Rasa Gelgotienė
Populiarusis chorinės bendruomenės gyvenimo įvykius ir aktualijas nušviečiantis portalas ,,choras.lt” pritilęs. Kaip ir pats chorinis gyvenimas šiuo karantino metu Lietuvoje. Nusprendžiau pasidalinti mintimis apie šį sunkų laikotarpį.
Chorai nerepetuoja, nekoncertuoja. Vos vienas kitas šiuo metu dar pluša, kurdami virtualius koncertus, kiti siunčia choristams partijų įrašus ir prašo įrašinėti išmoktas partijas, dirba nuotoliniu būdu įvairiais metodais. Vadovai, žinoma, darbo tikrai turi – tenka perdėlioti buvusius planus, ieškoti naujų datų, keisti numatytas programas. Visada ieškome naujų kūrinių, planuojame, analizuojame – choro vadovai juk yra būtent tie žmonės, kurie niekados nenustoja galvoti apie savo darbą – savo vadovaujamą chorą ir jo choristus.
Trys VU chorai taip pat nerepetuoja. Vilniaus universitetas seniai perėjo prie nuotolinio darbo, o net kai repetavome ir koncertavome šį rudenį – visi dėvėjome apsaugines kaukes. Net koncertuodami Prancūzijos prezidentui E.Macronui. Džiaugiuosi, kad universitetinis jaunimas toks sąmoningas ir atsakingas – net koncertuojant lauke dainavo su kaukėmis ir į mano siūlymą, jog gal ir galėtume jas nusiimti – juk esame lauke ir dar laikomės atstumų – pareiškė, jog nenusiims. Tiesą sakant – dainuoti su kaukėmis nėra labai patogu, bet prie visko galima priprasti, o jaunimas yra lankstus ir greit pripranta. Šiuo metu turime porą virtualių koncertų – vieną iš jų iniciavo mūsų seni draugai iš Kalifornijos, Silicio slėnio choras, pasiūlęs mums dalyvauti dideliame Tarptautiniame Kalėtų giesmių koncerte, kur mes pristatome lietuvišką Kalėdų giesmę (pasirinkome Naujalio ,,Sveikas Jėzau gimusis” ).
Kitą projektą inicijavome mes patys : Vilniaus universitetas priklauso Arqus universitetų grupei, į kurią įeina Graco, Leipcigo, Padujos, Bergeno ir Granados universitetai. Parašėme šių universitetų chorams, kviesdami kartu surengti virtualų Kalėdinį koncertą, kuriame pristatytume ne tik savo chorus, bet ir savo universitetus, Arqus universitetų grupę. Virtualių chorų kūrimas yra nelabai lengvas ir gana brangus darbas. Jei norima, kad tikrai sudalyvautų dauguma choristų, reikia, pirmiausia, pasirinkti tikrai labai lengvą dainą, nes nors kiek sunkesnis kūrinys tampa neįveikiamas – choristams įrašyti savo partiją pačiam vienam būnant namuose yra tikrai labai sudėtinga užduotis. Geriausia būtų, jei vadovas su keliais choristais padirbėjęs jų partiją, pats iškart ir padėtų choristams padaryti tuos įrašus. Tačiau virtualaus choro kūrimo esmė dažniausia ir būna būtent ta, jog tai daroma nuotoliniu būdu, nes nėra galimybės repetuoti kartu. Dirigentas nufilmuoja savo dirigavimą, įgrojama chorinė partitūra (tam, kad choristai laikytų tonaciją), o tada jau choristai daro ir siunčia savo įrašėlius. Paskui eina tų įrašų klausymas ir atranka. Tai sunkiausia darbo dalis choro vadovams. Visa ši medžiaga atiduodama garso ir vaizdo režisieriams, ir viskas galiausiai priklauso nuo jų profesinės kvalifikacijos (ir tuo pačiu, žinoma, nuo finansinių choro galimybių pasisamdyti tikrai gerus profesionalus).Tokia maždaug, yra bent jau mūsų, VU chorų, virtualių koncertų ,,virtuvė” , ir labai galimas dalykas, kad kiti daro kaip nors kitaip.
