro ir vaidinimų menas susiliejo su tautinio atgimimo judėjimu, jų plėtros ir mokymosi trajektorijos ženkliai skyrėsi. Chorai, veikdami bažnyčios terpėje, vadovaujami profesionalaus vargonininko, buvo tiesiogiai įtakojami bręstančios tautinės profesinės muzikinės kultūros. Tai parodo neblogai organizuotas pradžioje vargonininkų, vėliau ir jaunimo mokyklose muzikinis lavinimas. Savo laiku įsisteigė J. Naujalio muzikos mokykla, vėliau Klaipėdos ir Kauno konservatorijos, savo ruožtu vargonininkais rūpinosi ir Šv. Cecilijos draugija. Tokia nuoseklia, gerai metodiškai organizuota lavinimo istorine linija teatrinė veikla Lietuvoje pasigirti negali.
Trečia, apie choro ir teatro tradiciją N. Putinaitė kalba kiekybiniu aspektu. Bet choro ir teatro, tame tarpe ir mėgėjų, kiekybinė dimensija Europos ir daugelyje kitų kontinentų yra choro privilegija. Choras yra demokratiškiausias muzikinės veiklos žanras, rūšis, jis telkia didžiausią gyventojų dalį. Kalbėti apie lietuvius kaip vaidintojus, o ne dainuotojus – absurdas. N. Putinaitės tikinimas, jog „masinio chorinio judėjimo iš pačios liaudies (pabraukta – R. G.) Lietuvoje nebuvo“, rodo, kad ji net nesuvokia elementarių chorinės organizacijos principų! Bet garsiai kalba.
Apie ką konkrečiai autorė kalba tam skirsnyje? Kalbama apie „lietuviškus vakarus“ XX a. pradžioje, kuomet vyraujančiu žanru, neva, buvę vaidinimai, iš jų, kaip iš kiaušinio, išriedėjo daugiabalsis choras. Toliau – skurdi lietuviškų chorų padėtis tarpukario Lietuvoje.
„Chorai gyvavo provincijoje, nes buvo remiami valstybės, o masinio chorinio judėjimo iš pačios liaudies Lietuvoje nebuvo. Operos populiarumas prieš chorinę dainą, spontaniško liaudies noro dainuoti nebuvimas nurodo į „teatrinę“, o ne „dainuojančią“ lietuvių tautą.“
(Įsiterpsiu – aš niekaip negaliu patikėti, kad intelektualūs N. Putinaitės pasekėjai, tame tarpe ir knygos recenzentai, perskaitė rankraštį. Jeigu buvo kitaip – jie atidžiai perskaitė, tai jau kiltų daug kitų klausimų.)
Kai yra viešai paskleista klaidinga informaciją, jaučiu pareigą trumpai iškloti kokia ta buvo tikrovė.
Informacijai: lietuviškų chorų pradžia (XIX a. apb. –1918 m.).
– Lietuviškų chorų judėjimas prasidėjo ne su lietuviškais vakarais miestelių salėse ir klojimuose, o bažnyčioje, apytikriai su „Aušros“ (1886) pasirodymu. Tai buvo iš pačios liaudies giedotojų grupės, kurios savo iniciatyva bažnyčiose pradėjo giedoti lietuviškai ir tuo priešintis prolenkiškiems giedotojams. Platesniu kultūros žvilgsniu Lietuvoje choro mokymosi inicijuojančios ir spartinančios aplinkybės buvo: liaudies daugiabalsio dainavimo tradicija;//
– tautinis atgimimo sąjūdis (su visa „klojimių vakarų gadyne“);//
– ir taip pat vadinama bažnytinės muzikos reforma (cecijalistų sąjūdis);// kompozitoriaus J. Naujalio pastangos lavinant vargonininkus ir formuojant tautinę chorinę literatūrą.//
– Lietuvos modernėjimas ir profesinio tautinio muzikos meno virsmo pradžia.
