Įspūdžiai iš Dainų dienos

REGIMANTAS GUDELIS

Tautiškumo dvasia skrenda per Lietuvą, feisbukas spengia nuo užrašų „Kur giria…“ Emocijos užkaito iki raudonumo ir negreit atšals. Tautos pakilimas nematytas! O jau tolstančiu žvilgsniu žiūrint, šventėje, šalia didžių dalykų, buvo ir keistų: iš emblemos–ženkliuko dingo žodis „tautinė“, šventės koncepcijoje nebeliko „tautos“ vietoje jos tik „lietuvių gentis“… Dr. Nerija Putinaitė, ką tik kvietusi dainų švenčių visai atsisakyti, atvirai ją neigdama ir net neinanti į dainų šventes, nes jai jos nepatinkančios. Keista, ji jau pristatoma kaip šventės „ekspertė“, „žinovė“, kviečiama į šventinį TV forumą, nedelikačiai diskutuoja su garbingu poetu – Vytautu Rubavičiumi, ir numojusi ranka, iš forumo išeina su pakelta galva.

Diskutuojama ir dėl dainų švenčių ištakų. Istorikas dr. Vasilijus Safronovas, tikriausiai LRT užsakytame tekste, gera savaitė prieš forumus paskelbė intriguojančią žinią: pirmoji dainų šventė dabartinėje Lietuvoje vyko ne 1924 m. Kaune, o 1869 m. Klaipėdoje, tuometiniame Mėmelyje. Forumai tos žinios nekomentavo, gal net neperskaitė. Išeitų, mūsų dainų šventei ne 100, o 155 metai!

Verda diskusijos ir dėl dainų švenčių, kurios vyko sovietmečiu, okupacijos metais. Net nurašomas sovietmetis su devyniomis visuotinėmis ir keturiomis moksleivių šventėmis. Nubraukus sovietmetį, beliks tik 50 m.. Vėl negerai, nebeaišku kaip su UNESCO konvencija, nes juk paraiškoje jai estai, latviai ir mes tų 50 metų nenurašėme! O papūs kiti vėjai, prie valdžios vairo stos kitos partijos, žiūrėk, rasis vėl kitos Lietuvos dainų šventės tradicijos, kaip vientisos ir nedalomos politiniais motyvais, samprata. Sveikas protas sakytų taip, nes kitaip būti negali! Lietuva iki juodo mankurtizmo nenusiris, jos žmonės niekada nesutiks būti mankurtais. Bet tai kita kalba, kitam kartui, o šį kartą apie ilgai Lauktą Dainų dieną. Kritiko plunksną dedu į šalį, – nesudžius, dabar džiaugiuosi su visais.

O ką ir kaip rašyti ir kur rašyti apie pačią Dainų dieną? Pasklaidykime šventėje dalyvavusių ar per TV stebėjusių atsiliepimus, mintyse atgaivinkim girdėtus pokalbius – Quot capita, tot sententiae! Gal todėl į reprezentacinę popierinę spaudą (žurnalus, metraščius), turėtų eiti vertinimai tik nuo ekspertų kolektyvo – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos bei Chorų sąjungos įgaliotų komisijų. Tuo tarpu individualiems pasisakymams tiktų ir tinka judrus tinklalapis choras.lt. Šiaip ar taip, dalintis įspūdžiais žmonėms būtina. Kita vertus, bendresniame objekto pažinimo bei vertinimo kontekste, individualių pasisakymų menkinti taip pat negalima. Dabar sociologai ir psichologai tokį individualų vertinimo metodą, jei jis tik nėra skirtas vien pažaisti nuomonėmis, vadina individualios kompetencijos metodu. Prie manosios nuomonės, kadangi pagal profesiją esu muzikas, tektų pridurti dar vieną žodį ir tuokart gausis individualiosios profesinės kompetencijos metodas.

Dainų dienos režisūrinis dramaturginis planas

Jis, t.y režisūra – Mindaugo Nastaravičiaus. Bene labiausiai aptarinėjama ir diskutuojama tema. Ne vienam koncertas rodėsi kaip televizinis, skirtas TV žiūrovams, gausūs paveikslai–klipai ekranuose, kai kam priminė „emocines duobes“, klystkelius šventės logikoje. Bet juk gali galvoti ir taip: Vingio aikštėje ir estradoje buvo susitelkę apie 70/80 tūkstančių žmonių, o kiek stebėjo šventę per TV. Tai prie ko taikytis? Vis dėlto, bet kokios perkeltinės „versijos“ iš esmės tebūtų tik gyvojo kūno šešėlis…

