REGIMANTAS GUDELIS
Kai kalbame apie šventes ar vieną kurią šventę, mes alkstame gražių žodžių, poezijos, nes tik ji mums gali atskleisti aukštąsias šventės prasmes ir koncentruoti mūsų loginį mąstymą. Sutariame, dainų šventė yra tautinės tapatybės ypatinga raiška, kartu menas, filosofija, besiskleidžianti ne kasdieninėje veikloje ar akademinėje paskaitoje, o virš kasdienybės, jausminėje sferoje. Už tai dainų šventę reikia pergyventi, pajausti protu ir širdimi. Pacituosiu savo bendramokslio, kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus mintį iš neseniai pasirodžiusios Arvydo Juozaičio knygos „Kauno saulė“ (Miesto epas, II dalis, 2023): „Dainų šventė yra visuotinė tautos sueiga, ji kilni, niekam negrasina, ji nekviečia į karą, ji nieko neprakeikia ir nieko neatstumia – ji skirta tautai ir Dievui, ji reiškia „Vox Populi – Vox Dei“, tai „tautos balsas – Dievo balsas“.
Dainuoti gali visi ir turi visi. Dainavimas choru – tai žmogaus, ne tik choro giesmė. Himnas praeičiai ir ateičiai. Per dainą choru visi laikai susilieja į vieną galingą istorinį srautą. Be to srauto nėra nei žmogaus, nei tautos, nėra nei valstybės. Dainų šventės – tautos žvaigždžių valanda.“
O kaip apie šventę rašome mes, iš profesinės srities, įsipareigojame apie šventę rašyti dalykiškai, sausai, atseit, lyg pretenduodami į išliekamą informaciją, neišvengiame pasikartojimo, trafareto. Daug kartų agitavau dainų šventės bei tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso rengėjus kviesti ką nors iš žodžio meistrų, jie juk gražiau aprašys, apdainuos, šventę suriš su jūros ošimu, jei ne taip kaip Maironis eilėse „Nuo Birutės klano“, bet lakiais sparnais. Tokių nebūdavo, gal ir nedrįsdavo…
Šiaulių, mūsų – Klaipėdos – ir netrukus įvyksianti dainų šventė Kaune yra tikslingai organizuota grandinė renginių, kuriuose chorai susirepetuos, tuo pačiu įvairių regionų žmonės artės prie Jubiliejinės šventės, įsitrauks į sūkurį. Grandiozinė įžanga į Jubiliejinę!
Dainų švenčių šimtmečio jubiliejus – tai ne kokio nors istorinio tarpsnio ar veiklos periodo paminėjimas, o paties objekto iškiliųjų vertybių, tautinės tapatybės, misijos tautos kultūroje manifestavimas. Tai reiškia, Jubiliejinės sėkmė ir jos poveikis tautai didele dalimi priklausys ne tik nuo to, kaip gerai chorai dainuos joje, bet ir nuo mūsų pačių dvasinio nusiteikimo, pasiruošimo priimti tas didžiąsias vertybes. Šis psichologinis pasiruošimas taip pat virsta vienu iš svarbių miestų – Šiaulių, Klaipėdos, Kauno – švenčių tikslu.
Klaipėdai didžiuotis savo dainų šventėmis dera. Restrospektyviai žvelgiant, laikotarpiu nuo šviesios atminties Vytauto Blūšiaus, Roberto Varno iki dabar, mieste švenčių įvyko gal nemažiau kaip Šiauliuose ir Kaune kartu paėmus. Visos jos buvo rūpestingai organizuotos, sklandžiai pravestos. Vienos linko į pramogą su senųjų automobilių paradu avanscenoje, šaudymu iš muziejinių armotų, kitos, jų bene daugiau, rimto tono, epiškos platumos. Dalyvaujantys šventėje meno kolektyvai taip pat visuomet būdavo nepriekaištingai pasiruošę. O dėl savo dainų švenčių ateities klaipėdiečiai gali būti ramūs: Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ pirmininkas doc. Algirdas Šumskis jau daugelį metų jas, tuo pačiu ir tarptautinį Stasio Šimkaus chorų konkursą bei jungtinių chorų koncertus su stambios formos veikalais organizuoja dabar, sistemingai organizuos ir ateityje, kol veiks chorinė bendrija „Aukuras“: nepails jos pirmininkas Algirdas Šumskis. Dainų šventės Klaipėdoje yra ir bus!
