Dr. Regimantas GUDELIS
Vėl tenka rodyti N. Putinaitės knygos (1) turinį, nes vos pradėjusi kalbėti apie dainų šventės repertuarą, tuoj pat nušoko į kitas meno sritis, nuo vieno žanro prie kito, nuo mėgėjų – prie profesinio meno. Pačiai gi šventei teksto liko nedaug. (Temos apie dainų šventės repertuarą yra pajuodintos.)
REPERTUARO KONTROLĖ: TARP PASTANGŲ SOVIETIZUOTI IR VISUOMENĖS LŪKESČIŲ 95
3.1 Pramoginio tautiškumo turinio ideologizavimas ir internacionalizavimas 96
3.2. Liaudies ansamblio repertuaro ideologizavimas 99
3.3. Visuomenės atsakas ir koncertai pagal auditoriją 107
3.4. Ideologiniai hitai: „Ant Nemuno kranto” 112
3.5. Meno saviveiklos krizė: „nudainuotos” dainos ir televizoriaus iššūkis 115
3.6. Estrada ir šmėkla 119
3.7. Šiuolaikinis tarybinis folkloras: sužlugusios kūrybinės pastangos 124
3.8. Folkloro sąjūdis 124.
ŠVENTĖS TURINIO KAITA: SOVIETIZACIJA IR DŽIAUGSMO GAMYBA 136
4.1. Dainų diena: populiarios tarybinės dainos pakeičia liaudies (tautines) dainas 138
4.2. Kolūkinis tautiškumas: žanrų įvairovė, stilių margumynas 143
4.3. Šventė kaip džiaugsmo mašina 149
Nebeaišku, tai kas tada tyrimo objektas, analizės laukas? Pasirodo, – masinė kultūra.
„Į šventes žvelgiant per tautiškumo ir ideologiškumo ar net tautiškumo
ir sovietiškumo priešpriešą, apie jų pobūdį ir jų formuotą savitą kultūrą
tegalima labai mažai ką išsiaiškinti. Todėl mūsų perspektyva –
sovietiškai tautinės masinės kultūros, kaip sovietiškumas ir tautiškumas
šventėse būdavo įvairiai perpintas į neatidalijamą visumą.“ (137.)
Knygos viršelis juk žadėjo aštrią dainų šventės kritiką, įrodyti sovietinio patriotizmo šventėje suviešėjimą, šventės estetinę/meninę stagnaciją, o dabar va, jau „mažai ką galimą pasakyti“! Bet jei apie sovietiškumo ir tautiškumo santykį dainų šventėje autorė mažai ką galima pasakyti, tai kam buvo žadėta, provokuota visuomenė?
Kas dabar gavosi? Masinė kultūra tapatinama su dainų švente, nors to jokiu būdu negalima daryti! Dainų šventės Įstatymas aiškiai savo: „Dainų šventė – dainų švenčių tradiciją puoselėjantis stambaus masto tradicinio, mėgėjų ir profesionaliojo meno renginys (pabrėžta – R.G.) arba jų ciklas, kurį sudaro jungtinės dainų, šokių, instrumentinių kolektyvų, folkloro ansamblių ir kitų meno kolektyvų, atlikėjų, kūrėjų meninės programos.“
Kalbėkime paprastais žodžiais – kas, koks nemokša, galėtų priskirti ansamblį „Lietuva“ prie masinės kultūros? Ir mūsų choreografijos klasiko J. Lingio choreografinė kūryba – ne pramoga prasčiokams! N. Putinaitė knygos įžangoje tikino, neva visi tie „masinės“ kultūros fenomenai, vienas šalia kito gerai sugula. Tuščiažodystė! Nesugula ir negali sugulti! Gal dėl to temų (istoriniai diskursai) apie tuos susigulančius fenomenus autorei ir nepavyko išbaigti, guldymo procesą susieti su kokiu nors estetiniu išvedžiojimu. Vietoje to skaitytojas per gražius žodžius verčiamas patikėti, jog organine tų reiškinių jungtimi buvo sovietizmas ir tiek. Kas gi čia tas sovietizmas, jei ne doksa – suprask, dievybę garbinanti malda, mantra, tą žodį kaip sakralinę formulę ir įtikėsi to sovietizmo inkarnacija.