Carizmo metais legalus choro židinys ir veiklos bazė, dar kartą akcentuoju, buvo bažnyčia. Carizmas giedoti bažnyčioje nedraudė. XIX–XX amžių sankirtoje bažnytinių chorų tinklas Lietuvoje jau aprėpė didelę dalį etninių regionų. Būtent bažnytiniai chorai buvo ir visų lietuviškų vakarų meninė atrama. Aš pats kartu su Klaipėdos universiteto, K. Pemkaus bibliotekos vedėja Danutė Steponavičiūte peržiūrėjome visą tautinio atgimimo legalią ir nelegalią spaudą, sudarėme joje paskelbtų chorų sąrašą. Nustatėme, jog spaudos draudimo laikotarpiu periferijoje, neskaitant Kauno, veikė 36 bažnytiniai chorai, po spaudos draudimo atšaukimo susikūrė dar 114 bažnytinių chorų. (Šiek tiek daugiau, nei skalbiama muzikos istorijos leidiniuose). Didžioji dauguma jų, aišku, veikė nesistemingai, tačiau tai jau buvo ištisas chorų tinklas, kartu ir choro mokymosi mokykla. Mokytasi giedoti keturiais balsais – bažnyčioje su vargonais, vakaruose tekdavo giedoti a cappella. (Pianinas buvo retenybė.). Minėtą bažnytinių chorų tinklą ypač vertino edukologas profesorius Eduardas Balčytis. Tą tinklą jis traktavo kaip ypatingą ir nepakeičiamą anomis sąlygomis muzikinio ugdymo sistemą. Tai iš pokalbių, pokalbiuose, nes tuo klausimu jis darbų nepaskelbė.).
Dideli nuopelnai už chorų steigtį tenka tautiškai orientuotam dvasininkijos elitui: J. Katelei, T. Braziui, A. Jakštui, A. Sabaliauskui, Vaižgantui ir kitiems, taip pat jaunų dvasininkų idealistų plejadai.
N. Putinaitė ir čia su literatūra elgiasi netvarkingai, pvz., sklaidos. Kalbėdama apie itin mūsų muzikos istorijoje reikšmingą faktą – 1906 m. lietuvišką vakarą su dūdų orkestru, choru ir spektakliu, remiasi amžininkų prisiminimais ir kalbėjimu vien tik apie spektaklį, bet juk kalbame apie jos mokslinį darbą! Tokiu atveju privalėjo susirasti autentinę informaciją/reportažą, pvz. A. Sk. (tikrosios pavardės nustatyti nepavyko – RG.) straipsnį „Lietuvių vakaras Seredžiuje“ (Vilniaus žinios. /Iš Lietuvos/ 1906. rugpjūčio 20 d.). Jame A. Sk. kompozitorių S. Šimkų kelia į padanges, gražiausiais žodžiais giria chorą ir jo atliktas liaudies dainas. (Pasirodo, choras kiekvienos dainos dainavo tik pirmąjį posmą. A. Sk. meldžia S. Šimkų: „nebūk toks išdidus“, kitą kartą padainuok daugiau posmų…)
Tarpukario Lietuva. Pirmieji metai chorams buvo sunkūs, vyko persiorganizavimas. Atsitiesta ir pirmyn produktyviai pažengta su pirmąja dainų švente. Dėl Operos trumpai: tai buvo tarpukario Lietuvos profesinės muzikos centras, jo istorinė misija pilnai pasiteisino, bet teatras buvo brangi kultūra, prieinama tik Kauno elitui. Radijas taip pat buvo retas dalykas: 1939 m. šalyje tebuvo 88 000 abonementų. Manymas, jog į Operą galėjo eiti kas nori – naivus.
Kaip žinome, tarpukaris – produktyvus visais požiūriais, tačiau nelengvas Lietuvai laikotarpis. Dėl to pagrindine muzikine veiklos sritimi ir per visą tarpukarį išliko chorai, jų mecenatai – bažnyčia ir visuomeninės organizacijos. Chorų valstybė finansiškai nerėmė, nes nepajėgė. Ugdant chorų meną daug nuveikta bendrojo lavinimo mokyklose ir Universitete. Profesinio choro neturėta, todėl iškiliosios choro muzikos propagavimas teko centriniams chorams: Šaulių chorui (vad. N. Martinonio), Jaunosios Lietuvos (vad. Kl. Griauzdė), Universiteto centriniam (vad. K. Kaveckas). Choro visuomeninis prestižas – aukščiausias: kiekvieno choro pasirodymas buvo skelbiamas ir recenzuojamas per visus laikraščius. N. Putinaitės teiginys, neva chorai gyvavo provincijoje, nes buvo remiami valstybės, o masinio chorinio judėjimo iš pačios liaudies Lietuvoje nebuvo – kažkas iš vaizdą kreivinančio veidrodžio. Lietuvoje apie 1939 m., neskaitant lenkų okupuoto Vilniaus krašto, veikė 400 chorų su 17 000 dainininkų. Jų metodinis ir stilistinis žymuo – daugiabalsis dainavimas a cappella.
Dar nedidelė, bet svarbi žinia, tik jau skirta kitiems adresatams – „Skambančio molio“ recenzentams, gerb. dr. Rimai Malickaitei CC ir prof., dr. Arūnui Streikui, atstovaujantiems Lietuvos katalikų akademiją. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu katalikų bažnytiniai chorai (jie jungėsi į organizaciją „Pavasaris“) sudarė šiek tiek didesnę visų, dalyvavusiųjų dainų šventėse, chorų dalį.