Klaipėdos publika. Be publikos dainų šventės, suprantame, nėra ir negali būti; jei meniškai organizuoti kolektyvai dainuoja, groja, šoka, tai juk kitiems. Jei tų kitų, t.y. publikos nėra, tai nėra ir pačios meninės komunikacijos, komunikacija nevyksta. Atlikėjai nerepetuoja ir nevargsta dėl savęs, nes tai būtų tik pasidainavimas laisvalaikiu. Verta priminti, jog būtent publikos Klaipėdos dainų šventėse netrūksta. Daug jos buvo ir paskutinėse (2018, 2022, 2023) šventėse, tačiau ypač daug ką tik įvykusioje. Gal šį kartą tiek daug klaipėdiečių sugužėjo į šventę, nes buvo geras oras, bet greičiau, jog jau visoje šalyje pasijautė artėjančios Jubiliejinės dainų šventės dvelkimas. Vienaip ar antraip, jautėsi miesto dvasios pakilimas.
Klaipėdiečių publika, lyginant su ramia Šiaulių ar atidžia Kauno, yra judresnė, impulsyvi, linkusi „įsibanguoti“ net ten, kur tų bangų jau per daug. Bet savitvardos vis dėlto turi. Iš ko matosi? Ne paslaptis, dainų šventę rengėjai – meno vadovas ir režisieriai – projektuoja ir pateikia kaip vientisą monumentalų meninį kūrinį, bendrą jo procesą reguliuoja sekant bendraisiais muzikinės logikos principais. Ir taip dainų šventės pradžioje būna teikiama įžanginė ritualinė, „oficialioji“ dalis – himnai, keletas choro tautinio turinio dainų, po to seka laisvesnė, lyg vidurinė dalis, kurios metu mūsų šventėje pasirodo visų kitų žanrų kolektyvai. Ši visuomet būna „linksmesnė“. Finalas – kelios tradicinės tautinės giesmės. Klaipėdos publika, tenka pripažinti, tokį trijų dalių meninį srautą gerai pajaučia ir jam atliepia: įžanginėje dalyje ji visuomet laikosi rimtai, būna susikaupusi, vidurinėje „pasileidžia“, kartais per daug ir „įsibangavusi“ skandina sekantį programos numerį (dažniausiai nukenčia koks vyresniojo amžiaus žmonių šokis ar kita), vis dėlto artėjant į finalą, ji susitvardo ir visuomet surimtėja. Tai leidžia tvirtinti, jog šventinė kultūra Klaipėdoje yra.
Chorai savo ruožtu praėjusioje dainų šventėje užėmė visą estradą. Žiūrint „iš akies“, jų buvo gal tris-keturis kartus daugiau nei Šiauliuose, gal pusantro ar net du kartus daugiau kaip jų būna Kaune. Tautinių instrumentų orkestrui nuolat diriguoja prof. Vytautas Tetenskas, Anatolijus Tumanovas – jis iškilus instrumentininkas ir nepakeičiamas birbynių ansamblio vadovas. Skudučių globėja, nuolatinė dirigentė – doc. dr. Algytė Merkelienė, šį kartą ir mažeikietė Eridana Tallat–Kelpšienė. Kanklininkes vedė šilalietė Jolanta Bučnienė.