Kaip tarp temų nėra jungties, jas skaitai kaip atskirą pasakojimą nekeldamas didesnių reikalavimų minties plėtojimui. Neslėpsiu, taip skaityti knygoje išklotą faktologinę medžiagą yra įdomu. Man pačiam, nors nemaža dalis tos archyvinės medžiaga buvo žinoma, skaitėsi gerai. Tuo požiūriu „Skambantį molį“ galima traktuoti kaip kultūros faktų rinkinį. Tarkime, ansamblis „Lietuva“. Archyvinė medžiaga iš dalies žinoma, iš dalies praplėsta, apskritai gerai skaitosi. Bet N. Putinaitės išvada – ansamblis tarnavo okupaciniam režimui, tautinės kultūros kontekste ypatingų nuopelnų neturi – kelia abejonių. Su išvada ne visi sutiks, kadangi ansamblis visą laiką turėjo aukščiausią meninį ir visuomeninį prestižą. Įdomu pastebėti, jog šį ansambli, dar prieš N. Putinaitę tyrė ir M. Jukutė žr.: „Ansamblis „Lietuva“: režimo įrankis ir nesėkmė“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2011, nr. 3, p. 151–157.). Medžiaga ta pati, kaip ir pas N. Putinaitę, tačiau išvados pozityvesnės – rEžimui galutinai pajungti ansamblį savo tikslams nepavyko! Kita išvada! Arba antai choreografo J. Lingio kūrybos menkinimas! Bet kas choreografijos mene yra J. Lingys ir kas filosofė N. Putinaitė? J. Lingio šokiai iki yra šokami, 2024 m. Šokių dienoje grožėsimės jo „Uolinderiu“.
O va, dūdų orkestras liko užmirštas! Galėtume pajuokauti: geriau dainų šventė su dūdų orkestru bet be Rumšiškių, nei šventė su Rumšiškėmis, bet be dūdų orkestro.
Tyrimo metodas. Autorė tikina, jog ji naudojasi moderniu tarpdisciplininiu metodu. Skaitydamas įsitikini: dominuojantis metodas yra tik paviršinis faktologijos aprašymas. Sovietinė ideologija ir tos srities direktyvinės medžiagos be jos veikimo efektyvumo taip lieka tik aprašymu, nes nėra jų poveikio visuomenei nustatymo. Negalima nepastebėti, jog ir pats aprašymas yra sutrupėjęs istoriniame laike. Todėl neaišku, kada autorės aprašomasis laikas prasidėjo ir kada pasibaigė. Ir apskritai ar tas sovietmetis pasibaigė! Ką, tarkime, įtikinsi, kad ties 1946, 1950, 1955 m. dainų šventė užsikirto ir sustingo tame taške! Jau 1960 m. šventė buvo tikras meninis proveržis! Kokie priežastiniai-pasekminiai ryšiai veikė tose devyniose sovietmečio dainų šventėse?
„Šventė kaip džiaugsmo mašina“
„Šventės turėjo kelti žmonių džiugesį, ir jos būtų palaikytos nepavykusiomis, jei dalyviai ir žiūrovai tų emocijų nebūtų patyrę. Dainų švenčių ir meno saviveiklos masiškumas buvo svarbus, nes jos daugybę žmonių darė ne tik džiaugsmo vartotojais, bet ir kūrėjais. Daugelis būdavo įtraukiami į įvairiausias saviveiklas, kūrusias džiaugsmingąjį režimo pavidalą“. (154.)
Kad šventė kelia ir turi kelti džiugesį žmonija žinojo dar iki Kristaus gimimo. O tai, kad N. Putinaitė akcentuoja šventę kaip saviveiklos organizavimo sistemą – tai plačiąja prasme bus teisinga; sovietmečiu ta sistema veikė ir veikė sklandžiai. Bet autorė giliau tos sistemos nepakedeno ir kokių nors apibendrinimų neišvedė. Iš tos srities yra tik pagirtinai atliktas LNKC (Lietuvos nacionalinio kultūros centro – liaudies kūrybos namų) archyvų tyrimas. Tiesa, likęs tik atskira tema–fragmentu.
