Prof. Regimantas Gudelis
Rudens pradžioje (2021.09.19.) Liepojos koncertų salėje „Didysis gintaras“ keturių Lietuvos universitetų chorai pristatė savo, t.y. nacionalinės chorų delegacijos pasirodymo „Gaudeamus“ šventėje (įvyks 2022 m. birželio 17-19 d. Vilniuje, vadinsis „Gaudeamus – KARTA 3000“), repertuarą.
Iš latvių koncerte dalyvavo tik Liepojos universiteto merginų choro „Atbalss“ dainininkės, pasirodžiusios kartu su Kuržemės (Liepojos) jungtiniu (iš šešių kolektyvų) choru. …Toks ten ir jungtinis, jeigu vyrų partiją tesudarė 13–14 žmonių, moterų – gal apie 30! Be to, didelė dainininkų dalis – pagyvenę… Liepojos universiteto rektorė sakė kalbą – neaišku kam, nes latvių studentų praktiškai nebuvo nei scenoje, nei salėje. Buvo pagiedoti tik valstybiniai himnai, nes „Gaudeamus“ „ne studentai“ nemokėjo. Ir netiko. Iš to seka tiesus klausimas: ko Lietuvos universitetų chorai apskritai važiavo į Liepoją? Jungtiniu choru Liepojos pagyvenusio amžiaus publikai pristatyti savosios delegacijos „Gaudeamus“ repertuarą? Ar latviai ir estai kada nors važiavo į Lietuvą pristatyti savojo? Niekuomet! Jeigu Liepojoje būtų susirinkę Latvijos universitetų chorai, suprask, vieni kitiems būtų parodę, ką ateinančioje šventėje jie atskirai padainuos, surepetavę bendras dainas – tikslas būtų didelis ir teisėtas. Buvo kalbama apie kažkokias latvių nedalyvavimo, neva, svarbias priežastis, bet kokios jos – taip ir liko neaišku. Žinoma ir tai, kad Liepojoje nemažai choristų nėra pasiskiepiję, tad jie negalėjo dalyvauti. Iš to ir klausimas: kodėl į Liepoją suvažiavę lietuvių studentai turi linksminti Liepojos pagyvenusių žmonių publiką už Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas. Nesvarbu, ar tos lėšos ėjo iš universitetų biudžetų ar Kultūros ministerijos – tai Lietuvos žmonių sunešti pinigai! Ar ne geriau būtų buvę už tas lėšas tuo pačiu jungtiniu choru padainuoti Klaipėdoje (šeštadienį), o kitą dieną (sekmadienį) Šiauliuose? Kažkas planuojama, atsiranda kažkokios kliūtys, išeina kaip išėjo – tai jau įprasti reiškiniai mūsų demokratinėje–liberalioje Lietuvoje. Keista, jog didžiąją būsimos „Gaudemus“ Vilniuje programos dalį, pirmą kartą atliktą mūsų pačių jungtiniu choru teko išgirsti ne pas save, o svetur – Liepojoje. Susidarė apytikris vaizdas.
Būsimos „Gaudeamus“ šventės repertuaras yra paskelbtas LNKC tinklalapyje, išleistas ir dainų rinkinys. Jis yra toks:
Bendra visų šalių chorų programa:
„Skrisk, jaunyste“, muzika ir tekstas Gintauto Venislovo;
„Ne dėl žalio vyno“, Vilijos Mažintaitės aranžuota lietuvių liaudies daina;
„Rīta un vakara dziesma“, muzika Raimonds Tiguls, tekstas Rasa Bugavičute-Pēce;
„Vaata ja sa näed…“, muzika Veiko Tubin, tekstas Karin Kuulpak;
„Mes esame 3000 karta!“, muzika ir tekstas Lino Adomaičio, aranžuotė Lino Adomaičio, Jievaro Jasinskio ir Danguolės Beinarytės.
Lietuvos chorų programa:
„Gedimino miesto šviesa“ („Lux civitatis Gedimini“), muzika Vaclovo Augustino, tekstas Vlado Braziūno;
„Apie šviesą“ iš ciklo „Septynios šviesos dainos“, muzika ir tekstas Gedimino Dapkevičiaus;
„Dideli nykštukai“, muzika ir tekstas Laimio Vilkončiaus;
„Lek, gervele“, Roberto Varno aranžuota lietuvių liaudies daina;
Vytauto Kernagio dainų popuri, aranžuotė Jievaro Jasinskio ir Danguolės Beinarytės.
Pastaba: Liepojoje nebuvo padainuotos „Skrisk, jaunyste“, „Vaata ja sa näed“, „Mes esame 3000 karta!“ ir „Apie šviesą“.
