Prof. dr. Regimantas GUDELIS
Palangoje septyni chorai atliko Vytauto Miškinio kūrinį – „Light Mass“. Mišios atliktos jungtiniu choru Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje š. m. spalio 26 d., jau chorinės muzikos šventėje „Cantate Palangai“. Ši šventė jau penktoji. Šią ir ankstesnes organizavo Palangos kamerinis choras, choro vadovas Edmondas Jucevičius ir miesto Kultūros centras. Dalyvavo Palangos kultūros centro kamerinis choras (Meno vadovas Edmundas Jucevičius), Klaipėdos koncertų salės mišrus choras „Aukuras“ (vadovas Tomas Ambrozaitis), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vadovas Povilas Vanžodis, atstovavo chorą Mindaugas Žalalis), Vilniaus berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas Vytautas Miškinis), Šiaulių kultūros centro kamerinis choras „Atžalynas“ (Meno vadovas Mindaugas Žalalis), Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“ (vadovė Kristina Rimienė) ir Pasvalio kultūros centro mišrus choras „Canticum novum“ (Meno vadovas Rimvydas Mitkus). Dirigavo autorius – kompozitorius ir dirigentas prof. Vytautas Miškinis, Justė Šilaitė – fortepijonas, Tadas Motiečius – akordeonas, Gediminas Steponavičius – kontrabosas, Linas Būda – mušamieji.
Prieš koncertą žiniasklaidoje pasirodė keletas informatyvių šio kūrinio anotacijų (paruošė Palangos Kultūros centras). Tenka tik patikslinti, kad Žemaitijoje šių Mišių atlikimas buvo ne antrasis, o trečiasis. Pirmą kartą šias mišias atliko Klaipėdos koncertų salės mišrus choras „Aukuras“ (tuomet vadovaujamas Alfonso Vildžiūno), antrą kartą Mindaugo Žalalio choras „Atžalynas“ Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje. Šiuo koncertu Mindaugas Žalalis išlaikė magistrantūros Klaipėdos Fakultetuose kvalifikacinį egzaminą. Egzaminas buvo koncerto pobūdžio, dalyvaujant gausiai publikai. Vertinimo komisija dirigentą ir koncertą įvertino aukščiausiu balu. Taigi, aptariamas Vytauto Miškinio „Light Mass“ atlikimas Žemaitijoje buvo trečiasis, Lietuvoje – ketvirtasis. O kitur? Paminėtose palangiečių anotacijose yra pateikta informacija: mišios 2008 m. buvo atliktos Kopenhagos operos teatre, po to Singapūre, Pietų Afrikos Respublikoje ir kitur. Prancūzijoje išleista partitūra. Išeitų, šis kūrinys yra vienas iš Lietuvos modernios choro muzikos reprezentantų tarptautinėje erdvėje. Galima manyti, jei atsiras sąlygos, „Light Mass“, tikėtina, su paminėta jungtinio choro sudėtimi ir instrumentine grupe bus atliktos dar kartą kurio nors kito miesto bažnyčioje. Tokia jau yra šventės „Cantate Palangai“ tradicija. Antai prieš kurį laiką Palangoje atliktas J. Rutter Magnificat dar kartą buvo atliktas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, po Palangos tokie pakartotini koncertai ir Klaipėdoje etc. Taip ir turėtų būti skleidžiama stambių formų muzika, nes, tarkime, vienkartinis „Light Mass“ atlikimas tik viename mieste su jungtiniu choru ir instrumentine grupe atrodytų nuostolingai, nerentabiliai.
Dėmesys Vytauto Miškinio mišioms „Light Mass“ Žemaitijoje lyg išskirtinis. Nieko nuostabaus, nes pirmiausia pats kūrinys to vertas. Antra, tai ir tarsi meninė padėka pačiam kompozitoriui. Vėlgi, ne kokia formali, o užtarnauta. Profesoriaus Vytauto Miškinio nuopelnai Žemaitijai dideli: jis – tarptautinių Stasio Šimkaus konkursų Klaipėdoje aktyvus rėmėjas, nuolatinis vertinimo komisijos narys. Dėka jo pažinčių užsienyje vertinimo komisijos pirmininko pareigose matėme pačius iškiliausius tarptautinių konkursų meninius vadovus; per informacinius kanalus Vakaruose nuosekliai skleidžiama žinia apie klaipėdiečių renginį. Šalia to, juk Vytautas Miškinis nuolat diriguoja Klaipėdos dainų šventėse, dalyvauja kituose renginiuose. Taigi chorinės visuomenės simboliška padėka prof. Vytautui Miškiniui yra užtarnauta su kaupu. Pagaliau jei tas kūrinys būtų neimponavęs pirmiausia pačių atlikėjų, jie ne lengvos naštos savo noru nebūtų prisiėmę, nes gi kūrinys, ypač mėgėjams itin sudėtingas. Suprantama, jie galėjo atsiremti į solidžius talkininkus – profesionalius chorus „Polifoniją“ ir „Aukurą“, dar raštingąjį „Ąžuoliuką“, tačiau tuo atsakomybė prieš kiekvieną niekur nedingo. Vienas vadovų prasitarė, jog po repeticijų ir naktimis tas Mišių džiazinis ritmas galvoje mušė, vaidenosi, o į klasiką linkusi pianistė neslėpė, jog savo partiją buvo vos ne mintinai iškalusi, nes tik tai jai leidę nepasimetus įsitraukti į neįprastą džiazo/roko ritmo pulsuotę… Nuodugniai išaiškinti, kiek tose Mišiose džiazo ar roko – ne man, tokia priedermė tektų tik gerai džiazą ar roką išmanančiam. Aš rašau tik apie savo, kaip klausytojo, įspūdžius.