Kalbėdama apie šventę autorė tikina – kolektyvinės, teigiamos emocijos buvo susiejamos su režimu, o neigiamos su priešu. Čia jau slidi repertuaro problematika, kurios nevertėtų tampyti kaip šlapio skuduro.
Teigiamų emocijų inspiraciją, savaime aišku, siejame su šviesaus turinio optimistinėmis originalios kūrybos ir liaudies dainomis. N. Putinaitė mano taip pat. O va, neigiamų emocijų, nukreiptų į priešą kurstymas, mums, lietuviams niekuomet nebuvo nei būdingas, nei prigimtinis dalykas. Neneigsime, šventėje karinių dainų pasitaikydavo – apie sovietų armiją, rusų revoliucinių dainų (A. Aleksandrovo „Vstavaj strana narodnaja“. A. Tuchmanovo „Denj pobedy“ ir kitų.). Tačiau iš tikrųjų tai ne „priešą“ smerkianti, o sovietinę „tikrovę“ garbinančiosios agitacijos rūšis. Pastoviai,
privalomu būdu buvo garbinama revoliucija, komunizmas, partija, Leninas. Žmonėms ta hierofanija per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo.
Reikia turėti omenyje štai ką: visos sovietinės garbinamosios dainos ir maršai buvo nuogai agitacinė muzika, skirta įkalti į visuomenės sąmonę ideologiją. Ji – utilitarinė muzika. Choro a cappella menui tokia muzika yra iš esmės svetima. Mūsų, baltų švenčių epinį–lyrinį stilių lėmė tautinis temperamentas, nekaringa, taiki liaudies dainų tradicija. Todėl dainų šventėse vyraujantis muzikinis štrichas yra jungtinio choro tęstinė kantilena, cantabile a cappella. Tęstinis garsas yra taikus, lakus garsas, tinkamiausias jo būdas įgarsinti plačią akustinę erdvę. Savo ruožtu dainininkai per kantileną aidiniu principu glaudžiausiai susilieja fiziškai ir psichologiškai. Kantileninis dainavimas nemėgsta etinio/moralinio falšo, jis negarbina žemiškų dievukų! Ir tas dainų šventės meną raudona linija atskiria nuo ideologinio masinio repertuaro. Visoks „raudonasis“ menas jai tėra jėga įgrūstas, „privalomas“ režimo situacijoje. N. Putinaitė, nebūdama muzikė ar stipresnė estetologė, į tas dainos gelmes nesileido. Beje, N. Putinaitės tekste yra įdomus išrašas iš LNKC pokario protokolų: kultūros veikėjai skundžiasi, jog dainininkai nenori dainuoti kupletinių su priedainiu dainų. Radinys! Kaip nesusivoksi – nenori tų agitacinių dainų.
Apie dainas.
Problematika atrodytų taip: kaip būtent pati dainų šventė kaip ir sąlygos – Vingio parko estrada – paveikia repertuaro atlikimą ir suvokimą. Yra įsitikinta, jog šventėje ir koncerte ta pati daina gali būti vertinama su tam tikra koreliacija.
N. Putinaitė pateikė vertingą, informatyvią lentelę, kurioje visų švenčių dainas suaranžavo „nuo stipriai ideologinės“, einant žemyn, iki „silpnai ideologizuotos“. Jeigu už pagrindą imsime poetinius tekstus (kriterijus – žodžiai), suaranžuota gerai ir tai pradinė medžiaga tyrimui. Bet dainų rūšiavimas tėra pradinis, apytikriai, nes juk daina yra žodžio/melodijos t.y. sintetinis fenomenas, kuriame kiekvieno šių sudėtinių elementų vaidmuo gali nusvirti tai į vieną, tai į kitą pusę. (Melodija gali žodžius išreikšti dviem būdais: detalizuotai ir apibendrintai). Atstačius Nepriklausomybę dešimtys puikių dainų apie tėviškę buvo priskirtos prie tarybinių vien už tai, kad kur nors ar paskutiniame posme pasirodė „tarybų Lietuva“, „kolūkinė duona“ etc. Dėl to bendras sovietmečio dainų fondas, tame tarpe ir šventės repertuaras dar laukia gilaus muzikologinio tyrimo. N. Putinaitė, tiesiogiai susidūrusi su dainomis, kalba atsargiai.