Būtent repertuaras tapo svarbiausia priežastimi, dėl ko ryžausi išsakyti savo, gal ką nors ir įskaudinančius komentarus. Ir pati situacija komentarams nepatogi, nes tas repertuaras stambesniu planu buvo pristatytas pirmą kartą, dar svetur, dainų (gaidų) rinkinys yra išplatintas tik tarp chorų. Visuomenė tų dainų negirdėjo, gaidų nematė, mano nuomonė gali būti palaikyta ir išankstinė, ir primetama. Savo ruožtu repertuarą vertinsiu kaip ilgametis „Gaudeamus“ dalyvis. Pirmojoje „Gaudeamus“ šventėje – 1950 metais Tartu – aišku, nebuvau, bet visas kitas (kaip skambėjo chorai) gerai atmenu. Ką kitąmet Vilniuje parodys latviai ir estai nežinome, tačiau tradicinis „Gaudeamus“ vaizdas siejasi su aiškia chorine tradicija, aukštu idėjiniu turiniu, kuriame išsiskleidžia bendrieji humanistiniai motyvai bei universitetinės aktualijos. Chorinio dainavimo archetipas – a cappella, cantilena, cantabile. Kitaip tariant, bendras „Gaudeamus“ chorinis stilius reprezentavo Baltijos šalyse įsigyvenusį europietiškojo klasikinio chorinio dainavimo stilių, būtent tokį, kurio dėka šių šalių Dainų šventės buvo įregistruotos į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą. „Gaudeamus“. Ir tai iki šiol buvo ir turėtų likti tos šventės CREDO.
Būsimosios šventės kūrėjai ir repertuaro stiliaus mediatoriai yra lietuviai, todėl, sekant nusistovėjusia tradicija, bendro jungtinio choro repertuare trys dainos bus lietuvių, po vieną – latvių ir estų. Apie tos šventės režisūrinį dramaturginį planą kalbėti dar per anksti, tuo tarpu apie repertuarą, ko gero, pats laikas.
Bendra visų šalių chorų programa. Latvių „Rīta un vakara dziesma“ – lėtoka, tęstinė, judanti vien ketvirtinėmis, su įspūdingais ekspresijos pakilimais ir nuolydžiais. Estų „Vaata ja sa näed…“ – daininga, grakšti akordiniais ir imitacinių deriniais. Apskritai, graži, charakteringa latvių ir estų chorinių tradicijų reprezentacija.
Lietuvių – trys: studentiška daina, liaudies daina a cappella ir šventės finale – populiaraus solisto daina su choro atitarimu. Patikslinu: ne su pritarimu tradicine prasme, o su sinchronišku atitarimu žodis į žodį.
Toliau apie kiekvieną dainą.
G. Venislovo „Skrisk, jaunyste“ atvers bendrą chorų pasirodymą. Liepojoje ji nebuvo padainuota, tačiau sprendžiant iš partitūros, ko gero, ji yra puikiausia lietuviškojo repertuaro daina. Įdomi muzikinė konstrukcija; ant ostinatinio ritmo pinasi energingos temos, laipsniškai tankėja faktūrinis audinys, tarpais prasišviečia emocingi unisonai, kulminacijoje balsai susilieja į skaidrų (C–dur) skandavimą tercijomis. Tikra, energinga studentiška daina, tikėtina, chorams patiks, tačiau dainininkams pateiks nemažus reikalavimus. Turint tai omenyje, Liepojoje Lietuvos chorai tiesiog privalėjo ją pademonstruoti ir patys tinkamai susirepetuoti.
Antroji lietuvių daina bendram chorui – liaudies daina „Ne dėl žalio vyno“. Apie ją vėliau.
