Valstybinio choro „Vilnius“ istorija prasideda 1970-aisiais, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje (LASS) subrendo idėja suburti profesionalų kolektyvą iš itin muzikalių bendruomenės narių. Tai nebuvo vien meninė iniciatyva. Choras nuo pat pradžių suvoktas kaip socialinis-kultūrinis junginys, kuriame lygiomis dalimis dainuotų neregių ir silpnaregių bendruomenės atstovai bei regintieji. Ši lygybės ir bendrystės idėja tapo kertine choro tapatybės atrama, leidusia kolektyvui augti ne tik kaip muzikinei institucijai, bet ir kaip simbolinei visuomenės brandos išraiškai.
Per daugiau nei penkis dešimtmečius choro raida įgavo aiškiai apibrėžtus etapus, kuriuos ženklino skirtingi vadovai ir meninės kryptys. Štai 1970–1976 m., chorui vadovavo Rimantas Zdanavičius. Anuomet tai buvo formavimosi laikotarpis, kai repertuare gausiai skambėjo senoji, baroko muzika. 1976–1992 m., kolektyvą perėmus prof. Antanui Jozėnui, repertuaras išsiplėtė stambios formos sakraliniais kūriniais (tarp jų – J. Haydno, V. Bellini mišiomis), o į chorą atėjo nemažai akademinės mokyklos dainininkių. 1992–2001 m., prof. Jurijaus Kalco vadovavimo laikotarpiu choras ryžtingai pasuko į šiuolaikinę muziką. 2001–2015 m., vadovaujant prof. Povilui Gyliui, kolektyvas patyrė stiprų kokybinį šuolį. Nuo 2015-ųjų chorui vadovauja meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas.
Svarbią institucinę brandą choras patyrė 2010 m., kai Lietuvos Respublikos kultūros ministerija patvirtino kolektyvą kaip koncertinę įstaigą – valstybinį chorą „Vilnius“. Šiandien, minėdamas 55-metį, choras balansuoja tarp reprezentacinės misijos, naujų lietuviškų kūrinių iniciavimo ir praktinių profesinio muzikavimo dėsnių: repertuaro planavimo, finansinių galimybių, erdvių ir laiko.
Valstybinio choro „Vilnius“ 55-ojo jubiliejaus proga, apie choro „vidinį amžių“, tapatybės šerdį, premjerų logiką bei kasdienybės iššūkius, muzikologė Lukrecija Stonkutė kalbasi su kolektyvo meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Artūru Dambrausku.
55-metis – ne tik apvalus skaičius, bet ir brandus laikotarpis. Ką Jums pačiam reiškia ši sukaktis? Kokį choro „vidinį amžių“ ji žymi?
55 metai kolektyvui yra reikšminga trukmė. Per tiek laiko susiformuoja branda, suteikianti chorui svorio muzikinėje erdvėje. Kai kalbame apie valstybinį chorą, mes turime įsipareigojimus ir atsakomybes, o tai reiškia, kad ne visada galima rinktis tai, ką asmeniškai norėtum įgyvendinti. Nors kultūros negalima vertinti vien rinkos kategorijomis, tačiau profesionaliojoje muzikoje tenka atsižvelgti ir į tam tikrus poreikius, kurie neretai lemia programų pasirinkimą.
Choro istorijoje keitėsi etapai, vadovai, repertuaras, auditorijos. Kas, Jūsų akimis, išliko nekintama choro tapatybės šerdis?
Nekintama, ko gero, išliko viena kryptis – lietuviškos muzikos puoselėjimas, jos atlikimas, naujų kūrinių iniciavimas ir užsakymas. Tai mūsų priedermė, kelrodė kryptis. Jeigu ne mes, tuomet kas nuosekliai imsis šios atsakomybės?
Jūs vadovaujate kolektyvui, kuris vienu metu yra ir reprezentacinis valstybės balsas, ir kūrybinis partneris įvairiuose projektuose. Kaip išlaikote pusiausvyrą tarp misijos ir meninės laisvės?