Režisūra, savaime aišku, siekė tikslo kuo pilniau išryškinti Dainų dienos tautinę ir meninę dvasią, stiprinti ją ir gilinti, fokusuoti šventės dalyvių dėmesį į dainos meną. Vienu žodžiu, stiprinti publikos kontaktą su choru ir šventės menine programa. Tas mums ypatingai aktualu, kadangi Vingio estradoje klausyti, ką dainuoja choras, ir stebėti jį yra ganėtinai sunku. Apie tai kalbama metai iš metų, tik niekas nesikeičia. 1960 m. pastatė estradą–kepurę, pasigirdo naujas įvaizdis „kriauklė“, žadėjo dar pastatyti amfiteatrinę pakylą publikai, bet… Kaip matome, jos statyti dar nepradėjo. Ir kas iš to, jei pradės – statys kaip Nacionalinį stadioną. Ir esant tokiai tikrovei, M. Nastaravičiaus sumanymas optimizuoti šventę vizualinėmis priemonėmis, įvedant į ekraną paveikslus su dalyvių pasisakymais, tikrai vertas dėmesio kaip įdomus meninis eksperimentas. Vis dėlto, gal programoje buvo galima išvengti stabtelėjimų, kurie žeidė simetriją tarp vaizdo ir klausymo, lėtino muzikos tėkmės tempą. Jei dainų šventės repertuare pritrūko istoriškumo elementų, tai gal būt šį įtrūkį buvo galima kompensuoti vaizdinėmis priemonėmis.

Neriboti trukmės derėjo tik profesorių Vaclovo Augustino ir Vytauto Miškinio pasisakymams. V. Augustino pastabos apie šiuolaikinės chorinės muzikos stilistines kryptis – be jokių abejonių, šventės aplinkoje aktualios visiems. Vytauto Miškinio biografinis intarpas taip svarbus, kadangi jame, be kita ko (profesoriui už nugaros) buvo galima pamatyti anų – sovietinių laikų jungtinius chorus ir jų dainininkus. Ir ne kokius niūriais, prislėgtais veidais, o žmones dainoje! Smagiai dainuojančius, besišypsančius, tokius pat kaip ir mes atrodome šventėje. Toji praeitis, kartoju, nežinia dėl kokių priežasčių, buvo išimta iš tautos kultūrinės atminties, iš dainų šventės, kaip tradicijos, turinio. TV forume pats moderatorius prasitarė – jos tabu.

Įspūdingiausias meninis ir psichologinis kontrastas, neabejotinai ypatingai pavykęs, vertingos šventinės kultūros pažinimo ir kūrybos prasme, buvo kontrastas, gretinimas/priešprieša tarp „Mūsų dienos kaip šventė“ ir giesmės / priesaikos „Kur giria žaliuoja“. Apie jį dar toliau.

Choras ir publika tiems paveikslams plojo, išeitų režisieriaus pastangos nenuėjo veltui. Man asmeniškai šventę klausyti nebuvo lengva, nes tie paveikslai išmušdavo ir ritmo. Šventėse, būdavo, nuo vienos dainos nuosekliai „eini“ prie kitos su visu choru, be sustojimo, pagal vidinę meninę logiką. Šį kartą paveikslai –sustojimai – iš to kelio išmušinėjo, atrodo, ir patį chorą. Jam reikdavo susikaupti ir nusiteikti vis iš naujo…

Repertuaras

Buvo kalbų, jog šventės repertuaras būsiąs nekoks, „vildžiūniškas“… Nesiginčysiu, dėl to kviečiu peržvelgti jį ramiai, be išankstinės nuostatos. Siūlau pasverti dainas sekant mano „pažymiais“. Jų reikšmės: buvo būtinos; gerai jog buvo; galėjo, bet galėjo ir nebūti etc. Ir taip pradedu nuo būtinos šventei. Tai bus tradicinės–tautinės dainos: „Lietuviais esame mes gimę“, „Jaunimo giesmė“, „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, jų iš viso 4. Toliau eis naujosios ritualinės, vėlgi būtinos: „Tėvyne mūsų“, „Aušros žvaigždė“, diptichas „Šaknys girių žalgirinės“ ir „Tėvyne mūsų“, dar „Dėl tos dainos“ – 5. Liaudies dainos, jos turėjo būti: „O kaip sauliūtė tekėjo“, „Pamario dainos“, „Augo bernelis“, „Čiūto“ – 4. Modernios liaudies dainų kompozicijos:– labai gerai, jog buvo: „Neišeik, saulala“, „Leliumai, oi kas vaikščiojo“, „Lietuvos bruole“ (originalios kūrybos), „Užaugo liepa“, „Gimtinės beržai“ ir „Dainų dainelės“ (liaudiška) – 6. Iš viso to apibendrinu, šventėje būtinai turėjo būti – 16. Dar seks grupė, gerai, jog buvo: „Vandenynai“, „Bičių dainelė“, „Kalvelis“, „Lakštingalų pilis“, „Žmonės ant kalnų“, „Žydi akmenys ir medžiai“. Tokių, tarkime, gerųjų dainų savo nuožiūra iš viso priskaičiavau 22, ir tai būtų trečdalis viso repertuaro (iš 32).