„Vis dėlto liaudies dainų mažėjimas ir tos tendencijos neatitikimas dalyvių lūkesčiams iš tiesų nebūtinai rodo šventės nulietuvinimą ir nutautinimą ar ideologizaciją bendrąja prasme. Pirma, matuojant lietuviškumą, nėra tikslinga remtis vien liaudies dainomis ir šokiais. Sovietmečiu lietuvių kompozitoriai kūrė dainas ir muziką, kuri taip pat turėtų būti laikoma „lietuviška“. Antra, švenčių ideologizacija gali vykti ir išsaugant didelį liaudies dainų kiekį. Be to, (…) ir leistinos liaudies dainos būdavo kruopščiai atrinktos, o repertuarą papildydavo naujai sukurtosios.“ (137.)
Bendriausiu požiūriu šiks teiginys racionalus. Bet tai būtų tik prielaida konkrečiam tyrimui, nes lieka visuomeninės paklausos problematika, kuri sovietmečiu reiškėsi užslėpta forma. Jos realų buvimą liudija ori publikos elgsena šventėje, pakilios nuotaikos per dainininkų eitynes, šurmulys šventei baigiantis. Ir tai mano paties akys matėsi visose dainų šventėse pradedant nuo 1960 m. Kai ką iš to užfiksavo kinematografas, fotografija, šiek tiek ir televizija. Išlikę vaizdai tikina, jog dainų šventė yra ypatinga situacija, į kurią patekę žmonės elgiasi ne kasdieniškai, o šventiškai. Sovietmečiu į šventę prisirinkdavo ne mažiau žmonių kaip ir dabar. Bet niekas netriukšmaudavo, nebuvo girtų, ne dėl to, kad buvo milicijos, o dėl to, kad visuomenė žinojo kur eina ir ką jie matys. Šventė yra ritualinis koncertas, kuriame žmonės joje atliekamą muziką vertina kitais kriterijais. Todėl jau sakiau, toji dainų aranžavimo lentelė tėra pradinė medžiaga tyrimui kaip tokiam.
Pateiksiu susimąstyti kviečiančią iškilaus literatūrologo V. Jonušio įžvalgą, taikytą N. Putinaitės knygai „Įžvalga Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas Sovietų Lietuvoje“ (2008).
„Autorė rašo, kad „liaudies dainos ir kultūra buvo pasitelkiami kaip sovietinės socializacijos instrumentai, padedantys žmones atitraukti nuo galimų režimui priešiškų veiklų“ (…) Iš dalies taip, bet čia reikėtų atskirti valdžios intenciją nuo realaus rezultato. Toji „sovietinė socializacija“ būtų pavykusi, jeigu žmogus su lygiai tokiu pat entuziazmu būtų ėjęs ir į Dainų šventę, ir į Spalio revoliucijos paradą. Tačiau, pasak pačios N. Putinaitės, „sovietinė tikrovė privačiose erdvėse buvo pašiepiama ir niekinama“ . O juk dainų šventėse taip pat nuskambėdavo Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“ – neoficialus Lietuvos himnas.“ (Jonušys Vaidotas. „Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas … – rašyk.lt www.rasyk.lt › knygos › nenutrukusi-styga-prisitaikym… 2008-07-04).
V. Jonušio įžvalga sako – žmonės šventėje patys pasirenka meninius prioritetus. „Lietuva brangi“ – antai aukščiausia meninė vertybė. Koncerte salėje galėtų būti ir kitaip, o čia – taip. Tenka pridurti, paskutiniosiose šventėse dar skambėjo ir „Kur bėga Šešupė“ ir „Kur giria žaliuoja“, radosi ir viena kita Vakarų kompozitoriaus daina. Tai reiškia, formavosi situacija, kai dainininkai ir publika patys galėjo žavėtis tuo, kas jai patinka ir kas ne.
