Dr. Irena LAMSODIENĖ
Advento pradžioje, gruodžio 3 d. vidurdienyje nupynę advento vainiką, uždegę pirmąją advento žvakę skubėjome į muzikos šventę. Ši šventė vyko gerokai pasikeitusiuose, išgražėjusiuose, atgavusiuose istorinį vaizdą Vilniaus evangelikų reformatų maldos namuose. Ten šeštą dešimtmetį gyvuojantis choras „Dobilas“ Advento laikotarpiui skirtą koncertą skyrė ne tik evangelikų reformatų bendruomenei, kuri puoselėja šiuos namus, savo artimųjų ratui, ne tik draugams, gerbėjams, bet visai miesto visuomenei (meno vadovas ir dirigentas Ignas Garla, chormeisteris Domininkas Ramašauskas, koncertmeisterė Vilma Pečiukonytė).
Susitikimui su klausytojais ruošėmės labai atsakingai. Ne tik koncerto intencija įpareigojo tam skirti didesnį dėmesį, bet ir neseniai chorą atradusių žmonių balsų skambesys turėjo derėti bendrame muzikavime. Džiugu, kad prasmingas darbas nenuėjo veltui, muzikos valandoje kūriniai skambėjo gražiai, o nematoma gija tvyrojo “tarp mūsų visų širdžių“. Valio, mums šie metai buvo turtingi, kolektyve turime aštuonis naujus puikius giedorėlius!
Choro meno vadovas ir dirigentas Ignas Garla – kūrybinga asmenybė, atsakingai apmąstydamas parinko įdomų, įvairiapusį, jausmingą, tačiau santūrų Advento metui, Kalėdų laukimo nuotaikai tinkantį repertuarą, kuris gerai nuteikė klausytojus ir tarsi šaltinis įnešė gyvybės į mūsų tautos paveldą ir tradicijas. Muzikinių kūrinių saitai įgavo netikėtų atspalvių, koncerte nuskambėjo skirtingų laikmečių muzikinės istorijos lietuvių kalba.
Malonu ir prasminga buvo koncerto pradžioje klausytojams dovanoti porą ne dažnai atliekamų, prieš kelis amžius lietuvybės idėjas skleidusių Mažojoje Lietuvoje tautinio sąmoningumo žadintojų muzikinius kūrinius. 1547 m. Martynas Mažvydas išleido pirmą lietuvišką knygą „Katekizmas“ (tikybos pradžiamokslis). Leidinyje yra giesmynas, kuriame 11 evangeliškų lietuviškų giesmių su natomis, viena jų – keturbalsė psalmė, kurioje žodžiai: „gyvenimą tas turės pašlovintą kiekvienos gadynės kelio šio svieto…, jei darbą savo rankelių valgysi, pašlovints būsi, gerai turėsiesi“. Žodžiai iš giesmės („Gyvenimą tas turės pašlovintą“) gan pamokantys.
Jaudulį kelia ir kito, vėliau (XX amž.) gyvenusio Mažosios Lietuvos šviesuolio Vilhelmo Storostos (Vydūno) daugiau kaip prieš šimtą metų sukurtos „Lietuva brangi šalele“ dainos žodžiai. Šis kūrinys – giesmė ar himnas Lietuvai, jos gamtai, tėvų namams, šeimai, o gal malda ar priesaika tinka kiekvienam iš mūsų. Vydūnas siekė, kad chorai dainuotų lietuviškai, pats rinko lietuvių liaudies dainų ir giesmių melodijas, jas harmonizavo, rašė žodžius. 1904 metais, anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje, sudarė ir išleido du pirmuosius chorams skirtų dainų rinkinius. Vydūnas rašė: „Muzika padeda nugalėti savyje daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšį, kuriame žmogus paprastai per giliai nardo“; „Daina yra ypatingas žmogaus apsireiškimas. Ji pareina iš tos asmenybės srities, kurioj gyvena jausmai“. (Pasikalbėjimai. Darbymetis. Tilžė, 1921, nr 1, p38).
Senovėje nė vienos tradicinės apeigos neapsieidavo be liaudies dainų. Daugiausia jos šį niūrų žiemos metą skambėdavo Dzūkijoje. Dainų žodžiuose – žmogiški jausmai, gyvenimas, greta gamtos motyvai, nemažai ir refrenų (leliumai, aleliuma, kalėda ir pan.). Šie žodeliai adventui skirtuose kūriniuose kartojasi daug kartų. Šiuolaikinės muzikos kūrėjai, įvertinę folklorą, sukūrė nemažai spalvingesnių, prasmingesnių, advento esmę nusakančių kūrinių. Koncerte atlikome kelias artėjančiai 2024 metais Dainų šventei „Kad giria žaliuotų‘‘ sukurtas dainas: dzūkų liaudies dainą „Leliumai, oi, kas vaikščiojo?”, išplėtotą Kęstučio Daugirdo; „O kai sauliūtė tekėjo“, išplėtotą Donato Zakaro; Juozo Tallat Kelpšos harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Čiūto“. Visos jos unikalios, juntama melodijų ir tekstų magija, dainuoti malonu. Gamtos grožio kupini kūriniai – „Aušros žvaigždė“ (muz. Algirdo Martinaičio, žodž. Antano Strazdo), „Mūsų žemė“ (muz. Sauliaus Petreikio, Donato Petreikio, žodž. Rimvydo Stankevičiaus, Rimvydo Mitkaus), „Savo žemės vaikai“ (muz. Dainiaus Pulausko, žodž. Jolantos Milišauskaitės), „Dangaus upė“ (muz. Vytauto Barausko, žodž. Mindaugo Nastaravičiaus) – skambėjo taip pat išraiškingai, sukūrė vidinės ramybės pojūtį.
Adventinės muzikos valandos programą užbaigėme žaismingai skambančia „Riu, riu, Chiu“ Matteo Flecha (1481 -1553m.) Katalonijoje gyvenusio autoriaus, šv. Kalėdoms skirta giesme senovine ispanų kalba.
Pasibaigus koncertui išgirdome nemažai malonių žodžių: „patyrėme stiprų išgyvenimą..“, „netikėtą pasirodymą…“, išsiskiriantį “dvasios jėga… “, kur kiekvienas choristas spinduliavo malonę..“, arba – „tai choras, kuris siuntė labai aiškią žinią“. Šios frazės liudija, kad veikla chore šalia saviraiškos ir turtingo laisvalaikio praleidimo yra ir gyvenimo būdas, savastis, gerumas, kūrybiškumas, dovanojimas, aukojimas… Džiugu buvo girdėti kunigo klebono Tomo Šerno žodžius: “…turite talentą – Dievo dovaną…, kuriate grožį ir juo dalinatės…”, muzikologės dr. Austės Nakienės įžvalgas apie “O kai sauliūtė tekėjo” (manytina, kad tai iš Mažosios Lietuvos į Dzūkiją atkeliavusi daina). Džiugu, kad koncertas pavyko. Tad gyvuokime ir giedokime, kad garsų skrydis suvienytų ir suartintų mus!
„Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas“ (Vydūnas).