Kas lieka? Tos, kurias mažiau pažįstu ar neturiu aiškios nuomonės, tarp jų ir „Vilties daina“ – tema kartojasi, melodija nebe šviežia, senstelėjusi… Kelių naujų dainų apskritai galėjo ir nebūti. Vietoje jų privalėjo būti bent 4–5 dainos iš sovietinio laikotarpio dainų švenčių (nors liaudies dainos), tačiau, jei nuo tokių šventės rengėjai kategoriškai atsiribojo – nieko daugiau nepasakysi. Darau išvadą: dalis iš 10 likusių naujų dainų šventės repertuare galėjo būti, bet bent 4–5 jų galėjo ir visai nebūti. Išvada – nieko naujo; kiekvienoje iki šiol buvusioje dainų šventėje būtinai rasdavosi kelios dainos, kurių šventėje galėjo nebūti.

Dirigentai. Kai Jubiliejus, tai mes į ją žvelgiame praeities–dabarties–ateities akimis. Tauta be praeities yra be ateities. Iš to ir lyg pareiga bent akies mirksniu prisiminti jau Amžinybėje besiilsinčius – pokario dirigentus, žodį tarti apie gyvuosius. Mūsų patriarchai ir mokytojai: Nikodemas Martinonis, Konradas Kaveckas, Jonas Švedas, Klemensas Griauzdė, Jonas Sližys, Antanas Budriūnas, Alfonsas Krogertas, Lionginas Abarius, Antanas Jozėnas ir kt. Jie visi buvo stiprios tautinės dvasios, su pasišventimu dirbo tautai ir kultūrai. Visi apdovanoti dideliu talentu! Talentas, beje, yra įgimtoji, Dievo dovana! Manykime, jog Dievas talentus dalina teisingai, kiekvienai epochai jų duoda tiek kiek tikslinga. Dabartinis mūsų dirigentų korpusas taip talentu/talentais skųstis taip pat negalėtų – jų Dievas tikrai nepaleido. Tačiau lygiagrečiai talentui seka ir akademinis mokymasis, intelekto brendimas, plačiąja prasme. Sakoma, blogas tas mokinys, kuris nepralenkė savo mokytojo! Būtent išsimokslinimu šios Dainų dienos dirigentų korpusas patriarchus toli lenkia, kadangi sąlygas mokytis ir praktiškai tobulėti jie turėjo ženkliai geresnes. Ir visas chorinis gyvenimas, lyginant jį su sovietmečiu, nujudėjo nubėgo toli į priekį. Tauta nuo chorų ir šventės taip neatitrūko, dargi atvirkščiai – su jais suartėjo. Optimizmo ženklų daug!

Pastaba: repertuaras buvo aptartas ir aprobuotas visuotiniame Chorų sąjungos susirinkime. Vadinasi, įteisintas chorinio elito, konvencinės sutarties principu.

Apie kai kurių dainų atlikimą trumpai

Šioje vietoje reikalinga pastaba. Ką tik praūžusi Jubiliejinė dainų šventė, iš visų mano matytų ir patirtų švenčių nuo pat 1960 m. buvo pati iškiliausia ir, jei tas žodis čia tinka, dvasingiausia. Jungtinis choras kaip niekada iki to – susikaupęs, jautrus, paslankus dirigentams. Masinė publika, ką matėme gatvėse, šventės renginių vietose, o tai užfiksuota TV, ypatingai pakylėta, tarsi iš ateities Lietuvos, gražiau pasipuošusi, intelektualesnė, vieningesnė. Ir visi jie – dainininkai ir publika, ką galėjai pajusti net gatvėje, buvo pasiruošusi pati pakilti virš miesto ir šalies, ir tik laukė ženklo iš šventės šamanų. Ir tokį optimizuotą foną reikia turėti omenyje vertinant Dainų dienos repertuarą ir būtent jo atlikimą.