N. Putinaitė kelis kartus tikina, jog sovietmečiu nebuvo jokių dainų šventės tyrimų. Neteisinga! Beje, ji jau knygos pradžioje įspėjo, jog ji labiausiai rėmėsi Vytauto Jakelaičio darbais, nes apie sovietmetį jis daugiausia žino ir jo teiginiai nekvestijonuotini. Sutinku! Todėl primenu: V. Jakelaičio knygoje „Dainų šventės“ (2), kuri buvo dargi išversta į vokiečių bei anglų kalbas, yra antai tokia informacija: „Ši (1980 m. – R.G.) dainų šventė tapo ir mokslinio tyrimo objektu. Grupė, kuriai vadovavo pedagogikos mokslų kandidatas R. Gudelis, tyrė žiūrovų nuomones apie šventę, jos repertuarą, rinko pageidavimus. Žiūrovai pirmenybę atidavė lietuvių kompozitorių originalioms ir liaudies dainoms, jiems patiko choras iš D. Verdžio operos „Trubadūras“. Beveik vienodai gerai buvo įvertintos visos trys šventės dienos. 91,75 proc. žiūrovų be išlygų pareiškė, kad patyrė teigiamas emocijas, stiprius estetinius pergyvenimus.“ (3) Kai ką dabar jau būtų galima patikslinti: tyrė dainininkus ir žiūrovus. Be to, iš tikrųjų aukščiausiai vertino ne apskritai „lietuvių kompozitorių originalios“, o mūsų klasikinių kompozitorių. Įterpiau tik dėl patikslinimo. Tuo tarpu rusiškos dainos ir kitos bent kiek ideologizuotos gavo pačius žemiausius vertinimus. Tyrimo metodika buvo paprasta, patikima ir tuo pačiu reikalaujanti didelio apklausos vedimo darbo: kiekvieną repertuaro dainą choristai vertino šešių balų sistema. Respondentų – apie 1 500 žmonių. Dainininkai anketas pildė estradoje, repeticijos pertraukos metu, tvarkingai sėdėdami. Tuo tarpu žiūrovai – per pačią šventę. Jie, klausydami dainų (paprastesne metodika), galėjo žymėti duotus atsakymus, rašyti savo įspūdžius. Iš publikos – apie 500 žmonių. Mus šiek tiek nustebino respondentų suinteresuotumas: anketas pildė noriai, be įkalbinėjimo. Apklausos duomenys skelbti moksliniuose leidiniuose. 1985 m. mums nepasisekė, pliaupė lietus, anketos iš prasto popieriaus ištižo. (4) (Tyrimas buvo pravestas kartu su LNKC (anuomet LMKC), pareikalavo didelio darbo ir net lėšų. Neįsivaizduoju, ar tokio masto tyrimą būtų galima organizuoti dabar?)
Tiesą sakant, tyrimo duomenys, jeigu mes juos lygintume su dainininkų ir publikos elgsena šventėje, nenustebino. Buvo matoma ir jaučiama, kokias dainas labiausiai vertina dainininkai ir publika, kokias ji atmeta. Apklausa mokslo lygiu konstatavo realią padėtį t.y. objektyvizavo, statstiškai įteisino ją.
Žinojo apie tą tyrimą N. Putinaitė ar nežinojo? Kadangi „Skambantis molis“ tituluojamas mokslo darbu, tuomet privalėjo žinoti ir bent minėti.
„Ideologiniai hitai: „Ant Nemuno kranto”
Terminas hitas, hitai pagal žodžio reikšmę būtų lyg „smogiamosios“ dainas, pramoginėje muzikoje hitas tapatinamas su šlageriui. N. Putinaitė hitui priskiria D. Andriulio „Manoji Lietuva“, B. Dvariono „Sesuo žydrioji Vilija“ ir „Ant Nemuno kranto“. Kodėl autorė būtent šias dainas priskyrė hitui – nesuprasi. Bet tai, ką rašo apie juos N. Putinaitė, patraukia.
