Kartais užtenka išvykti vos savaitei, kad grįžtum su idėjomis metams į priekį. Tokia buvo „Erasmus+“ kelionė į Italiją trims Lietuvos chorų vadovėms – Kaišiadorių moterų choro „Nona“ vadovei Jurgitai Jašauskienei, „Eglės“ moterų choro vadovei Marijai Bacytei ir choro „Bel Canto“ bei Vilniaus universiteto merginų choro „Virgo“ chormeisterei Ramintai Gocentienei. Paduvos universiteto kamerinio choro repeticijos, pažintis su dirigentu Ignacio Vazzoler ir italų chorinės kultūros kasdienybė – visa tai tapo ne tik profesine stažuote, bet ir savotišku meistriškumo kursu, atvėrusiu naujų horizontų Lietuvos chorams.
Muzikinis pamatas: nuo kvėpavimo iki štrichų
„Ši patirtis suteikė naujų impulsų profesiniam augimui,“ pripažįsta Jurgita Jašauskienė. Didžiausią įspūdį jai paliko tai, kaip sistemingai italai rūpinasi balso paruošimu: prasidainavimas čia ne formalumas, o kryptingas darbas su kvėpavimu, priebalsių artikuliacija, štrichais ir garso formavimu. Tokia disciplina skatina permąstyti įprastas metodikas ir kantriai grįžti prie ištakų ten, kur gimsta švarus intonavimas ir aiški dikcija. Marija Bacytė šį įspūdį papildo labai konkrečiai: kvėpavimo pratimai repeticijoje neapsiriboja įžanga, jie grįžta ir dirbant su kūriniais. „Didžiausia prastos intonacijos problema – blogas kvėpavimas,“ sako Marija ir jau pritaikė tai savo chore, kryptingai akcentuodama kvėpavimo kultūrą. Dirigento universalumas čia atsiskleidė ir fonetikos pamokėlėmis. Kai kurioms partitūroms prireikė ir ispanų kalbos tarimo niuansų. Raminta Gocentienė džiaugėsi atpažinusi daug pažįstamų pratimų, bet kartu parsivežė ir naujų: „Buvo įdomu stebėti įvairius repetavimo metodus, kurie padeda greičiau įsisavinti naują kūrinio
medžiagą.“
Interpretacijos dirbtuvės: renesanso stilistika ir rafinuota artikuliacija
Paduvos universiteto kamerinis choras, vadovaujamas Ignacio Vazzoler, paliko ypatingą įspūdį visoms trims dirigentėms. Renesanso repertuaras ir kruopštus, rafinuotas požiūris į interpretaciją formuoja skambesį, kuriame daug švaros, garso linijos tęstinumo ir prasmės. Italai itin atidūs artikuliacijai: balsių formavimas ieškomas vienodai ir tiksliai, priebalsės tariamos sutartuose taškuose, o sopranams taikomi pratimai, skirti išlaisvinti garsą. Marija Bacytė šią patirtį pavadino mini meistriškumo klase, mat dirbant su Henry Purcell opera „Didonė ir Enėjas“ buvo nuosekliai kalbama apie epochos atlikimo stilistiką. Tuo tarpu Jurgita pastebėjo italams būdingą emocijos ir natūralumo perteikimą, kurio neretai pasigendama mūsų tradicijoje, nors lietuvių chorinis paveldas – stiprus ir brandus.
Partitūros – gyvas darbas: atsakomybė ir žymėjimai
Visoms trims vadovėms įsiminė paprastas, bet labai reikšmingas italų įprotis. Choristai iškart pasižymi pastabas natose: sudėtingas vietas, klaidas, akcentus. Toks aktyvus dalyvavimas kuria atsakomybės jausmą ir spartina pažangą. „Norėčiau, kad toks įprotis labiau įsitvirtintų ir mano chore „Nona“, – sako Jurgita ir Marija.
Motyvacija ir vadyba: šilta disciplina
Italų repeticijose juntama draugiška ir pagarbi atmosfera. Vadovas bendrauja betarpiškai, palaiko šiltą ryšį su kiekvienu dainininku, o trumpų pertraukėlių metu netrūksta humoro. Tokios sąlygos ugdo susikaupimą, motyvaciją ir kūrybiškumą. „Norėčiau, kad ir pas mus taip būtų,“ – prisipažįsta Raminta. Koncertai, kuriuos aktyviai organizuoja dirigentas, choristus papildomai motyvuoja, matomas tikslas, jaučiamas rezultatas.
Repertuaras ir įspūdžiai
Tarp įsimintiniausių patirčių – Randall Stroope kūriniai, ypač „Amor de mi alma“, sukūrę gilų emocinį įspūdį dėl subtilios dinamikos ir jautraus frazavimo. Renesanso muzika, tai dar viena ašis, prie kurios visos trys vadovės norėtų grįžti dažniau, ją aktualinant šiandienos klausytojui. Marija parsivežė svarbų sprendimą: daugiau darbo a cappella ir mažiau instrumento repeticijose. Tai gerina intonaciją ir klausymosi discipliną. Jurgita – dar stipresnį dėmesį prasidainavimui ir balso kultūrai. Raminta – naujų pratimų ir metodinių akcentų, kurie paspartins kūrinio įsisavinimą.
Skirtumai ir panašumai: ko mokomės vieni iš kitų?
Italai, pasak Jurgitos, išsiskiria ypač kruopščia intonacijos priežiūra ir artikuliacijos vienodumu, kartu išlaikant natūralų emocinį pulsą. Raminta pabrėžia, kad muzikos pagrindai tie patys: ritmas, intonavimas, artikuliacija ir balso formavimas remiasi bendrais principais. Tačiau būtent pastovumas, detalumas ir gyvas darbas su natos tekstu (nuolatiniai žymėjimai) sukuria papildomą kokybės laiptelį, kurį verta perkelti ir į mūsų repeticijų kultūrą.
Kelionė, kuri įkvepia
Be repeticijų – architektūra, menas ir miestų atmosferos: Milano katedra, Paduvos Šv. Antano bazilika, Skrovenji koplyčia su įspūdingomis Džoto freskomis, Veronos arena, pasivaikščiojimai Paduvoje, Venecijoje ir Veronoje. „Įsimylėjome Italiją,“ – nusišypso Marija. Jurgita priduria: „Įkvepianti, muzikali, pažintinė“ – taip ji apibūdintų visą kelionę trimis žodžiais.
Pabaigos akordas
„Erasmus+“ šį kartą tapo ne tik pažintimi su kita chorine mokykla, bet ir veidrodžiu, atspindinčiu, kur dar galime augti: kantriau formuojant garsą, sistemingiau dirbant su kvėpavimu, vienodinant artikuliaciją, drąsiau dirbant a cappella ir ugdant choristų atsakomybę už savo natas. Tai nėra revoliucija – greičiau pastovus, rafinuotas darbas su detalėmis, iš kurių ir gimsta taurus skambesys. Grįžusios iš Italijos, trys mūsų dirigentės parsivežė ne suvenyrų, o metodinių atradimų ir įkvėpimo, kuris, tikėtina, netrukus nuskambės ir Lietuvos chorų balsuose.
Parengė Lukrecija Stonkutė