Bendrą choro pasirodymą, matosi iš programos, užbaigs solistas Linas Adomaitis. Pagal jo dainą skelbiama ir visos „Gaudeamus“ šventės vedančioji idėja/devizas: „Mes esame 3000 karta!“ Kas toje idėjoje? Kaip dainoje save prisistato toji „3000 karta“? Nesitikėkite, jog intelektualizuota, su neuroprietaisų implantais, neribotų galių, užkariavusi galaktikas karta… Tekste tik tuščios, trafaretinės frazės: „Mes kuriam atsakingai šį pasaulį, mes esame trys tūkstančiai karta“ ir todėl „kol jauni, kelkime bangas“, „linksminkimės“ etc. Gale solistas kreipiasi į chorą – sakyk: hey hey hey! Choras atsako – hey hey hey! Vėl, sakyk: hou hou hou! Tas atsako hou hou hou! Nesolidu, dar aiškiai mėgdžiojama Marijono Mikutavičiaus „Kaip gyveni…“ Toje dainoje yra ir kai kas racionalaus. Studentų chorai tikriausiai pamena „Gaudeamus“ Tartu (2018), kuriame buvo savita muzikinė konstrukcija su atskira vieta pasireikšti kiekvienai šaliai. Ne ad libitum, o su partitūroje nurodyta dainos atkarpa ar charakteringu motyvu. Kažko panašaus esama ir L. Adomaičio dainoje: pagrindinį tekstą atliks lietuviai, o priedainį – vieną kartą latviai (latviškai), kitą – estai (estiškai). Atrodytų, kad svečiams reiktų leisti padainuoti be „solisto“, nes išdidūs estai ir latviai, jeigu juos vedžios solistas–lietuvis, gali supykti. Jau šioje vietoje būtina formuluoti problemišką konstataciją: šios šventės kūrėjai, Dainų šventės finalą atiduodami populiaraus solisto malonei, šalia to, į repertuarą aistringai brukdami solistų dainų aranžuotes, tiesiogiai ar pasąmoningai demonstruoja nepasitikėjimą šalies visuomene ir Dainų šventės publika. Nežiūrint to, kad 2018 m. Dainų šventė patvirtino, jog tokia fobija neturi pagrindo: Dainų šventės finalas to paties jungtinio choro galiomis gali būti atliktas aukščiausiu lygiu!
Lietuvių choro programa ir koncertas Liepojoje
Į Liepoją Lietuvos chorai suvažiavo šeštadienį: apsistojo viešbutyje, po pietų susirinko repetuoti į Universiteto salę. Sekmadienį jie savąjį repertuarą ir dar latviškąjį kartu su Liepojos jungtiniu choru repetavo jau koncertų salėje. Koncertas įvyko po pietų – 16 val. Pradėjo vietinis jungtinis choras: programa buvo girdėta iš anksčiau, dainos panašių nuotaikų, išsiskyrė tik veterano, profesoriaus Edgaro Račevskio diriguojama tautinė baladė – Jazepo Vytuolio „Šviesos pilis“ (Geisma pils). Lietuvos chorai savo ruožtu padainavo „Gedimino miesto šviesa“, „Lek, gervele“, „Dideli nykštukai“, V.Kernagio dainų popuri, „Ne dėl žalio vyno“ ir kartu su latviais – „Rīta un vakara dziesma“. Kaip pavyko?
„Ne dėl žalio vyno“. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesudėtinga… Anaiptol! Priminsiu, jog ankstesniame „Gaudemus“ Vilniuje (2011) ta liaudies daina buvo atlikta pagal Nijolės Sinkevičiūtės sukurtą išdailą – griežtą, kompaktišką, pagaulią vidiniu rūstumu. Dainos turinio potekstę praplėtė prisijungęs choreografinis kolektyvas. Tas variantas buvo ir nesunkus, ir efektingas. Vilijos Mažintaitės kompozicija ženkliai sudėtingesnė. Ją teko girdėti 2018 m. tarptautiniame Stasio Šimkaus chorų konkurse Klaipėdoje, atliko merginų choras „Viva“, dirigavo pati autorė. Tada girdėjome ir matėme tikrą chorinę dramą. Vedantis vaidmuo teko solistei, o dirigentė V.Mažintaitė pasirodė ir kaip viso veiksmo epicentras ir aktyvi tos dramos dalyvė. Ar įmanoma ką nors panašaus sukurti pasitelkus bendrą lietuvių, latvių, estų jungtinį chorą, įsivaizduoti dirigentą kartu ir kaip režisierių? Ko gero, ne! Chorinė drama greičiausia