D. Andriulio „Manoji Lietuva“, buvo dainuota 1946, 1950 m. šventėse.
„(…) „Manoji Lietuva“ priskirtina švelniai ideologinėms dainoms. Jos priedainyje džiaugiamasi drauge su tėviške: (Atkelkite jai vartus,/atverkite jai duris,/ar girdite kaip džiaugias/ mūs tėviškės širdis“, o pagrindinis tekstas apibrėžia asmeninį tvirtą ryšį su Lietuva ir apdainuoja tarybinės Lietuvos išlaisvinimą: Ji moja man iš tolo/ir šaukia man eiva…//Dabar klesti išlaisvinta,/Tarybų Lietuva!“ Šis dvejopumas, meilė tėviškei Lietuvai ir džiaugsmas jos tarybine būkle būdingas ne vienai švelnios ideologijos dainai. Čia patriotinis jausmas išmaniai siejamas su sovietiniu lojalomu.“ (114.)
Gerai ir gražiai pasakyta. Muzika kelia nuotaiką, kuo manau patiko jos klausyti, nes iš tiesų buvo mažai dainuota. Po minėtų švenčių apie penkerius metus būdavo transliuojama per radiją. Dingo neaiškiomis aplinkybėmis. Be kita ko, teksto autorė V. Valsiūnienė buvo KGB agentė, bjauriai išdavė savo kolegas rašytojus. Iš to prisiminimai apie šią dainą prieštaringi: muzika ryški, bet dainoje kažkas atgrasančio.
O „Sesuo žydrioji Vilija“ – viena ryškesnių B. Dvariono ir sovietmečio chorinių dainų. N. Putinaitė: „Sesuo žydrioji, Vilija“, kurios pirmasis stulpelis išreiškia stiprią meilę Lietuvai (…), o kiti stulpeliai atskleidžia, kad tai yra laimėto karo grįžtančio kario meilė tėviškei, buvo populiari. Tačiau (…) ji netapo populiariausia ideologine lietuviška daina, dominuojančia dainų šventėse ir meno saviveikloje. Nebuvo ji ir labiausiai populiarinama. Tai veikiausiai susiję su jos ideologinių motyvų savitumu: jie nesusieti su tarybine dabartimi. Abejotina buvo ir jos emocinė žinia: ji veikiau ilgesinga ir graudi. Iš kompozitorių tuo metu buvo reikalaujama kurti optimizmo persmelktas dainas apie dabarties Lietuvą.“ (114.)
Po 1950 m. šventės ji dažnai skambėdavo per radiją, bet paskui, kaip ir pirmoji, netikėtai nutilo. Besimokant Juozo Gruodžio muzikos mokykloje (1958–1962 m.) sklido kalbos, kad ją „nuėmė“ už tas dvi paskutiniąsias eilutes – „Sakyk, kad laisvę mylime/Labiau mes už gyvenimą.“ Tikėtina! Ar ji priimtina dabar? Meninė dainos vertė nekeltų abejonių, bet paminėsiu praktinę pusę: mėgėjų chorams ji anuo metu buvo per sunki, tokia ir liko iki šiol. Jos originalioji chorinė versija yra septynbalsė (3 moterų ir 4 vyrų balsai a cappella). Kaip, pagal kokią versiją ji buvo atliekama dainų šventėje – neaišku. (5)
Apie „Ant Nemuno kranto“ kalbėti nesinori – ji įgriso. Baigiantis sovietmečiui virto tiesiog valsiuku su orkestru, kas buvo oficialiai priimtina šventei užbaigti. Tekste tie ant Nemuno kranto išaugantys kolūkiais visiems buvo nusi…. Bet finale buvo geriau už I. Dunajevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“.
Vis dėlto, jei hitu laikytume populiariąsias, įstringančias dainininkams ir klausytojams šventės dainas, tai tokios bus „Tris dienas“, „Bijūnėli žalias“, „Oi žiba žiburėlis“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Kur gira žaliuoja“. Jei hitu būtų smogiamosios ideologinės, aišku sovietinės, dainos, tai būtų rusiškos.