Visas šis laikotarpis, kai negalime normaliai repetuoti, tęsiasi jau ilgokai (ir dar nežinia, kada iš tikrųjų baigsis), ir nejučia pradėjo smelktis nerimas. Ar dar tebėra mūsų chorai? Prarandame formą, kris kolektyvų meninis lygis – kaip reikės jį atstatyti? Kaip jaučiasi choristai, ar laukia choro repeticijų, ar, atpratę nuo jų, jau ir nebesugrįš? Kad išsklaidyčiau šį nerimą, nusprendžiau padaryti apklausą, įtraukdama būtent šiuos klausimus, liečiančius karantiną, o taip pat ir kitus – apie choro ateitį, choristų lūkesčius. Galbūt mes būtent dabar turime puikią galimybę atsinaujinimui? Tapome išmušti iš ritmo, tačiau tuo pačiu – ir iš rutinos. Ir gal galime po karantino pradėti dirbti dar sėkmingiau? Gal galime išmesti atsibodusius dalykus ir pradėti daryti tik tai, dėl ko choristai sugrįš į chorus ir ko jie bus labiausiai pasiilgę.
Taigi, apklausa ir jos rezultatai. Apklausoje dalyvavo 104 VU choristai. Klausimai buvo labai įvairūs – ir apie tai, kaip jie jaučiasi karantino metu ir ar trūksta jiems choro. Ir apie tai, kokios choro veiklos jiems atrodo svarbiausios, dėl ko jie labiausiai grįš į chorus ir ką labiausiai norės dainuoti – kokius kūrinius ar projektus. Kaip vertina pačią choro instituciją – ar tai jiems suteikia tik smagų laisvalaikį, ar galimybę kažko išmokti, tobulėti. Kaip vertina patį kolektyvą – ar didžiuojasi juo, ar mano, kad jų choras yra draugiškas, ar daug turi draugų chore? Ar tinkamai dirba choro vadovai, ar patenkina repertuaras ir programos ?Anketa buvo taip sudaryta, jog kiekvienu klausimu choristai galėjo rašyti komentarus, ir tokiu būdu gavome daug ilgų pasvarstymų apie choro ateitį, planus, choristų lūkesčius. Iš choristų pasisakymų aiškiai matosi, jog didžioji dauguma VU chorų dalyvių yra tikri šios veiklos entuziastai. Beveik visi pažymėjo, jog choras jų gyvenime yra svarbus, repeticijos suteikia labai gerų emocijų, taip pat choristai jaučiasi tobulėjantys ir daug ko išmokstantys. Į klausimą, koks jausmas yra po repeticijos, geriausiai atsako vienos choristės frazė : ,,Pavargusi, bet laiminga” . Labai daug atsakymų, jog repeticijoje atsigauna ir atsipalaiduoja po įtemptos dienos darbų, išeina ,,niūniuodami” ir jaučia emocinį pakilimą. Labai gero įvertinimo sulaukė šį rudenį mūsų organizuoti meistriškumo kursai – vokalo pamokos, ritmikos sesijos – apie tai prirašė daug, vadinasi, tikrai naudinga buvo. Daugelis choristų labai vertina individualias vokalo pamokas ir galimybę tobulėti. Daug minimas ir vokalo konkursas, kurį mes rengiame kiekvieną pavasarį.