neįvyks, gerai bus, jei choras dainą atliks nepriekaištingu techniniu lygiu, charakteringu tai dainai štrichu. Meninis turinys, kartu ir jo vizualinė išraiška, aišku, priklausys ne vien nuo dirigentės/-to fantazijos ir gebėjimo realizuoti meninį sumanymą, bet ir nuo chorų pasiruošimo. Koncertas Liepojoje toli siekiančios vilties nesuteikė. Dainą repetavo ir koncerte dirigavo Rasa Gelgotienė. Man pasirodė, jog surepetavo elementariai, kaip mes įpratę sakyti – sulipdė. Pirminį pavidalą pavyko sutvarkyti tik vidutiniškai: koncerte choras vėlė ritmą, štrichus, sopranai su tenorais (unisonu) šliaužė melodijos šešioliktinėmis. Iš to meninis įspūdis – blankokas. Maloniai nustebino solistė, tiesa, repeticijoje jai net labai pasisekė, o koncerte dėl kai kurių priežasčių, kurių nenoriu minėti, ne taip gerai. Vis dėl to, kas atsitiks su daina, kai prisijungs latviai ir estai, jeigu patys lietuviai nepadainavo perfect? Paaiškinsiu, kodėl dvejoju. Jokia paslaptis (paskutinieji „Gaudeamus“ įtikino), kad visi dainininkai geriausiai būną išmokę savąsias dainas, o „svetimas“ t.y. kitų respublikų dainas, silpniau. Antai Vilniuje 2011 m. latviai lietuviško repertuaro apskritai nemokėjo (bet gerai mokėjo estai). Toje šventėje pats dainavau, stovėjau paskutinėje lietuvių choro eilėje ir galiu liudyti: už nugaros stovintys latviai lietuviškas dainas tiesiog marmaliavo, grabaliojosi (kitame flange stovintys estai jas buvo išmokę ir dainavo pagirtinai). Yra kaip yra…
„Vytauto Kernagio dainų popuri“. Stipriausias įspūdis liko ne iš koncerto, o iš repeticijos Universiteto salėje. Tenka pripažinti, Danguolė Beinarytė repetavo išties talentingai: ilgai, be atvangos, nepailsdama pati ir asmenine energija uždegdama dainininkus. Jos ritmo mokymo metodika, atrodo, eina iš pačios prigimties. Beje, po Pasvalio dainų šventės šį popuri peikiau dėl įkyrėjusio priedainio („Mūsų dienos kaip šventė“). Šį kartą, ritmiškai tą priedainį sustangrinus, negeros aliuzijos iš dainavimo „pilna gerkle“ šiek tiek apramino. Koncerto metu „Didžiojo Gintaro“ salėje ritmo efektas, man pasirodė, gavosi silpnesnis, nes plačių matmenų salės scena ir didžiulė akustinė erdvė ritmo precizijai nebuvo palanki. (Turiu omenyje būtent choro, o ne instrumentinę/orkestrinę preciziją.) Be to, scenoje dainininkai stovėjo atokiau vienas kito, silpniau kontaktavo. Kaip ji pavyks „Gaudeamus“ šventėje Kalnų parke, plačioje fizinėje akustinėje erdvėje –
prognozuoti nesiimčiau. Pademonstruoti rezultatą, kurį girdėjau repeticijoje nedidelėje Universiteto salėje, gal nepavyks, bet viltis yra – kūrinys paruoštas be priekaištų.
„Gedimino miesto šviesa“ – pasveikinimo giesmė/himnas, būsimoje šventėje pradės lietuvių programą. Įžangai geresnio nerasi: iškilminga (B–dur) muzika šlovina miestą, statiškas garsynas ypatingu raiškumu nepasižymi, tačiau skamba šventiškai. Kastytis Barisas dirigavo iškilmingai.
„Dideli nykštukai“, dirigavo K. Barisas. Neįprasta, kažkiek slaviškų intonacijų dainelė, tarsi kokie polišinelio kupletai. Lietuvių intonaciniam–jausminiam kodui melodija, ritmas ir pats koloritas – svetimi. Privalumas tas, kad linksmų dainų turime nedaug, kažko linksmesnio ar muzikinės išdaigos reikia, ir dirigentas tą išdaigą pademonstravo, publika smagiai paplojo. Ar ta dainelė tinka Dainų šventei? Ne, netinka! Dainų šventė, tame tarpe ir „Gaudeamus“, yra ritualinis koncertas su aukšta idėja, o ne renginys publikai „palinksminti“. Tuo užsiima masiniai populiarios muzikos renginiai miestų aikštėse.
