Dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ JUKONIENĖ
Ar iškėlėme vėliavą karaliaus Mindaugo pilies kuoruose? Į šį klausimą reikėtų atsakyti mums visiems, vienaip ar kitaip susijusiems su Jubiliejine dainų švente. Juk šventėme ne tik Pirmosios dainų šventės šimtąjį gimtadienį, bet ir VALSTYBĖS DIENĄ. Mintyse norisi dar kartą „perdainuoti“ ir „pašokti“ jau tolstant šios Šventės įspūdžiams.
Apie Kauno dainų šventę rašiau. Nesikartosiu. Tačiau gilų įspūdį paliko ir kiti Jubiliejinės renginiai
FOLKLORINIŲ ANSAMBLIŲ VAKARAS Katedros aikštėje asocijuojasi su aukso grynuoliu. Buvo viskas natūralu, paprasta, tikra, kaip močiutės kepta skalsi ruginė duona. Mūsų tautos gyvenimas buvo atskleistas, Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, „iš pačių pašaknų“. Koncerto pabaigoje iš scenos gilumos pasirodžiusi balta moteris su kūdikėliu ant rankų simbolizavo mūsų tautos Gyvybės medį, nešdama viltį ateities kartoms. Dėkinga publika sujaudinta iki ašarų, stovėdama ilgai plojo, nepaleido „artistų“ nuo scenos. Šio vakaro rengėjai širdimi pajuto Pirmosios dainų šventės dvasią, per liaudies meną ir tradicijas kukliai ir paprastai primindami, iš kur mes atėjome.
DAINŲ IR ŠOKIŲ ANSAMBLIŲ VAKARAS Kalnų parke taip pat spindėjo auksu. Bet čia talentingų meistrų rankose apšlifuotas aukso grynuolis įgijo aiškią formą. Vakaro rengėjai, kaip kokie „ezoterikai“, atgaivino gamtos stichijas – saulė, vanduo, oras, ugnis. Tai ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos egzistencijos pamatas. Sceninis vaizdas, muzika, apipavidalinimas įtikinamai nukreipė žiūrovo mintis į mūsų istorijos šaknis ir dabartį. Vakaras buvo gražus ir turiningas visomis prasmėmis. Viskas apgalvota, skoninga, nenukrypstant į pigų publikos linksminimą. Vakaro rengėjai nuoširdžiai padirbėjo, atskleisdami Lietuvos kultūrinio kelio pradmenis ir sąlytį su dabartimi.
TAUTINIŲ ŠOKIŲ VAKARAS Futbolo federacijos stadione „pakvipo“ pagonybe pačia gražiausia prasme. Juk mes taip pat kažkada buvome pagonys. Didelio choreografų talento dėka galėjome aikštėje pamatyti tai, ką jie sukūrė. Didžiulėje aikštėje kuklių tautinių šokių priemonėmis choreografai išradingai piešė žalčio, saulės ir kitus pagonybės simbolius. Aliuzija į M.K. Čiurlionį? Gal būt. Bet gi be viso šito ar įsivaizduojama mūsų Lietuva? Trūksta žodžių padėkoti Šokių vakaro rengėjams už istorinę, tradicinę, patriotišką šventę.
Atėjome į Jubiliejinės kulminaciją – DAINŲ DIENĄ. Deja, Dainų dienos koncertas nesuspindėjo ryškiausiu brangakmeniu Jubiliejinės karūnoje. Labai gaila… Nepykite, broliai chorvedžiai. Bet ką myli, iš to daugiau ir reikalauji. Koncerto programos sudarymas paliko atsitiktinumo įspūdį. Atseit – reikia, tai ir padainuosime. Koncerto intarpuose nūdienos reklamos elementai. Bet ar Tėvynės meilei reikia reklamos? Vienoje vietoje pabarstyta, kitoje pabarstyta, gal kas nors ir išeis… Nesijautė tvirtos, vieningos rankos, vedusios į svarbiausią tikslą – Pirmosios dainų šventės ir Valstybės dienos pagerbimą. Koncertas be pabrėžtinai išryškintos centrinės idėjos netapo visų Jubiliejinės šventės renginių didingu apvainikavimu. Na, padainavom, į programą įtraukėme keletą „privalomų“ kūrinių. Bet tokių dainų švenčių jau turėjome? O kuo išskirtinė Jubiliejinė? Nebuvo svarbiausio akcento. Kyla abejonių: ar kartais nepasiduodame pagundai
labiau parodyti save, pamirštant VARDAN KO ši šventė. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad chorai skambėjo taip gerai, kaip tik gali skambėti tokioje masėje. Tai didžiulio ir sunkaus chorų vadovų triūso rezultatas. Galvojant apie būsimąsias šventes, ar nereikėtų suvienyti visų žanrų vadovų jėgas bei kūrybinę potenciją? Kad visi suktųsi apie vieną ašį, neišsisklaidydami į atskiras „parapijas“ (nors atskiros „parapijos“ ir pasirodė labai gerai). Kad visi VIENYBĖJE amžiams liktume drauge…
Dar vienas dalykas ne juokais suglumino. Chorų koncerto metu, LRT parodė iš archyvų ištrauktą reportažą, kaip 1957(!!!) metais cemento fabriko darbininkai krykštaudami renkasi į chorą. Kokie jie laimingi, kokie patenkinti savo šviesiu gyvenimu… Ką tuo norėta pasakyti? Kas gali atsakyti į šį klausimą? Tikrai „pavykęs“ brangakmenis Jubiliejinės karūnoje… Gal čia buvo tik pokštas?
Noriu užbaigti mažorine gaida. Gyvenimas yra įvairus ir daugialypis. Kiekvienas savaip supranta Tėvynės meilę ir patriotiškumą. Vienas SAVE mato Tėvynėje, kitas TĖVYNĘ mato savyje. Svarbu nenutolti nuo SVARBIAUSIO – mes visi esame savo Tėvynės vaikai ir visi atsakingi už jos ateitį, už būsimųjų kartų ateitį. Kad būtume VERTI LIETUVOS. O Pirmosios dainų šventės šimtojo gimtadienio paminėjimas tegul lieka mūsų visų širdyse, kaip karaliaus Mindaugo pilies kuoruose plevėsuojanti vėliava. Juk plačiąja prasme šią šventę rengė ir joje dalyvavo visa Lietuva.