Ir… dainų šventės (Dainų dienos) meno „apibendrinimas“
Knyga neturi išvadų, vadinasi, nėra ir aiškiai suformuluoto tyrimo rezultato. Tekstas apie dainų šventę baigiasi su ketvirtuoju skyriumi ir čia aptinku apibendrinimą, kuris asocijuojasi su galutinėmis išvadomis:
„Lietuviškosios išskirtinės tapatybės ženklu dainų šventės tapo ne todėl, kad atliko senąsias lietuvių liaudies dainas ir šokius. Ji tokia tapo ir ne todėl, kad atliko naujesniuosius lietuviškus populiarius kūrinius, išreiškė lietuvių kultūrinius ar tautinius lūkesčius. Išskirtinę šventę darė vietos administracijos pastangos būtent dainų šventę išskirti kaip tarybų Lietuvos kultūros vizitinę kortelę. (…) Turiniu šventė buvo konservatyvi ir sovietinė, apėmusi didelę liaudiškos kultūros įvairovę, pradedant ideologinėmis dainomis, baigiant populiaria kapelų muzika ar estradinėmis sovietinių
kompozitorių dainomis“. (157.)
Tai jokiu būdu nėra išvados, tuo labiau paremtos knygos medžiaga! Tai tik grynai pačios autorės ideologinių nuostatų į tam tikrą objektą deklaracija, nes tokie dalykai nepasiduoda nei įrodymui, nei paneigimui. Jais tikima arba netikima. Dainų šventės vyksta, jos įregistruotos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvenciją. UNESCO pripažino jų pradžią, istoriją, dabartį. Ką reiškia vieno žmogaus ar grupės jų neigimas pasitelkus nuogą ideologiją? Tai klausimas pačiam skaitytojui.
***********************
Lieka paskutinė dalis – N. Putinaitės pasakojimas apie dainuoti nemėgstančius, bet „vaidinti“ mėgstančius lietuvius.
—————————————————————-
1 Putinaitė N. Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo
ramsčiai.“ /Lietuvių katalikų mokslo akademija. Naujasis Židinys–Aidai. 2019, 385.
2,3 Jakelaitis Vytautas. Dainų šventės. V:Vaga,
4 Vykdant apklausą buvo sutelktas didelis talkininkų kolektyvas, prie metodinės paklausos paruošimo daug prisidėjo profesionali sociologė E. Korkiško, taip pat anuometinis Centro direktorius Saliamonas Sverdiolas. Abejoju, ar ateityje tokios apklausos apskritai įmanomas. Viskas pasikeitė, nebėra suinteresuotų tuo žmonių kolektyvo, o tik su pinigais tokios apklausos neatliksi.
5 Chorai ją pamėgino padainuoti 1950 m. ir paliko ramybei. Daina įrašyta buvo įtraukta į 1950 m. dainų šventės repertuarą (ir tas įrašas paliekamas amžiams), tačiau iš tikrųjų nežinoma pirma ar apskritai ji buvo tuomet padainuota toje šventėje. O jeigu buvo, tai kokia buvo jos tuometinė versija
(aranžuotė). Kaip žinome, 1950 m. dainų šventė vyko Žalgirio stadione, choras stovėjo žiūrovų tribūnoje, „susikišęs“. Šventė dėl neorganizuotumo užsitęsė, žmonės kaitroje pradėjo alpti, prisėjo repertuarą trumpinti. Kokios dainos buvo nuimtos patikimų žinių Nacionaliniame kultūros centre nėra. Antra, toje šventėje jungtinis choras buvo dar visai silpnas, ne visas dainas tinkamai paruošė. Atlikti originaliąją versiją, t. y. tą, kuri yra atspausdinta ir iki šiol žinoma (leidykla ją išleido tik po dainų šventės), tos šventės choras niekaip nebūtų pajėgęs. Tai šventei dainos natas 1949 m. paruošė („padaugino“) ir paskleidė anuometiniai Liaudies kūrybos namai. Versija pasimetė, neišliko, tačiau paika būtų manyti, kad likus metams iki šventės jos organizatoriai to laiko chorams būtų išmetę originaliąją (septynių balsų) versiją. O gal? Nieko apie ją negalėjo pasakyti ir (aišku, dar būdamas gyvas, puikios atminties) maestro L. Abarius.