Katalikiškose lotyniškosiose mišiose džiazo ar roko elementai, tam kas artimiau sieja save su bažnyčia, išties yra neįprasta. Liturginių mišių ir giedojimo kriterijus aiškus – kuo arčiau grigalinio giedojimo (choralo), tuo muzika šventesnė. Tačiau kaip anotacijose skelbiama, „Light Mass“ yra ir džiazo, ir roko, ir net sutartinės elementų, vadinasi, klausytojo pasirinkimui vartai platūs. Ir jeigu kas šiose Mišiose norėjo „pakaifuoti“ džiazu, tai to, neabejoju, tikrai ir gavo, jei kas inspiruoti religinio jausmo, dvasingumo pakilimo – rado ir to. Aš pats su „Light Mass“ elementariai jau buvau susipažinęs bent prieš dešimt metų, tačiau koncerte ramesnis pasijutau tik kai į rankas gavau partitūrą (t.y. klavyrą).
Ir dar yra viena svarbi tokios muzikos klausymosi bažnyčioje, būtent bažnyčioje, sąlyga ir įtakos veiksnys – vieta, iš kur klausai. „Pagal pažintį“ Mišių klausiau prie vargonų, kaip seniau sakydavo iš „chorų“. Bent jau Palangos bažnyčioje iš tokios vietos, tarsi iš aukštesnės erdvės, geriausiai girdisi bendras visuminis garsynas, racionaliau pajaučiama kūrinio visuma, šalia to ir detalės – teksto artikuliacija, ritmika, dinamika. Deja, tokį komfortą gali patirti toli gražu ne visose mūsų bažnyčiose. Apie kūrinio atlikimo ypatumą galiu pasakyti tiek: atlikimas ritualinis, šventinis. Tokioje situacijoje niekas net ir nėra nusiteikęs matuoti, kiek pagal partitūrą chore buvo pp ar forte, koks chorų sutarimas (sinchronizavimas), intonacija etc. Tokį matmenį savaime garantuoja chorų meninis statusas bei atitinkama jų vadovų profesinė kvalifikacija. Savo ruožtu ritualinis, šventinis muzikos atlikimas esti dar svarbesnis visuomeniniu aspektu. Šiuo atveju svarbiausia yra, kad visuomenė, dabar net ir susiėdusi politiškai vis dėlto buriasi, vienijasi aplink krikščioniško turinio kūrinį, jo idėją, amžinąjį Dekalogą, kartu su tuo priima patį kūrinį, pagerbia jo autorių, ir taip visi pasijunta esantys Žemaitijos žmonėmis.
Kūrinys ritualiniam pateikimui pilnai tinka: ne per ilgas, kompaktiškas, penkių dalių (Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Benedictus, Agnus Dei), keturiems balsams, lyg messa brevis, skamba su valinga ekspresija, yra įtraukiančiai šviesus; juk apie tai kalba ir pats jų pavadinimas. Demokratišku jo taip pat nepavadinsi, nors daugiabalsumas ne testuoja klausančio ausies, kadangi sodraus akordinio daugiabalsumo Mišiose iš tikrųjų nedaug, o daugiau monodijos, aiškiai girdimų temų/motyvų imitaciškai vedamu per choro balsus įvairiomis kryptimis. Nors balsai ir pinasi imitacinės polifonijos principu, tačiau teksto žodžiai klausytojui nesunkiai pagaunami, kadangi dominuoja sinchroniškai vienalaikė žodžio bei skiemens tartis. (Pagirtinas šiuo atveju už taisyklingą artikuliaciją ir choras.) Ir štai kas čia dar patraukia: teksto tartyje daug kur girdime tarsi sinkopes, nors iš tikrųjų tos sinkopės tėra lygomis reguliuojama prasminių skiemenų atrama, dažnai ja iš silpnosios takto dalies pernešant į į stipriąją. Ir tie pernešimai, rodosi, gal nėra dėl džiazui būdingo aštriai agresyvaus ritmo, o greičiau dėl pačios rečitacijos, valingai pabrėžiant prasminius žodžio
skiemens ar ilgesnių frazių momentus. Savo ruožtu džiazo ritmą, jei jį taip galima įvardinti, įtvirtina instrumentinė grupė. Minėtas teksto fonetizmas nepažeidžia Mišių teksto sakralios funkcijos, o instrumentinė grupė su visa savo mašinerija aktyvina klausytoją, neleidžia jam patogiai užsiliūliuoti.