Tautos himno neliečiame. St. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ – pasipriešinimo manifestas, giesmė-himnas yra giedama „iš visų plaučių“. Šventės meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas „plaučius“ ir „paraką“ turi, juos pademonstravo.

J. Naujalio „Jaunimo giesmė“ man staigmena. Su maestro Robertu Šerveniku savo laiku „Aukuro“ chore teko atlikti F. Šuberto Es-dur mišias ir dar kai ką. Maestro, dar ir Kauno šventėje, man atrodė kaip racionalus, su žmonėmis šaltokas. Dainų dienoje išvydau jį visai kitą – ugningą, temperamentingą, visa dūšia atsivėrusį chorui. Savo laiku šventėje toks buvo ir atmintyje liko liaudies maestro Jonas Aleksa.

Apie kelias liaudies dainas. L. Abariaus harmonizuota lietuvių liaudies daina „Augo bernelis“, dirig. Algirdas Šumskis. Vienintelė, plačiai skambanti daina a cappella. Gal ir ne taip galingai skambėjo kaip Lingino Abariaus laikais jo paties „Augau aš pas tėvelį“, bet patraukliai, buvo labai reikalinga, džiugino. Tokių dainų ir panašių interpretacijų norėtųsi daugiau.

J. Tallat–Kelpšos „Čiūto“, dirig. Romaldas Misiukevičius. Problema su vyrų chorais yra, ne paslėpsi. Ar, tarkime, galėjo, dar geriau suskambėti. Kažin? Praeityje ją dainavo tikri, susidainavę vyrų chorai, šį kartą vyriški tik keli ir jiems talka iš mišrių chorų. Ar gali tie visi vyrai per kelias repeticijas susidainuoti? Pasitenkiname tuo ką turime, o tai ką girdėjome – priimtina.

K. Daugirdo išplėtota lietuvių liaudies sutartinė „Užaugo liepa“, dirig. Vilija Mažintaitė. Puiki liaudiško stiliaus polifonija, puikus atlikimas! Ką diriguoja V. Mažintaitė, tai visada bus labai gerai ir nebus tik gerai.

„Lietuvos bruole“ – Z. Bružaitės muzika, lietuvių liaudies žodžiai, dirig. Linas Balandis. Kai jau buvo paskelbtas šventės repertuaras apie šią dainą girdėjau tokią pastabą: gera daina būtų, tik Z. Bružaitė per daug sudėtingai parašė. Lyg moderni sutartinė, lyg koks kontrapunktas su dviem liaudiškų intonacijų temomis. Polifonija ir kariška nuotaika. Oho! Dirigentui pavyko operatyviai vyrus sutelkti į neblogą ansamblį, įtaigiai dainą pravesti šventėje. Efektas didelis! Daina, tikėkimės, ateityje bus dainuojama ilgai, ilgai.

Ir V. Miškinio „Neišeik, saulala“ – jo paties ir muzika, ir žodžiai. Nemaišykime su liaudies dainos išdaila, nors draminė fabula ir gausūs liaudies motyvai sakytų, jog tai būtų kažkas panašaus. Labai daug galima kalbėti apie kompoziciją, daug girti maestro Tomo Ambrozaičio darbą. Tik pridursiu, ilgą laiką jungtinio choro meniškumą mes siedavome su kokybišku techniniu partitūros įgarsinimu. Dabar jau esame priartėję prie aukštesnės pakopos – kokybiško techninio atlikimo (švariai skambančių akordų, spalvingo imitacijų iškėlimo, solisto ir choro jungimo etc.) ir kaip galutinio rezultato – originalaus, kūrybiško meninio turinio perteikimo t.y. originalios interpretacijos. Kada geriau pavyko padainuoti – generalinėje repeticijos ar per koncertą, man sunkoka spręsti, kadangi klausiausi iš skirtingų taškų (aikštės vidurio, koncerto iš ketvirtosios eilės A sektoriaus). Iš visur įspūdis puikus. Apskritai tai buvo tikras A. Ambrozaičio kaip dirigento žygdarbis. Be jokių kalbų ir choro žydarbis.