Sukime link jungtinio choro. Chorai subrendo, garbių dirigentų visų nesuminėsi. Vis dėlto, tarp nepamirštamų bus prof. Gediminas Purlys, prof. Fabijonas Sereika, doc. Robertas Varnas, doc. Vytautas Blūšius, doc. Remigijus Songaila, doc. Romualdas Misiukevičius, Vidmantas Ruzgys ir kiti. Atskirai norisi paminėti šiuo metu ir vieną iš vyriausiųjų Lietuvoje, dabar tėviškėje gyvenanti chorvedį doc. Praną Jankauską. Vieni jų jau atgulė amžino poilsio, kiti dar sėkmingai darbuojasi kituose miestuose. Per Vėlines degame žvakes Kartenos kapinaitėse atgulusiam ilgamečiui berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ vadovui Juozui Kubiliui. Jo antkapio žodžiai iš dainos: „Šitą žemę man likimas dovanojo..“. Nebediriguoja ir doc. Zita Kariniauskienė, daug nuveikusi Klaipėdos ir visos Lietuvos labui, daugkartinė dainų švenčių dirigentė, Eduardo Balsio menų gimnazijos choro vadovės pareigas ji perdavė Erlandai Tverijonienei jau suka link senjorių… Kaip sakoma vienoje estų dainoje „Dainos čia niekada nenutyla, pavargusius dainininkus pakeičia kiti…“.
O kas tie nauji, dirigentai? Iš Klaipėdiečių – choro „Cantare“ vadovo pareigas neseniai iš prof. Artūro Dambrausko perėmęs ir jau pradedantis diriguoti šventėse Ramūnas Baršauskas (dirigavo Donato Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“), naujoji Eduardo Balsio menų gimnazijos choro vadovė Erlanda Tverijonienė (Zitos Bružaitės „Bičių dainelę“) – sveikiname juos abu! Kartu sveikiname ir šventėje dirigavusį Šiaulių dainų šventės meno vadovą Remigijų Adomaitį (Gintauto Abariaus „Vilties dainą“). Toliau iš jaunųjų jau seks dirigento tribūnoje spėję įsitvirtinti Kretingos choro „Kristale“ vadovė Kristina Rimienė (Liongino. Abariaus „Augo bernelis“), Rita Urniežienė (Zitos Bružaitės „Lietuvos bruole“), Palangos choro vadovas Edmundas Jucevičius (Juozo Naujalio „Jaunimo giesmė“). Prof. Kazimieras Kšanas, dr. Arvydas Girdzijauskas, Jolanta Vyšniauskienė, doc. Tomas Ambrozaitis – klaipėdiečiams gerai žinomi, žinoma ir jų meninė energija. Pažįstami ir vilniečiai – profesoriai Vytautas Miškinis (Juozo Naujalio „Lietuva brangi“), Kastytis Barysas (Giedriaus Svilainio „Pamario dainos“), Artūras Dambrauskas (Vaclovo Augustino „Tėvyne mūsų“). Jau ne pirmą kartą šventėje matėme iš Klaipėdos kilusį, buvusio geriausio tarp mėgėjų šalyje choro „Bel canto“, o dabar ansamblio „Lietuva“ vyr. dirigentą Egidijų Kavecką (Laimio Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“), kauniečius Jovitą Kulakauskienę (Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė“) ir Dainių Druskį (Juozo Naujalio „Už Raseinių ant Dubysos“).