Toliau. Choro partitūra tarsi išausta iš nedidelių motyvų/temų. Jie man labiau priminė ne kokią grigalinę monodiją (choralą), o sutartinei būdingą struktūrą. Tačiau kai teksto eilutės su atviru maldingumu garbina Aukščiausiąjį (pvz. Credo dalis), motyvai/temos yra grindžiamos fanfarų intonacijomis, skamba kaip trimitai, dargi tutti unisonu. O antai Benedictus dalyje girdime plačiai išsiliejančią himno pobūdžio temą, vedamą labiau klasikinio polifonizmo principu. Ko daugiau toje temoje – grigalikos ar protestantiškojo himno – nesiimsiu spręsti.
Vis dėlto, jeigu klausantis „Light Mass“ kam nors kiltų noras šių mišių sakralinio teksto traktuotę lyginti su panašaus žanro klasikos ar romantizmo mišiomis, manau, pasimestų. Pernelyg tolimos epochos, juo labiau, kiekvienas meniškai vertingas kūrinys yra savitas, nepakartojamas. Jau vien M.K. Čiurlionio „Sanctus“ įspėja, kad net garbinti galima ne tik ekstatiškai, bet ir tyliai, persmelktam paslapties nuostabai. Kita vertus, kontrastingi mišių teksto meniniai vaizdai „Light Mass“ niekur nedingo, tik jų muzikos pulsacija tarsi liejasi vientisa banga, ekspresiniu/jausminiu srautų klausytoją be atvangos neša į priekį, į šviesą… Manyčiau, jog tas, kuris klausė Mišių kaip dievobaimingai tikintis – religinę inspiraciją tikrai patyrė, kam svarbiau buvo džiazu pakaifuoti, taip pat nenusivylė.
Bet ko mes, klausytojai, dažniausiai tokiose muzikos situacijose nepastebime? Ogi nuošalėje prie sudėtingo mechanizmo sėdinčio ir savo darbą dirbančio garso operatoriaus, iš tiesų – garso režisieriaus. Ir jeigu bažnyčioje jungtinio choro ir instrumentinės grupės garsynas skambėjo subalansuotai, malonus pajautai, orkestrinė grupė net ir savo improvizacinėse atkarpos skambėjo priimtnai, nevirto gaudimu, tai didele dalimi būtent dėl garso režisieriaus meninio skonio. Publika stropiai klausė, plojo, neskubėjo skirstytis. Ir tai ženklas, jog šis Vytauto Miškinio kūrinys ją imponavo, patiko. Publika, vėlgi, nesakysi, neva prasta, rudeninės Palangos. Anaiptol, nes į tas „Cantate Palangai“ šventes sueina ne tik palangiškiai, suvažiuoja ir iš kitų miestų.
Siauresniame rate diskutavome, kiek tokia muzika priimtina tautinės tradicijos kontekste, kokia galima jos įtaka etc. Galiausiai sutarėme, jog nuo pasaulio ir Vakarų muzikos apraiškų mums neatsiriboti, kitaip liktume provincialai. Tautinę chorinę tradiciją saugo, puoselėja Dainų šventės, ir taip bus ilgai. Dėl to šalia jos visiems chorams ir publikai meninės/stilistinės naujovės yra gyvybiškai aktualios. Juo labiau, kad „Light Mass“ užsitarnavo tarptautinį pripažinimą, ir mes, būtent mūsų pačių reprezentaciją, turime ne tik gerbti, bet ir aukštinti. Beje, omenyje turima rimta muzika, o ne koks madingas, į bažnyčias besibraunantis gospel. Esu matęs ir klausęs, kaip tuos gospelus atlieka jų kūrėjai juodaodžiai ir kaip bando giedoti baltaodžiai. Liūdna žiūrėti, kai baltaodis (net ir Amerikos žemyno) bando sekti juodaodį. Kas nėra duota genuose, to neišmoksi! Tuo tarpu mūsiškiai atlikėjai „Light Mass“ giedojo kaip savą kūrinį, savo dvasia, nieko nemėgdžiodami. Ir tai buvo gražu! Tad Vytauto Miškinio kūrinys „Light Mass“ – spalvinga mozaika
bendrame mūsų tautinės muzikinės kultūros turinyje.