Apie kitas dainas trumpai (kurios teksto autoriui patiko)

„Leliumai, oi kas vaikščiojo“ – Kęstučio Daugirdo, dirigavo Rita Kliorienė. Visi šios dainos atlikimo iki Dainų dienos variantai mane tiesiog draskė. Iš galvos negalėjau ir negaliu išstumti tos dainos kodo – A. Bražinsko „Leliumai“. Tai iš praeitųjų liaudiškųjų ansamblių vakarų, iš ansamblio „Lietuva“ repertuaro. K. Daugirdo chorinė partitūra meistriška, moderni, apipinta raiškiomis imitacijomis, tačiau kai ant choro užmetamas ritminis orkestras, dar greitokas tempas – tai jau ne man! Už tai, kai R. Kliorienė šią dainą pravedė nors šiek tiek lėčiau, įspūdis prašviesėjo. Ir klausiu savęs – gal išeivija, gyvendama amerikietiško košmaro apsuptyje, pagarbiau žiūri į mūsų liaudies dainos lobyną, į jos intonacinį–jausminį kodą, į iškilią lėtą kantilenos tėkmę?

„Lakštingalų pilis“ – Leonido Abario muzika, dirigavo Arvydas Girdzijauskas. Pirmą kartą peržiūrėjus partitūrą, pasiklausiau ją iki šventės – įspūdis vidutinis. Dienų dienoje dirigentas pateikė tokią originalią, patrauklią jos interpretaciją, jog tiesiog nustebino. Jokių abejonių – dainą vertėtų atlikti ir sekančioje šventėje.

„Gimtinės beržai“ – Pranciškaus Beinario, dirigavo Rolandas Daugėla. Be pretenzijų, gal perdėm ir dailinti nereikėjo. Tokias dainas klausome būtent kaip dainas mums. Šios dainos būtinai reikėjo, joje girdi pokario partizanų kovos aidą.

„Pamario dainos“ – Giedriaus Svilainio, dirigavo Tomas Lapinskas. Šis dirigentas dainų šventėse ryškus.

„Vandenynai“ – Lino Adomaičio ir KO, dirigavo Kęstutis Jakeliūnas, solistas Linas Adomaitis. Apskritai į estrados solistus aš pats ir jungtinis choras (dėl tarpusavio konkurencijos!) žiūrime įtariai. Neretai solistas lipa chorui ant galvos. Šį kartą santykis išsilygino, daina apie jūrą ir vandenyną vienintelė. Mes gi jūrinė valstybė!

„Bičių dainelė“ – Zitos Bružaitės, dirigavo Beata Kijauskienė. Šauni dainelė, efektingas jaunimo „šokinėjimas“ per sinkopes. Partitūroje sinkopės beveik per visus tako brūkšnius, o jaunimas šokinėja ir dainuoja, lyg kantileną vestų. Išmanus jaunimėlis!

„Žmonės ant kalnų“ – Laimio Vilkončiaus, dirigavo Raimundas Katinas. Gera daina, tinka dainų šventei, tačiau tik tuomet, kai ją diriguoja R. Katinas.

„Šaknys girių žalgirinės ir „Tėvyne mūsų“ – Vaclovo Augustino, dirigavo Artūras Dambrauskas. Geras, labai rimtas diptichas. Tik, manyčiau, trūko kažkokios ritualinės cezūros t.y. režisūrinio intarpo, kuris būtų padėjęs dainininkas tinkamai iš herojikos persiorientuoti į maldą. Malda buvo formali.

„Dėl tos dainos“ – Laimio Vilkončiaus, dirigavo Danguolė Beinarytė. Ši daina mums lyg ir malda už visas dainas ir „prakeiktuosius“ poetus. Pagerbtas dainos menas, pagerbtas neoliberalų linčiuojamas poetas Justinas Marcinkevičius.

„Dainų dainelės“ – Dariaus Polikaičio muzika, jis ir dirigavo, žodžiai Maironio, solistai Marius Polikaitis, Rasa Serra. Būtina ir reikalinga, tuo išeiviai–čikagiečiai mums demonstruotų savąsias tautiškos dvasios dainas. Per jas mes matome ir tikime jog išeivija (egzodas) dar gyva, kūrybinga, pilna optimizmo. Nuo to ir mums linksmiau!

„Žydi akmenys ir medžiai“ – Nijolės Sinkevičiūtės, dirigavo Regina Maleckaitė. Nesakyčiau jog sužavėjo, vis dėl to šalia visų tų su orkestru, šiurkštokų, patraukė paprastu dainingumu.

Kai kurias dainas praleidau sąmoningai. Abejonių kilo dėl vaikų chorų: kokie jie, kokios kokybės jie, kaip buvo paruošę repertuarą…

Bendras įspūdis: geriau būtų šventėje dainuoti kuo daugiau a cappella ar bent su ne triukšmingais pavieniais instrumentais. Tai būtų arčiau tautinės chorų tradicijos ir sveikiau pačiam chorui.