Norėtųsi pateikti ir detalesnių įžvalgų apie kiekvieno jų diriguotus kūrinius, tik, jog šį kartą rašinys ir taip išsiplėtė. Atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog šį kartą mūsų choro klasika („Kur bėga Šešupė“, „Už Raseinių“, „Jaunimo giesmė“ ir kt.), po jų vaikymo perdėm greitais tempais grįžo prie nuosaikesnio Česlovo Sasnausko ir Juozo Naujalio chorinės dainos stiliaus. Tą stilių – ramią, dainingą muzikos tėkmę, taigi ir klasikos kriterijus mes, vyresnieji, perėmėm iš savo profesorių, senosios kartos iškiliųjų dirigentų – Konrado Kavecko, Klemenso Griauzdės, Antano Budriūno ir kt. Ką reiškia, tarkime, „Jaunimo giesmę“ kai kurių jaunesnių dirigentų noras sumoderninti, pravesti perdėm greitu tempu? Ogi gaivališką skubą, iškreiptą kūrinį, savo ruožtu dainininkai priverčiami „lėkti“, tenorai, antai, kadencijoje pavingiavimo apskritai nebegali išdainuoti, bosų fa diez dingo su visam…. Ir būtent tikrai dera visiems pasakyti, jog šioje šventėje klasiką dirigavę Edmundas Jucevičius, Jovita Kulakauskienė, Dainius Druskis ją interpretavo jei ne muziejiškai/naujališkai, tai bent tikrai tokioje šviesoje. Ir tai laimėjimas!
Nesupratau vienos iš naujųjų dainų – Laimio Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“. Ją jau buvau girdėjęs Kauno dainų šventėje, berods, 2018. Buvo tarsi kita daina – žmonių pasiūbavimas, susišaukimai kur abipus Nemuno, Sigitos Gedos poezijos dvasioje. Šį kartą alla foxtrot! Negi taip dainuos ir publika strikinės Jubiliejinėje šventėje? Nežinau. Už savaitės šių metų Kauno dainų šventė, jos programoje, atrodo, šios dainos nėra. (Jubiliejinėje yra!).
Moterų choro dainas dainavo moterų chorai ir mišrių chorų moterys drauge. Mat į Klaipėdą būna kviečiami visi chorai ir visi yra laukiami, net ir tokie, kuriems laimė dalyvauti Jubiliejinėje šventėje nenusišypsojo. Šį kartą susirinkę moterų chorai repertuarą mokėjo, bet ne taip gerai, kad patys galėtų korektiškai atlikti savąsias dainas, tarp kurių nelengva Kęstučio Daugirdo išplėtota liaudies sutartinė „Užaugo liepa“. Prireikė anų moterų talkos. Todėl, užuot pasidejavus, kad talka iš mišrių chorų praskiedė savitą moterų choro vokalinę spalva, dainavimo stilių ar panašiai, talkininkėms tenka sakyti ačiū! Dėka jų, „Užaugo liepa“, kurią dirigavo Judita Kiaulakytė, skambėjo gana darniai, raiškiai, nors moterų chorui būdingo skaidrumo lyg ir nesijautė. Lengvesnė Zitos Bružaitės „Bičių dainelė“ pakerėjo klausytojus (dirigentė Erlanda Tverijonienė). Tokių smagių dainų šventėse reiktų daugiau.
Vyrų daina – Zitos Bružaitės „Lietuvos bruole“. Programoje įrašytas vienintelis vyrų choras neatvyko, todėl ji teko mišrių chorų vyrams – dirigavo Rita Urniežienė. Šita daina, manyčiau, bus laikoma viena geriausių (kaip vyrų choro daina) visoje mūsų chorinėje literatūroje. Meistriškai sukomponuota laisvo kanono principu, energinga, liaudiškų intonacijų – tikra vyrų daina. Būkštavimo buvo ar pasiseks, bet pasisekė. Vis dėlto kelios pastabos vyrams apskritai. Choro tenorai! Juos visi uja, skundžiasi jog apskritai Lietuvoje jų „nėra“. Kartoka tenorų dalia. Bet kaip šį kartą jų nepapeikti. Taigi, kaip jų nepapeikti: „Lietuviais esame mes gimę“ jie visai padoriai ištraukė lia bemol, o va, „Augo bernelis“ – negalavo su mi bemol, fa. Vyrų solo privalėję blizgėti trigarsiai, deja, nesigavo išblizginti. Tai kas gi čia dabar?
