2024-uosius išlydint: “Lango” ir “Dobilo” jungtinio choro koncertai Vilniuje

Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų žmoniją, paskendusią tamsoje, aplankė dieviška šviesa. Šią išsivadavimo iš tamsos ir šalčio kelionę, užsibaigiančią galingu džiaugsmo proveržiu, koncertuose simboliškai kasmet atkartoja įvairūs muzikos kolektyvai. Šių metų šventinei nuotaikai jungtinę programą kūrė mišrus choras „Dobilas“ (vadovas Ignas Garla, chormeisteris Domininkas Ramašauskas) ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios choras „Langas“ (vadovė Rita Kraucevičiūtė, chormeisteriai: Gabrielius Gaidamavičius, Eglė Ignatavičienė).

Gruodžio 27 dieną chorai sau patiems ir visiems klausytojams padovanojo muzikinę šventę Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje, gruodžio 29-tą – Bernardinų Kalėdų koncerte „Didis džiaugsmas patekėjo“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Abu chorai turi gražią muzikinę tradiciją šventes sutikti džiaugsmingai: „Dobilas“ šia proga muzikuoja skirtingose bažnyčiose ar kitose erdvėse, “Langas“ gieda savo „namuose“ (Bernardinų bažnyčioje) ir gali didžiuotis daugiasluoksne patirtimi, turtinga kalėdinių koncertų istorija, gausybe įvairių paramos, labdaros akcijų.

Dobiliečiams koncertuoti šiose senose, ypatingose šventovėse, kur jaučiamas istorijos dvelksmas, nenusakoma dvasinė vertė – atsakinga ir garbinga. Pavartęs kalėdinių giesmynų puslapius „Dobilo“ vadovas Ignas Garla parinko įdomų repertuarą. Koncertų pradžiai – sutartines, seniausias lietuvių liaudies daugiabalses polifonines apeigines dainas. Tekstuose mažai žodžių, jie kartojasi, daug refrenų – ratatoji, dobilio ir kt. Dainuojamos vienu metu, kanono būdu, paeiliui įstojant grupei choristų. Sutartinės vadinamos ne dainomis, bet giesmėmis – taip reiškiama pagarba ir pabrėžiama reikšmė. Giedant juntama ramybė, apeiginis veiksmas, tikint, kad tolyn sklindantis garsas turi magiškų galių. Populiariausios sutartinės Šiaurės Rytų Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose minimos XVI a., jų užrašyta daugiau kaip du tūkstančiai, 2010 m. įtrauktos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Koncertuose “Dobilas“ atliko trejinę „Rititatatoji, o kas kiškį kėla“ – nuo Biržų kilusią giesmę; bernardinų bažnyčioje ją giedojo eidami procesijoje.

Šventinė rimtis išliko pasigirdus Juozo Naujalio tradicinėms „Didis džiaugsmas“, “Gul šiandieną“, „Atsiskubino Betliejun“ giesmėms. Kartais sakoma, kad šios archaiškos, kasmet giedamos ir gerai žinomos giesmės truputį pabodę, juk jos kurtos XIX-XX a. sandūroje, tačiau choras perdavė jas įtaigiai, balsai derėjo, kvietė džiaugtis ir mąstyti apie būties prasmę. M.K. Čiurlionis rašo: „Mūsų kredo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika. Tos dainos – tai tartum brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kur mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus“. Skirtingų tautų ir tradicijų Kalėdų muzikos kaleidoskope deramą vietą „Dobilo“ repertuare užimantis žaismingas „Riu, riu, chiu“ (Matteo Flecha 1451 -1553) – įdomus senovės ir šiuolaikinės nuotaikos derinys – nuskambėjo senovine ispanų
kalba.