Repertuaras ir choristų pageidavimai dėl veiklos, renginių, koncertų. Čia jau, kaip visada, didžiausias margumynas – vienas rašo ,,kuo daugiau klasikos”, kitas rašo ,,nelabai mėgstu klasiką” (beje, ,,daugiau klasikos” kokius triskart lenkia ,,mažiau klasikos” flangą, tačiau tai nereiškia, jog neturime girdėti ir vienų, ir kitų). Vieni nori lietuviškos muzikos, kiti rašo ,,atvirai sakant, nelabai mėgstu lietuvišką muziką”. Tačiau didieji muzikos šedevrai – Mocarto Requiem, Verdi Requiem ir panašiai yra minimi su didžiausiu susižavėjimu tikriausiai visų, kurie yra tuos kūrinius dainavę. Daugumos nuomonės sutampa, jog norėtų daugiau koncertų – bet vėlgi, vieni rašo, jog reiktų daugiau koncertuoti Lietuvoje, neaplenkiant netgi mažųjų miestelių, o kiti rašo, jog norėtų daugiau koncertų Vilniuje arba užsienyje. Daug pasisakymų, jog labai pasiilgo stovyklų, nes jose būna daug įdomaus muzikinio darbo, paskaitų, visokių mokymų (muzikinio raštingumo ir pan.). Gastrolės minimos dviem aspektais – pabrėžiami turistiniai ir bendri įspūdžiai, bet labiausia vertinamos būtent muzikinės programos ir salės, kuriose teko dainuoti, bendravimas su kitais chorais.,,Karantininis” aspektas išlenda, man rodos, dar vienoje temoje – apie choro atmosferą, bendravimą su kitais choristais, choro narių draugiškumą ir pan. Ankstesnėse apklausose šiam klausimui choristai skirdavo gerokai mažiau dėmesio – pažymėdavo, jog atmosfera draugiška, ir viskas.Dabar gi apie apie tai skaitau tiesiog ištisus rašinėlius – vieni rašo, jog chore yra labai inteligentiški, kultūringi žmonės, su kuriais malonu bendrauti. Kiti prisimena bendrus valgių gaminimus stovyklose. Dar kiti mini visokiausius linksmus ir draugiškus momentus iš gastrolių. Yra šioje temoje ir minusėlių – labai daug choristų rašo, jog nuo naujokų šiek tiek atsiribojama ir kad chore choristai susiskirstę grupelėmis, todėl ,,buvo nelengva susidraugauti, tačiau galiausiai pavyko, ir dabar turiu chore daug draugų” (tokių atsakymų yra tikrai nemažai) .Vieną labai įdomų pastebėjimą turiu dėl stambių formų ir didelių jungtinių projektų. Šioje apklausoje didžioji dauguma choristų kaip patį įspūdingiausią dalyką minėjo ,,Klasika visiems” projektą, taip pat geriausiais žodžiais aprašė jungtinius projektus, pvz ,,Baltijos jūros chorą” , Sen Sanso Kalėdinės oratorijos atlikimus, Palmerį, Gjeilą, kitus koncertus su orkestrais, solistais, kai susijungia visi trys VU chorai. Ši ,,neatsiribojimo ” ir ,,bendradarbiavimo” nuostata man atrodo labai svarbi, nes ji rodo choristų suvokimą bei pajutimą platesnių projektų kuriamos kultūrinės vertės ir bendradarbiavimo įnešamos sinergijos. Daugelis choristų minėjo vertingumą programų, darytų su kitais dirigentais ir kitų šalių chorais.
Kaip choristai vertina nuotolinį darbą? Deja, čia nieko gero neperskaičiau. Choristams nelabai patinka įrašinėti partijas (,, ir taip sunku, tiek daug prasėdim prie kompų – dariau grynai iš pareigos, bet nebuvo jokio malonumo”), nedžiugina ir virtualūs chorai… Daugelis pabrėžė, jog jokios nuotolinio darbo formos nepakeis gyvo choro, dainavimo su kitais kartu ir bendravimo su kitais choristais. Rašė, kad dabar kaip niekada aiškiai pajuto, kaip labai jiems trūksta choro ir tų vakarų, kai išeidavo iš auditorijos dainuodami nuostabias melodijas ir pasikrovę teigiamų emocijų būryje draugų.