Tai sudėtinga pusiausvyra. Kartais patys sau pripažįstame, kad parengiame per daug programų. Tačiau egzistuoja praktinė realybė, mat turime užsakymų, įsipareigojimų, privalome užsidirbti, nes neturime savo koncertinės salės. Jei turėtume nuolatinę erdvę, galėtume ramiau planuoti programas, kryptingiau dėlioti savo idėjas. Dabar dažnai tenka taikytis prie užsakomų kūrinių. Dėl programų gausos neretai nukenčia kokybė, tai man jautriausia vieta, nes aukščiausiam rezultatui reikia laiko. Anksčiau vieną stambios formos kūrinį būdavo galima ruošti pusę metų, šiandien tokios prabangos dažniausiai neturime. Kartais norėtųsi, kad atsirastų stebuklinga Hario Poterio lazdelė, kuri tolygiai išdėliotų darbus laike (juokiasi).
Kuo „Vilnius“ šiandien yra ypatingas Lietuvos profesionalių chorų žemėlapyje?
Naujos lietuviškos muzikos premjeromis. Esame vienintelis valstybinis choras Lietuvoje, nuosekliai inicijuojantis ir atliekantis itin daug pasaulinių premjerų. Kasmet užsakome bent vieną ar dvi stambios formos premjeras, jau nekalbant apie a cappella kūrinius.
Kuris momentas Jūsų vadovavimo laikotarpiu buvo didžiausias lūžis ir kodėl?
Lūžis įvyko ne iš karto. Penkerius metus, 2010–2015 m., dirbau antruoju dirigentu, kai chorui vadovavo prof. Povilas Gylys. Antrojo dirigento pozicija patogi tuo, kad sprendimai dažniausiai jau būna priimti, o tavo užduotis sprendimus įgyvendinti. Tikrasis lūžis prasidėjo 2015 m., man pradėjus vadovauti chorui. Pirmieji pora metų buvo intensyvūs tiek programų planavimo, tiek krypties paieškų prasme. Pradėjome eksperimentuoti, reaguodami į tam tikrus auditorijos ir rinkos poreikius, o tai pamažu didino mūsų universalumą. Bandėme ir tai, kas ne visada yra „mūsų laukas“, pavyzdžiui, popklasikos kryptis. Ilgainiui, per įvairius bandymus, atradome sėkmingas formas: „Nepriklausomybės siuitą“ (K. Mašanausko, L. Abariaus, R. Paulausko, L. Vilkončiaus ir kitų autorių kūriniai), taip pat didelį koncertinį turą su Eugenijumi Chrebtovu. Tai tapo paklausu ir iki šiol išlieka svarbi veiklos dalis.
Kitas, gal net svarbiausias lūžis – kryptingas lietuvių autorių kūrinių užsakymas. Man visada įdomu imtis visiškai naujo kūrinio. Kai nežinai kas tavęs laukia, atsiranda vidinis kūrybinis jaudulys, tam tikra atsakomybės ir smalsumo įtampa. Tai ir yra profesinio augimo variklis.
Jūsų veikloje girdėti plati amplitudė: sakralinė, šiuolaikinė, pramoginė, tarpžanrinė muzika. Kas labiausiai lemia žanrinius pasirinkimus: misija, rinka, edukacija, kūrėjų pasiūlymai?
Lemiamas veiksnys dažniausiai yra kelių aspektų derinys. Viena vertus, turime misiją ir prioritetą lietuviškai muzikai. Kita vertus, veiklą veikia praktinės sąlygos: užsakymai, finansinės galimybės, erdvės, repeticijų laikas. Kai neturi savo salės, dalį repertuaro diktuoja užsakovų poreikiai. Tačiau net ir tokiose aplinkybėse stengiamės išlaikyti kryptį – ieškoti prasmingų programų, kuriose meninė vertė išlieka prioritetu.
Dirigentas dažnai balansuoja tarp kontrolės ir pasitikėjimo. Koks Jūsų vadovavimo principas repeticijoje? Kur baigiasi „reikalauju“, o kur prasideda „leidžiu augti“?
Pasitikėjimas man yra labai svarbu. Jei choristai yra pasirengę, na, bent jau tvirtai valdo tekstą, muzikinę medžiagą, tuokart atsiranda erdvė pasitikėti ir kurti. Žinoma, neįmanoma sukontroliuoti visko. Dirigentas gali sudėlioti atraminius taškus, kryptį, susitarimus, bet kiekvienas žmogus ateina su savo emocine ir profesine patirtimi. Tai natūralu. Todėl leidžiu augti sutartose ribose, taip, kad kolektyvas išliktų vientisas ir tikslingas.