Šventės kulminacija finalas su priesaika „Kur giria žaliuoja“

„Šiaurės Atėnuose“ (2024. 03. 01) rašiau: „Lietuviais esame mes gimę“ – laikytina tautinio pasipriešinimo manisfestu, pagal patį Stasį Šimkų – obalsis. „Lietuva brangi“ – tautinė daina, o „Kur giria žaliuoja“ – tautinė giesmė. Tautinė daina – dažniausiai lyrika, apdainuojanti tėvynės gamtos vaizdus, praeities karžygius. Ji pasakoja mums apie praeitį, bet mūsų niekuo neįpareigoja, tuo tarpu tautinė giesmė seniau eidavo ir dabar eina su heroikos elementais ar net priesaika – ištikimybės savo tėvynei ir tautai manifestavimu. Ji skirta tiesiogiai mums visiems, nors gali kalbėti nuo „aš“. Tokia mums yra „Kur giria žaliuoja“ – vienintelė, sakrali, nepakartojama giesmė–priesaika. Akivaizdu, kad toks kūrinys-priesaika kaip „Kur giria žaliuoja“ negalėjo ateiti iš mūsų dainiškosios lyrikos, greičiau ji atėjo iš kompozitoriaus kaip karo kapelmeisterio patirties ir monumentalios–paradinės muzikos, maršų, himnų atliekamų iškilmėse, paraduose, taip pat neabejotinai ir iš protestantiškojo choralo versmių. J. Gudavičius ilgėjosi ir jungtinio choro, bent suėjus krūvon kelių bažnyčių chorams, deja tos pastangos palaikymo nesulaukė. Tai kažkas ypatingai rimto, apibendrinto. Ir ją perprasti to „apibendrinto“ mes mokėmės nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į 1980 m. šventę. Ir dirigentams ir jungtiniam chorui sekėsi ne visada – pasitaikydavo sėkmingų ir gana formalių atlikimo versijų. Ir nors giesmės forma ir emocinės linijos vedimo planas partitūroje išdėstytas tiksliai, interpretacijos kūrybai kelias visuomet atviras. Antai prieš savaitę Kaunas, renovuota Dainų slėnio estrada. Puiki galimybė tą giesmę–priesaiką inspiruoti intelektualiai, efektingai derinant pianissimo ir fortissimo kontrastus, pateikti ją labiau kaip maldą–priesaiką. Vilniaus Vingyje – gigantiškas choras, vos ne tūkstančio tūkstančių publika, žmonių veidai šviesūs, labai rimti. Tai jau ne pramogai, o kilniai šventei! Aišku, skaidraus pianissimo bei kitų subtilybių čia neturėjo būti, jų niekas ir nelaukė. Pasaulio muzikinė patirtis tvirtina: visuomenei egzistencinėse ypatingoje situacijose, kaip antai didžiųjų revoliucijų, sąjūdžių atmosferoje, nereikia subtilios muzikos, piano, pianissimo, o reikia monumentalaus maestoso, fortissimo garso, žodžių ne iš lūpų į lūpas, iš visos gerklės į širdis, tiesiai į „kaktą“. Toks jau dėsnis. Ir visa tai buvo ir tai girdėjome Dainų dienoje. Tauta savo pačios noru buvo susitelkusi priesaikai ir ji tą priesaiką atliko. Netuščiažodžiauju, neaitrinu emocijų – atsidarykite TV įrašą! Dėsninga ir tai, kad istoriškumo dėlei tokie ypatingi momentai būna dokumentuojami. Antai ankstyvosios šveicarų ir vokiečių dainų šventės, kaip įvykis ir jo istorinė reikšmė, mus pasiekia kaip dokumentuoti vario graviūrose, fotonuotraukose, įrėminti puošniomis „vagneriškojo“ stiliaus (dailininkų kalba) vinjetėmis. Yra ir kitokių tokių objektų dokumentavimo būdų. Antai, savo laiku, su „Aukuro“ choru lankantis Izraelyje, mums gidas istorikas, pasakodamas apie toras, dabar saugojamas Nacionalinėje