Vaikų chorų, kaip ir visuomet, į Klaipėdą suvažiuoja labai daug ir visi būna gerai pasiruošę. Geros ir dirigentės – Regina Valskienė, Alma Žukienė, Regina Vindžigalskienė bei dirigentas Vytautas Valys. Viskas būtų gerai, tik tas nelemtas klausimas: kada mes begirdėjome ir kada vėl išgirsime šventėje vaikus dainuojant a cappella? Nors ir kokią paprastą liaudies dainelę! Juk šventėse mažieji ir jaunieji dainuoja tik su orkestro pritarimu, kuris savo aštriomis sinkopėmis, motoriniu ritmu ir giežtu būgno „kalimu“ juos varyte varo į popsą. Kam vaikai iš mažumės tempiami į popsą?
Šokiai. Šį kartą jų matėme mažiau. Lyg ir norėjosi daugiau.
Finale dvi visiems žinomos tautinės giesmės – Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ ir Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Buvo ir kai kas naujo. Pirmosios – „Lietuva brangi“ prof. Vytautas Miškinis daug nerepetavo. Tiesą sakant, repetavo, tik neįprastu metodu. Choro paprašė absoliučios tylos, jai įsivyravus, minutę estradą gaubė tyla. Maestro prabilo prakalbo griežtoku tonu: “koncerte mūsų laukia ypatingas tikslas, prašau įdėmiai sekti rankas, šventiniame koncerte bus kai kas naujo”. Ir tąją giesmę giedant koncerte meninį vaizdą dirigentas kūrė čia pat, visų akivaizdoje. Jo inspiruotas choras tapo jautriu jo instrumentu, betarpišku kūrybos dalininku. Apie tokią kūrybą, kaip aukščiausiąjį atlikėjiškojo meno aktą, meno kritika kalba nuolat, tačiau tikrovėje tik nedažnas savo akimis tai yra matęs. Tiesa, paskutinėse šventėse tos „Lietuva brangi“ nerepetuodavo ir maestro Lionginas Abarius, tačiau tai jau kitas atvejis: dainininkai prie jo buvo pripratę ir iš anksto žinojo, kur bus dainuojama tyliai, kur lėčiau, kur judriau, su kokia teksto eilute seks kulminacija etc.
Finale – originalus Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ (dirigavo Algirdas Šumskis) pateikimas. Patirtis kalba, jog dvi ritualinės tautinės giesmės viena po kitos nelabai gerai – ima tarp savęs konkuruoti, silpsta publikos dėmesys. Gal ir turint tai omenyje, šiai giesmei giedoti į avansceną buvo pakviesti visi šventės dirigentai, liaudininkų, šokėjų vadovai ir kiti. Ir taip visa estrada ir avansceno veidu į publiką, įsitraukus ir jai buvo giedama ta iškilioji tautinė giesmė – priesaika Tėvynei. Apibendrintą garso ir vaizdo efektą lai dar kartą pergyvena toje šventėje buvę, nebuvę lai įsivaizduoja.
Taigi, kaip jau ir minėjau, Klaipėda turi didžiuotis savo dainų šventėmis, kaip ir didžiuotis jos tradicijų puoselėtojais. Nuoširdi padėka dainų šventės kūrėjams ir rengėjams: Klaipėdos miesto chorinei bendrijai „Aukuras“ jos tarybos pirmininkui doc. Algirdui Šumskiui ir režisierei dr. Kristinai Blockytei-Naujokei bei visai bendrijos Tarybai, Klaipėdos savivaldybės kultūros centrui Žvejų rūmams, Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, visiems savanoriams, ypač visiems rėmėjams – Lietuvos Kultūros tarybai, Klaipėdos savivaldybei ir kitiems ženkliai prisidėjusiems, kad dainų šventė būtų gražesnė, dvasingesnė, turiniu turtingesnė, spalvingesnė, atlieptų klaipėdietiškas dainų švenčių tradicijas, ženkliai prisidėtų prie Lietuvos dainų šventės 100-mečio!
Geros kloties visiems dainininkams, šokėjams, liaudininkams Jubiliejinėje dainų šventėje Vilniuje!