Kokį skambesį laikote idealiu „Vilniui“ šiandien? Kaip jis keitėsi per pastaruosius 5–10 metų?
Choras yra ansamblinis dainavimas. Mūsų specifika ta, kad turime stiprius choristų balsus, nes tenka atlikti programas su dideliais orkestrais. Todėl renkamės sodrų, turtingą vokalinį pagrindą, kurį prireikus galima „paploninti“, t. y. pritaikyti prie stilistikos, akustikos ar konkretaus kūrinio reikalavimų. Tokia vokalinė bazė suteikia lankstumo.
Minėjote, kad choras „Vilnius“ dažnai tampa naujų kūrinių iniciatoriumi. Kada nusprendžiate, jog „šito mums reikia“ ir kaip gimsta užsakymo ar premjeros idėja?
Planavimas vyksta labai iš anksto. Šiuo metu jau pradedame galvoti apie 2027 metus, nes 2026-iesiems užsakymai iš esmės sudėlioti. Pirmiausia žiūrime į datas – kompozitorių sukaktis, svarbias progas, valstybiniu mastu paskelbiamus atmintinus metus. Jei aiškios progos nėra, tuomet generuojame idėjas patys: kas būtų prasminga, kas aktualu, kas galėtų sudominti publiką. Vėliau sprendžiame, kam užsakyti, kokio pobūdžio kūrinio norime.
Šiems metams, kompozitorei Zitai Bružaitei esame užsakę oratoriją, skirtą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečiui. Spalio 15 dieną, kūrinio premjera bus atliekama Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tai bus reikšmingas LASS renginys, tačiau oratorija skirta ne vien jubiliejui – ji plačiąja prasme prabils apie žmonių su negalia temą. Kūrinio libretą ir scenarijų kuria talentingas rašytojas, aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas. Vis dėlto, tenka pripažinti, jog premjerų skaičių dažnai riboja finansinės galimybės. Kreipiantis dėl paramos, būtina argumentuoti ne tik meninę vertę, bet ir progą, kontekstą, visuomeninį reikalingumą.
Gal galite pateikti dar vieną pavyzdį, kaip proga ir idėja susijungia į premjerą?
2025-ieji, Šv. Jokūbo festivaliui buvo jubiliejiniai – sukako 15 metų. Ta proga choro dirigentui ir kompozitoriui Vaclovui Augustinui pasiūliau sukurti stambios formos kūrinį chorui. Jis pasirinko requiem žanrą ir taip gimė „Mišios už mirusius (Requiem)“. Kūrinys skambėjo festivalyje ir dar kartą buvo atliktas sausio 13-osios koncerte, minint 35-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines.
Be to, neseniai paskelbėme konkursą jauniesiems kompozitoriams – I tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio jaunųjų kompozitorių sakralinių kūrinių chorui konkursas. Atrinkti kūriniai bus atliekami tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio koncerte, o geriausių kūrinių autoriai bus apdovanoti premijomis.
Ko labiausiai tikitės iš kompozitoriaus, rašančio Jūsų chorui?
Pirmiausia tikiuosi kokybės. Taip pat norisi, kad kūrinys nebūtų „ultramodernus“, nes mes nesame eksperimentinės muzikos atlikėjai. Mums svarbu, kad muzika būtų patraukli publikai, ateinančiai į koncertą. Dar vienas dalykas, kurio dažnai pasigendu lietuviškoje muzikoje – melodija.
Na, o pastaraisiais metais dažnai „sukamės“ apie tuos pačius autorius: Zitą Bružaitę, Donatą Zakarą, Vytautą Miškinį, Vaclovą Augustiną, Rytą ir Giedrių Svilainius. Kūrybinę laisvę visada palieku kompozitoriams, tačiau iš meninės pusės svarbi aiški mintis ir muzikinė trauka.
Choras „Vilnius“ – ir institucija, ir bendruomenė, ir kasdienis darbas. Kas šiandien sunkiausia išlaikant aukščiausią meninį lygį?