Turininga muzikine programa renginyje dalinosi choras „Langas“. Nepaprastai šiltai atliko legendomis apipintą, senuose protestantiškuose giesmynuose atrastą tradicinę vokiečių giesmę „Es ist ein Ros entsprungen“ (Michael Praetorius 1571 – 1621) – „Roželė pražydėjo“ (lietuviškas tekstas Kristupo Lekšo 1812 -1941). Giesmės žodžiai pasakoja istoriją: „Roželė pražydėjo iš nuostabios šaknies, kaip sentėviai kalbėjo – iš Jesės giminės. Tą skaisčiąją roželę, kaip skelbta pranašų, jau Marija Mergelė mums atnešė laiku“… Nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki šiandien pasakojamos legendos apie dykumose augančias rožes, gebančias keletą kartų išnykti ir vėl atgyti (augti ir žydėti). Pagal Bibliją šias nuostabias gėles atrado, suteikė joms stebuklingų galių mergelė Marija, keliavusi iš Nazareto į Egiptą. Dievo motinos palytėtos rožės ilgainiui krikščionims tapo nemirtingumo, prisikėlimo, Kristaus simboliu. Vėlesniais amžiais Jericho (Palestina) apylinkėse rastos rožės pavadintos „Jericho rože“, jos auga Izraelyje (Jaruzalės, Negyvosios jūros regione). Šie selaginella šeimos augalai sausoje stadijoje išlieka šimtą metų. Patekę į drėgną aplinką daug kartų atgyja, auga, pakitus sąlygoms, sudžiūsta, bet nepraranda gyvybingumo.

“Lango” pasirodymą tęsė anglų kompozitoriaus John Rutter aranžuota tradicinė Kalėdų giesmė „Quem pastores” ir Niels la Cour „Hodie Christus natus est“ – dirigavo Eglė Ignatavičienė. Gintauto Venislovo „Videntes stellam“ dirigavo Gabrielius Gaidamavičius.

Svarbiausia vieta koncertų programoje teko stambios formos kūriniui – Joseph Gabriel Rheinberger (1839-1901) „Vesper“. Tai 7 dalių, skirtingo turinio, vieną istoriją pasakojančios psalmės (mišparai – vakarinė liturginė valanda). Jose atsispindi ryškios klasikinės muzikos tradicijos ir gilūs dvasiniai išgyvenimai. Švelnių ir didingų garsų dermė – tarsi tiltas tarp žemės ir dangaus, ji kūrė visų širdyse ramybę ir meilę, klausytoją giliai palietė, visus vienijo ta pati dvasinės bendrystės nuotaika ir prašymas bei padėka Viešpačiui. Mišparus giedojo gausus būrys choristų (arti 100), susibūrę į darnų jungtinį chorą. Vargonais griežė Dovilė Savickaitė. Dirigavo Ignas Garla (pirmame koncerte) ir Rita Kraucevičiūtė (antrame). Ilgai netilo plojimai…

Tokiu laiku, kai visas krikščioniškas pasaulis švenčia, Ukraina kaunasi dėl savo žemės ir laisvės. Jungtinis choras pagarbą ukrainiečiams išreiškė populiaria ukrainiečių liaudies daina „Ščedrik“ (aranžuotė Mykola Leontovičiaus (1877- 1921). Dainos angliško teksto versija „Varpų kalėdinė giesmė“ („Coral of the Bells“) Kalėdų laikotarpiu kasmet skamba visame pasaulyje. Virtualioje erdvėje kelią skinasi „Skamba varpai“ – variantas su lietuvišku tekstu. Jungtinis choras su polėkiu dainavo ukrainietiškai. Dirigavo Ignas Garla ir Rita Kraucevičiūtė.

Pirmąjį šventinį koncertą vainikavusi nepaprasta lietuviška malda – Donato Zakaro „Da Pacem Domine“ („Suteik ramybę, Viešpatie“) – kvietė susimąstyti apie būties trapumą, o antrąjį koncertą užbaigusi portugalų giesmė „Ateikite žmonės, džiugūs iškilmingi“ („Adeste fideles“ (David Willcocks), lietuvių ir lotynų kalbomis, kvietė džiaugsmingai švęsti Jėzaus gimimą Betliejuje. Pagrindinė šios giesmės žinia yra džiaugsmas ir pagarba Kristui – Dievo sūnui, kuris gimė pasauliui kaip gelbėtojas.

Kiekvienas kūrinys klausytojus apdovanoja vis naujais įspūdžiais, užpildo nauja patirtimi, per tekstą, per muzikos grožį, per jų sintezę dvasiškai praturtina. Muzika sujungia sielas. Muzika – geriausia paguoda ir pastiprinimas kiekvienam, ne tik nuliūdusiam žmogui.

Parengė dr. Irena Lamsodienė