bibliotekoje, pasakojimą baigė patikinimu: armagedono atveju uoloje yra išgręžta 60 metrų gylio šachta. Kils grėsmė – toros bus nuleistos į ją ir aklinai užmūrytos. Kai pasaulis kelsis naujam gyvenimui ir bus likęs nors vienas žydas, jis atras savo pradžių pradžios liudijimą. Jubiliejinės Dainų dienos visą dokumentavimo darbą meistriškai atliko TV operatoriai. Šis dokumentas mums prieinamas. Taigi, savo potyriams iš Dainų dienos pasitikslinti, siūlau tą dokumentą dar kartą peržiūrėti iš TV archyvo. Jei kas klaustų, ką gi aš matau tame dokumente, siūlau patiems peržiūrėti (iš TV archyvo) šventės finalą ir gerai įsiklausti ir pasitikrinti savimi. Finalas prasideda šurmuliui po „Po mūsų dienos kaip šventė“ nurimus. Neslėpsiu, per šitą šėlsmą aš keiksnojau visus. Tik paskui susivokiau, jog tai buvo skirta chorui ir publikai „pailsėti“, atsipalaiduoti ir susikaupti didesniam tikslui. Šurmulys galiausiai nurimo, ekrane slinko gamtos vaizdai, pavakaryje estrados lubose pasirodo ąžuolų girios, pasigirdo birbynė su giesmės melodija, tyliai skaitomos eilės. Va čia!. Tamsoje, publikai nematant, ant pakylos atsiranda dirigentas, iš tolo artinasi giedojimas. (Šitą momentą generalinėje repetavo net tris kartus: dirigentas pakildavo į pakylą ir vėl leisdavosi, choras tris kartus pradėdavo giedoti ir nutildavo. Kantriai, be priekaištų režisieriams!). Pirmasis „Kur giria žaliuoja“ posmas lyg „gamtinis“, panteistinis. Dirigentas TV ekrane rodomas stambiu planu, jį ir stebėkite! Žiūrėkite į jo veidą, akis, lūpas, į rankas ir ypač riešą, korpuso judėjimą! Stebėkite, kokią inspiraciją ir energetiką jo individualios dirigavimo priemonės buvo siunčiamos chorui. Visa tai matoma, suprantama be komentaro iš šalies. Pirmas posmas, taigi, gamtinis. Antras, ganėtinai netikėtas – lyg virpantis iš vidaus; moterys iš piano skrieja link vyrų unisono, galinga deklamacija „Gyvuok, mūs tėvyne“! Aiškiai artikuliuotas tekstas, suprasi kiekvieną žodį, kurį deklamuoja dirigento rankos ir juos sutvirtina jungtinio choro masė. Bet girdime ne kokį žodžių kalimą, jų melodinio frazių „lanko“ trupinamą, o tiesiog melodeklamaciją kantilenoje (!). Dirigentą TV kadre iš arčiau rodomas dirigentas, choras – toli, tačiau ir nematydami jo, vien iš žodžių tarties ir kibirkščiuojančios jausminės energijos, mūsų pasąmonėje ryškėja gyvi keliolikos tūkstančių giedančiųjų veidai, girdime jų širdžių kardiogramą. Tie žodžiai – sau paties ir visiems kitiems Vingio parke. Efektas sukrečiantis, pasitikrinimui žiūrėkite kas dėjosi po tos giesmės visame Vingyje… Taigi, aš čia savo individualių jausmų nereiškiu, rodau į kitus. Todėl mintimis susikibkite rankomis su kitais ir be žodžių pajausite tos giesmės–priesaikos didybę! Išlyga. Aptarinėjant įvykį ir jo atšvaistą TV kadre, iškyla tam tikri nepatogumai: dirigento garbinti gliorifikuoti nėra kaip – yra dar gyvas (Ačiū Dievui!). Lengvinanti aplinkybė yra ta, jog nemažesnių pastangų chorą uždegti reikėjo ir R. Šervenikui, A. Vildžiūnui, A. Šumskiui, T. Ambrozaičiui – su fanatišku atsidėjimu repetuojant „Neišeik, saulala“ Kaune ir Vilniuje.