Pirmojoje šventėje pagal institucinę priklausomybę chorai buvo tokie: pasaulietiškų organizacijų – 46 arba 52 %proc. nuo bendro chorų skaičiaus, o bažnytiniai bei katalikiškų organizacijų chorai – 42 arba 48%; antrojoje: pasaulietiški – 39 arba 40%, o bažnytiniai – 58 chorai arba 60%; trečiojoje: pasaulietiški – 80 chorų arba 40%, o bažnytiniai – 119 chorai arba 80%. Tendencija: šventėse bažnytinių chorų skaičius išaugo nuo 48% iki 80%. Be to, trejas savo dainų šventes surengė katalikiškoji „Pavasarininkų“ organizacija.
Šiame kontekste Katalikų mokslų akademijai atstovaujantys knygos recenzentai, praleidę N. Putinaitės tekstą, kuriame apskritai bažnyčios nėra, išstatė save į ganėtinai nejaukią padėtį.
Tema „6.4. Dainų šventės kaip „liaudies operos” taip pat visai silpna. Buvo progos po tokiu pavadinimu išanalizuoti Ansamblių vakaro renginius, bet ta proga tik buvo. Kalbėta „apskritai“.
Tema „6.5. Lietuvių išeiviai ir jų daugialypė švenčių tradicija.“ Tekstas skirtas Dainų šventei – trumpas, lėkštokas aprašymas. Yra platesnių tekstų (mano paties ir prof. D. Petrauskaitės), tačiau dėmesį patraukia šokių švenčių aprašymai. Daug įdomios informacijos, atrodo, šiame žanre N. Putinaitė turi ir kompetenciją. Patiko, bet nesiimu vertinti – ne mano sritis. Vis dėlto šis tekstas yra ir informatyvesnis, ir nuoseklesnis už tekstą apie Dainų šventę.
Tai ir viskas. Tokios mano trumpos pastabos apie knygą.
Ir vis dėlto, baigdamas grįžtu prie to dainų šventės „apibendrinimo“ (žr. 4):
„Turiniu šventė buvo konservatyvi ir sovietinė, apėmusi didelę liaudiškos kultūros įvairovę, pradedant ideologinėmis dainomis, baigiant populiaria kapelų muzika ar estradinėmis sovietinių kompozitorių dainomis“.
Nuopuolis, estetinė mintis knygoje degradavo iki vulgaraus bolševizmo. Sovietinio laikotarpio estetologija vienaip ar kitaip buvo mokslas apie grožį, meną kaip tokį. N. Putinaitės estetinė koncepcija – nuogas, grubus ideologizavimas.
Ką dar galima pridurti?
Pirma, Dainų šventė aprašoma fragmentiškai, tekstas išblaškytas, paviršinis, be aiškios metodologinės koncepcijos. Originalių įžvalgų bei perspektyvos nepateikia. Lietuvos dainų švenčių kultūroje išeities nėra. Šventes siūloma naikinti, o vietoje jų sugiedoti himną ir tvarkyti kiemus.
Niūri, pesimizmą sėjanti knyga.
Lietuvos mokslų taryba, praleisdama knygą kaip finansuojamą projektą, pasielgė aplaidžiai: knygoje liko per daug didelis kiekis klaidų ir teiginių aprašant visą XX a. pirmosios pusės lietuvių muzikinę kultūrą, tame tarpe ir dainų šventes…
Dainų šventės – vienintelė tokia ilgaamžė šalies meno šventė, dokumentuota valstybiniu Įstatymu, jos formatas ir vertybės yra išaiškinti UNESCO konvencijos lygiu. Knygoje ši ir kita dokumentika demonstratyviai ignoruojama. Racionalu manyti, kad tokiu atveju privalėjo įsikišti Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos ir kaip nors išlyginti padėtį. To neatlikus, yra paliktos atvirtos durys anarchijai ir chaosui, destrukcijai kultūros reiškinių refleksijai apskritai.
Sakoma, kiekvienai prekei yra reikalinga reklama. Dažnai meno publiką suaktyvina aštriai rėkianti kritika. Gal tokį efektą sukėlė ir „Skambantis molis“? Pasimatys jau šią vasarą, per Jubiliejinę. Tik neduok Dieve tokio purvo, koks buvo papiltas 2018 m. šventėje!
1 Putinaitė N. Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai.“ /Lietuvių katalikų mokslo akademija. Naujasis Židinys–Aidai. 2019, 385.