Du dalykai: programų gausa ir natūralūs gamtos procesai, kurie neišvengiamai veikia kolektyvą. Prieš trejus metus, per pusmetį, aštuonios choristės išėjo motinystės atostogų. Tai graži gyvenimo dalis, tačiau praktikoje tai reiškia kaitą. Tenka laikinai priimti kitus žmones, o kiekviena kaita reikalauja laiko „susidainuoti“, susiderinti, prisitaikyti psichologiškai, emociškai ir vokaline prasme. Toks procesas laikinai veikia kokybę, nes profesionalus choras – tai subtiliai susiformavęs ansamblinis organizmas.
Kokią publiką matote salėje dabar ir kokios publikos norėtumėte po penkerių metų?
Premjeriniuose koncertuose publika būna labai įvairi, ateina ir daug jaunų žmonių. Kai vyksta įprasti sakraliniai koncertai bažnyčiose, dažniau matome vyresnio amžiaus klausytojus. Norėtųsi, kad publika jaunėtų. Tai iš dalies yra ir repertuaro klausimas – kokias programas siūlome ir kaip komunikuojame jų aktualumą šiandienos žmogui.
Ar turite svajonę – projektą, kurį norėtumėte įgyvendinti iki 60-mečio?
Norėčiau su choru atlikti kompozitoriaus György Ligeti opusą „Drei Phantasien“, tačiau tam reikia laiko ir nežinau, ar jo pavyks rasti. Taip pat, turint daugiau repetavimo galimybių, norėčiau parengti keletą Richardo Strausso kūrinių chorui, pavyzdžiui „Der Abend“ ir kitus. Tai labai aukšto meistriškumo repertuaras.
Pereikime prie jubiliejinio „Vilniaus“ choro koncerto sausio 21 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Kokią mintį norite išreikšti šiuo vakaru?
Pradinė idėja buvo atlikti po vieną lietuvių, latvių ir estų kūrinį, tačiau finansinės galimybės privertė planą keisti. Programą pradėsime W. A. Mozarto „Ave Verum Corpus“, nes 1970 m., choro įkūrimo pradžioje, tai buvo vienas pirmųjų atliktų kūrinių. Toliau skambės Jameso MacMillano kantata „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus“ chorui ir styginių orkestrui – dėl nepaprasto grožio, gylio ir sudėtingumo, reikalaujančio aukšto pasirengimo. Po to atliksime Teisučio Makačino „Saulės poemą“ – savotišką „post“ M. K. Čiurlionio 150-mečiui, nes „Saulės poema“ buvo sukurta Čiurlionio šimtmečiui. O vakaro pabaigoje skambės Steve’o Dobrogoszo Mišios – šviesi, džiaziniais inkliuzais praturtinta muzika, tinkanti jubiliejui ir šventinei nuotaikai. Koncerte taip pat dalyvaus Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergej Krylov), Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Vincenzo De Martino (fortepijonas).
Kodėl svarbu, kad 55-mečio koncertas vyktų būtent Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje? Ką ši vieta reiškia chorui ir Jums pačiam?
Lietuvos nacionalinė filharmonija yra prestižinė koncertinė erdvė. Be to, joje daug metų dainuojame – tiek a cappella, tiek su Lietuvos kameriniu ir kitais orkestrais. Tad jubiliejui tai natūralus pasirinkimas.
Ko norėtumėte palinkėti savo kolektyvui?
Daugiau šypsotis, ištvermės ir pozityvumo mūsų nelengvame darbe.
Po šio pokalbio, aiškiai juntama, kad valstybinio choro „Vilnius“ stiprybė – brandus, meniškas atlikimas ir profesinė laikysena, girdima tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Žavi kolektyvo gebėjimas aprėpti skirtingų epochų repertuarą, kartu išliekant budriems šiandienos temoms ir nebijant imtis naujų kūrinių. Ir labai prasminga, kad šalia koncertinės veiklos choras nuosekliai dirba edukacijoje – augina ir klausytoją, ir būsimą chorinės kultūros kartą. Linkiu, kad šis 55-mečio brandos taškas taptų dar vienu atspirties momentu į naujus muzikinius klodus.
Sausio 21 dieną, 19 val., kviečiame atvykti į valstybinio choro „Vilnius“ 55-mečio koncertą, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir patirti kaip muzika kalba apie tai, kas svarbiausia: prasmę, bendrystę ir atsakomybę prieš klausytoją.
Parengė Lukrecija Stonkutė