Lukrecija Stonkutė
Sausio 13-ąją, visada pastebiu save galvojant ne apie tai, ką dar kartą reikia prisiminti, o apie tai, KAIP prisiminti. Mat faktai yra žinomi: 1991-ųjų naktis, prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato ir kitų strategiškai svarbių vietų susirinkę beginkliai žmonės savo kūnais stojo ginti ką tik atgautos Nepriklausomybės. Šarvuoti tankai, šūviai, sumaitotos mašinos, žmonių šūksniai ir giedama „Lietuva brangi“ – vaizdai ir garsai iki šiol gyvenantys atmintyje. Per sovietų kariuomenės agresiją žuvo 14 civilių, tūkstančiai žmonių buvo sužeisti. Taigi kasmet kyla klausimas, ar atmintis pas mus dar yra gyva praktika, ar ji jau tapo tvarkingai sudėliotu ritualu, kuris įvyksta todėl, kad taip turi būti.
Ritualas pats savaime nėra blogas reiškinys. Problema atsiranda tada, kai ritualas tampa automatinis: kai žinai, ką pasakysi, dar net nepradėjęs kalbėti, ir kai žinai, ką jausi, dar net nepradėjęs jausti. Tokiose situacijose man kartais pritrūksta dėmesio ir aiškumo. Ir būtent čia svarbi muzika – ne kaip fonas ar „nuotaikos kūrimas“, o kaip susikaupimo disciplina.
Sausio 13-osios vakarą, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje skambėjusios kompozitoriaus ir choro dirigento Vaclovo Augustino „Mišios už mirusius (Requiem)“ a cappella su vargonais ad libitum, tapo atminties ir tikrojo susikaupimo erdve. Ši muzika nesiekė pasakoti istorijos, kurią ir taip žinome. Ji nepavertė Sausio 13-osios siužetu, nesiūlė iliustracijų. Priešingai – pasirinko paprastesnę, sykiu nelengvą kryptį – išbūti dėmesyje.
V. Augustino „Requiem“ tam ypač tinka. Kompozicijoje nėra orkestro, kuris išlaikytų tonaciją ar pridengtų netikslumus. Jei choras nekvėpuoja kartu, tai girdisi. Jei intonacija pradeda slysti, tai irgi girdisi. Jei tekstas neaiškus, jis tiesiog ištirpsta akustikoje. Tokia muzika reikalauja darbo ir būtent dėl to man ji tapo puikiu atminties formatu.
Interviu metu V. Augustinas yra pasakojęs apie kūrinyje naudojamą Tomás Luis de Victorios Officium defunctorum formos modelį: „Pasinaudojau jo teksto segmentavimo principu – Renesanso tradicija kaitalioti grigališkąjį giedojimą su polifoninėmis dalimis tapo mano atrama“. Tai reiškia, kad „Requiem“ čia nėra „kažkas moderniai liūdna“. Tai yra struktūruotas kūrinys, kurio vidinė logika sukurta taip, kad išlaikytų klausytojo dėmesį. Daug segmentų, perėjimų, jungčių. Kartais tokia sandara gali iširti, jei atlikimas nesuvaldomas.
Valstybinis choras „Vilnius“ tą vakarą skambėjo sutelktai ir brandžiai. Jautėsi bendras kvėpavimas, kruopščiai valdoma intonacija, aiškūs perėjimai tarp segmentų. Svarbiausia – jie išlaikė vidinę rimtį ir etišką laikyseną. Dėl tokios choro parengties stipriai juntamas meno vadovo bei vyr. dirigento Artūro Dambrausko darbas. Maestro mostuose muzika judėjo kaip ciklas, o ne kaip atskirų epizodų virtinė. Buvo girdėti aiški kryptis, proporcijos, suvaldyta visuma. Greta to svarbus ir Vincenzo De Martino vargonavimas. Nors vargonai čia ad libitum, tačiau V. De Martino grojimas veikė taktiškai – skambesys nebuvo dominuojantis, bet ten, kur reikėjo, suteikė atramą ir kryptį.
Šis kūrinys turi dar vieną, Sausio 13-osios kontekste, reikšmingą aspektą – jis gimė iš asmeninių netekčių. Pats kompozitorius yra sakęs, kad noras rašyti „Requiem“ brendo seniai. Galutinį postūmį suteikė artimų bičiulių, kolegų mirtys bei choro „Vilnius“ užsakymas sukurti didelės apimties kūrinį XV tarptautiniam Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivaliui.
Kūrinys dedikuotas kompozitoriui Vidmantui Bartuliui, vienam pirmųjų „Ąžuoliuko“ kartos atstovų Rimui Karaliui, talentingam ir visada kūrybingam muzikologui Vladui Zalatoriui, artimam bičiuliui Gintarui Burbai, spalvingajam ansamblių kūrėjui Genadijui Alfimovui. Čia pat išmintingajam filosofui Leonidui Donskiui, fortepijono pedagogei Melitai Diamandidi, prancūzų dirigentui Amaury du Closel, atgaivinusiam daugybės žydų kompozitorių muziką, ilgametei choro „Jauna muzika“ dainininkei ir direktorei Salomėjai Jonynaitei – žmogui, kuris šiam kolektyvui buvo ne tik administracijos dalis, bet ir gyvoji siela. Kūrinio partitūroje taip pat atsiduria lietuviško roko ir R&B krikštatėvis Kęstutis Antanėlis, kompozitorius Faustas Latėnas, su kuriuo V. Augustiną siejo ypatingas, per tragišką netektį užgimęs ryšys. Ir čia, mano galva, įvyksta svarbus dalykas. Sausio 13-osios kontekste asmeninė gedulo logika primena, kad kolektyvinė atmintis visada prasideda nuo konkrečių žmonių.
Svarbu paminėti ir tai, kad V. Augustino „Requiem“ turi savo kelią. Jis nebuvo sukurtas vienkartiniam minėjimui. Premjera nuskambėjo 2025 m. rugsėjo 13 d., Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, XV Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalyje, kurią atliko valstybinis choras „Vilnius“. Opusas buvo įvertintas specialia, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės, Europos audito rūmų narės, dr. Laimos Liucijos Andrikienės premija. Tai reiškia, kad kūrinio atlikimas Sausio 13-osios koncerte yra kompozicijos gyvenimo tąsa, o ne vien proginis epizodas. Subjektyvia nuomone, tai svarbu, nes atmintis neturi būti vienkartinė, o turi grįžti naujuose kontekstuose.
Po tokio vakaro man nesinorėjo išsyk aptarinėti koncerto. Ne todėl, kad nėra apie ką kalbėti, o todėl, kad Sausio 13-ąją man svarbu išlaikyti susikaupimą. Jei ir reikia apibendrinti, tai tik vienu sakiniu: šis vakaras priminė, kad atmintis nėra vien jausmas. Galbūt tai ir yra svarbiausia Sausio 13-osios pamoka po 35 metų? Mat vis dar turime išmokti ne tik jausmingai prisiminti, bet ir išlaikyti prisiminimą kaip atsakomybę, be skubėjimo, patogumo ar automatikos.