Grįžkime į šventę. Kas joje dar vyko Po „Kur giria žaliuoja“. Didelių įvykių iš tikrųjų jau nebebuvo. Taip pat dvasingai, tik jau romantiškai, lyg aprimstant buvo padainuota „Lietuva brangi“. Lėtokai, niekur neskubant, tarsi po priesaikos jau persikeliant į kitas sferas.

Vietoje apibendrinimo

Jubiliejiniai renginiai, kaip buvo skelbiama, prasidėjo su Kauno dainų švente. Taigi apie jas abi. Pirma. Naujoji Kauno Dainų slėnio estrada atveria naują mūsų, pabrėžiu – Lietuvos dainų šventės kultūros perspektyvą. Kauno – perspektyva labiau kamerinei šventei, bendresniu požiūriu – elito, meniniu – choro meno profesinei kultūrai demonstruoti. Vilniaus Vingio estrada lieka nepakeičiama ir tinkamiausia erdvė tautos susiėjimui, tautinės idėjos, tautiškumo dainų šventėje manifestacijai. Savo profiliu abi estrados viena kitą papildo, praplečia dainų šventės meno pateikimo visuomenei sąlygas.

Antra. Šventės idėja, turinys. Kas buvo skelbta, projektuojama ir kas išėjo? Man pasirodė, kad oficialioji idėja labiau linko link liberalizmo (Briuselio) iš to ir jos koncepcija lyg ekologinės krypties. Didelį impulsą visuomenei davė šventės simbolis giria. Aišku, jog tam tikra, o gal ir didžioji dalis visuomenės jį sutapatino su Gudavičiaus–Vanagaičio šūkiu „Gyvuok, mūs Tėvyne“. Tokiu būdu Jubiliejinė šventė virto galinga lietuvių tautiškumo, lietuvių tautinio tapatumo manifestacija.

Trečia. Šventės emocinis tonusas. Tokio dvasinio ir apskritai masinio jausminio pakilimo Lietuvoje neturėjome, nematėme. Tokio nebuvo net Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Katalizatoriai: pati J. Gudavičiaus giesmė, meistriškai, tuo pačiu dvasingai interpretuota maestro V. Miškinio ir, lai bus tai mano įžvalga, ir K. Baryso darbas kurstant anglį. Juk reikėjo atmosfera pakelti prieš J. Gudavičių Kaune su daina „Vardan tos“, Vilniuje „Mūsų dienos“. Tai buvo svarbu.

Forma. Kūrėjai skelbė keturias dalis (pagal temas), bet pats muzikinis srautas, mano galva, koncentravosi į trejas: įžanga, didelė vidurinė dalis ir trečioji (finalas). Finalas – visas meninis dalinys einantis po „Mūsų dienos“. Pirmoji dalis, mano galva, baigėsi su „Augo bernelis“, vidurinės dalies ašis – „Neišeik, saulala“. Bendroji formos linija – kreivė būtų stipriai banguota. Atrodo, ją per daug suskaldė pernelyg ištęstas paveikslas su chorais „Gintaras“ ir „Cementininkas“.

Dirigentai. Dirigentai aukščiausios kvalifikacijos, Lietuvos elitas. Sekėsi jiems įvairiai. Sekėsi, sakau štai dėl ko: kai kurie dirigentai dirigavo jų kvalifikacijos lygiui per silpnus kūrinius. Kiek save kaip menininką, galėjo atskleisti, tarkime, R. Adomaitis ir D. Gelgotienė su paprasta masinio tipo daina? Nuostolis abiems dirigentams. Tuo tarpu pilniausiai, jokiu būdu nesakau maksimaliai. Maksimaliai save atskleidė neabejotinai V Miškinis, R. Šervenikas, A. Vildžiūnas, A. Šumskis, T. Ambrozaitis, K. Barysas (pagal eilę programoje). Sau sėkmę „nusikalė“ R. Katinas, A. Girdzijauskas, K. Jakeliūnas.

Sėkmė, šiuo atveju, žodis sąlyginis.

Ir pabaigai. Forumai prieš Dainų dieną mane visai nuvylė. Jie buvo stichiški, be aiškiai suformuluoto tikslo, neparuošti, išsidraikę. Bendroji šventės koncepcija – aptaki diplomatija, lyg vengianti tiesos žodžio. Tuos dalykus vertinu blogai. Toliau apie pačią Dainų dieną. Viena ausimi girdėjęs apie verdančias prieššventines aistras, mintyse Dainų dieną projektavau daug menkesnę. Tačiau kokia ji buvo, ką joje mačiau ir girdėjau – daugelį kartų pranoko visus mano lūkesčius. Jaudino dvasinis tautos pakilimas, kuris savaime užglaistė smulkesnius įtrūkius šventės meninėje programoje. Didelį darbą garsinant šventė nuveikė LRT. Ir galiausiai: šios Dainų dienos, daugelis mano kartos dainininkų–bočelių, iš tos nepamirštamos 1960 m. šventės, laukė metus ant pirštų skaičiuodami – „datempsiu“ ar „nebe…“. Taigi, džiūgaukime, linksminkimės!