„Lek gerve“ per daug visi gerai žino, kad reikėtų dar kokių nors komentarų. Pastebėsiu tik štai ką: ją Algirdas Šumskis repetavo ilgai, bandė naujesnę, sakyčiau, konstruktyvią interpretaciją. Koncerte choras paklusniai vykdė jo reikalavimus, demonstravo gražų piano ir forte. Šventėje Kalnų parke dirigentas savo rankose neturės nei pianissimo, nei stipraus forte. Teks grįžti prie jau chorų patikrinto ir, beje, racionaliai argumentuoto šios dainos suaktyvinimo būdų: santūriais judesiais vaizduoti gervelės veiksmus – kiaušinių dėjimą, vaikelių perėjimą, išskridimą. Tas pilnai tinka, nes gi „Lek gervelė“, pagal žanrą, yra vaikų žaidimų dainelė. Ir reiktų girti jos harmonizavimo autorių Robertą Varną, pajautusį šį dainelės žanriškumą ir harmonizavimo būdui pasitelkusį liaudies autentiškai tradicijai būdingą pakaitinį moterų – vyrų dainavimo būdą: ne sodriais choro akordais, o minimaliu tribalsiškumu (ir jo dubliavimu). Beje, toks harmonizavimo būdas yra charakteringas Jono Švedo išdailoms, taikytoms ansambliui „Lietuva“. Tikėtina, jog šventėje chorui į pagalbą ateis choreografinė grupė. Tokiu atveju, daina–choras ir choreografinė grupė drauge sukurtų patrauklų, būdingą tai dainelei chorinį–choreografinį vaizdelį.
Ir lieka „Apie šviesą“. Ją, tiksliau, visą G. Dapkevičiaus ciklą, prieš kelerius metus teko girdėti Šiauliuose, universitetinių chorų festivalyje, atliekant jungtiniam chorui. Chorai ciklą nebuvo gerai paruošę, bet bendras įspūdis liko neblogas. Kūrinio tekste – asmeninė impresija, meditacija gamtos, žvaigždynų, mistinės šviesos sferose. Turinio požiūriu Lietuvos chorų programos užsklandai verkiant reiktų visuomeniško, tautiškai aktualaus, visus jungiančio, o ne individualizuoto turinio dainos, kuri subalansuotų prieš tai einančių trejų dainų nuotaikas, apvilktų jas chorinės tradicijos rūbu. „Apie šviesą“ nukrypimo į pasilinksminimo, pokštavimo pusę išlyginti, deja, negali. Tiesa, chorinė šios dainos partitūra – taisyklinga, sklandi. Tai bent garsiniu ir ekspresijos požiūriu teiktų viltingą perspektyvą. Turiu omenyje, jei ta daina būtų atliekama a cappella ir surepetuota, reikliai sutvarkyta horizontali ir vertikali intonacija. Gaila, bet ji bus dainuojama taip, kaip buvo padainuota Šiauliuose, pritariant kameriniam orkestrui. Neverta tikėtis, kad šventėje Kalnų parke atsiras orkestras su styginiais dėl vienos dainos. Greičiausiai kažkokie instrumentai kažką pakrikai gros, jų fone choras padainuos taip kaip moka, nesivargindamas pasiekti pavyzdinės darnos. Apmaudu, kad praleista proga jungtiniu choru parepetuoti šį kūrinį ir jį parodyti Liepojos scenoje.
Lyg ir „Gaudeamus“ šventei galiotų bendra, konvencinė sutartis – pusė šventės repertuaro privalo būti a cappella. Pasirodo, negalioja. Kažkaip lyg nesuvokiama, kad choro a cappella tai nėra vien estetinė, bet ir moralinė, dvasinė kategorija. Ignoruojant a cappella dainavimo būdą, chorą jungiant su pasilinksminimu, su įvairiomis instrumentinėmis grupėmis ji pažeminama iki masinio meno lygmens.
Prieš porą metų pasirodė Nerijos Putinaitės knyga „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Pristatymo ir atsiliepimų furoras jau išseko. Tačiau būtent toje knygoje Dainų šventė nutempiama į masinės kultūros lygmenį, tikriau į balą, ir joje minkoma kaip koks nevisavertis, sovietinis gaivalas. N. Putinaitė tai darė teoriniu, spekuliatyviniu aspektu, tuo tarpu „Gaudeamus“ kūrėjai, šventės finalą paaukodami populiariam dainininkui, ignoruodami archetipinį a cappella dainavimą, iškeldami menkaverčius tekstus, iš esmės tą patį daro praktinių veiksmų pagalba.
Mūsų kasdienybė pritvinko įvairiausių įtampų, situacija chorams šiais ir, tikriausiai, ateinančiais metais „Gaudeamus“ šventei nieko gero nežada. Girdime, ne geriau Latvijoje ir Estijoje. Su viltimi laukiame ir įtikinėjame save, jog ta šventė tikrai įvyks, vėl nebus nukelta vėlesniam laikui. Tokia tikrovė, tačiau nereiškia, jog negandos užkerta galimybę kalbėti apie šventę, diskutuoti ir aptarinėti jos repertuarą bei pačios šventės stilistinį tonusą. Gal būt įtampa, nežinomybė duoda net pretekstą stabtelėti, apmąstyti, diskusiniu žvilgsniu pamatuoti aktualius dalykus.