Bendraminčius sujaudino žinia, kad „koronė“ pasiglemžė PETRO BINGELIO gyvybę.
Pažinojau Petrą nuo pirmo studijų kurso Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Kartu studijavome prof. A. Budriūno klasėje. Petras „kietai“ studijavo muziką. Jam nerūpėjo studentiški pasilinksminimai, vakarėliai. Visa galva pasinėrė į muziką. Tačiau Jo muzikinės karjeros pradžia buvo nelengva. Įstojo į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą tik iš trečio karto. Petras man pats pasakojo, kad menkai tepasiruošusio dvylikamečio vaikėzo nenorėjo priimti. Tada Petras atvažiavo kitais metais. Ir vėl nebuvo priimtas. Bet Petras tvirtai laikėsi savo nusistatymo ir atvyko į Vilnių trečią kartą. Pamatę tokį vaikinuko užsispyrimą, galiausiai priėmė Petrą į muzikos mokyklą. Petras yra sakęs: Visą gyvenimą būsiu dėkingas E. Sapranavičiui, kad pagailėjo ir priėmė mane į savo klasę.
Petras sėkmingai baigė konservatoriją ir iš karto žengė muziko profesionalo keliu. Kaip man dabar atrodo, Petras vadovavosi įgimta švaria valstietiška filosofija, be jokių nukrypimų. Ir į žmones, ir į muziką Jis žvelgė rimtu atviru žvilgsniu. Nors per gyvenimą Petrui teko laviruoti tarp „generalinių linijų“, Jis visada išliko doru lietuviu. Pasitaikius progai, mėgdavo kartoti, jog reikia dirbti Lietuvai.
Petrą prisimenu kaip gerą mokslo draugą. Nebodamas kagėbistų perspėjimų, Petras man ištiesė pagalbos ranką. Baigiant studijas Leningrado konservatorijos aspirantūroje, Petras man „paskolino“ savo chorą, kad galėčiau laikyti specialybės egzaminą. Aptarėme programą, paskyrė repeticijų laiką ir leido diriguoti koncerte. Dabar galvoju – gal kitas būtų pavydėjęs. Bet Petras pasielgė kaip padorus žmogus, kaip geras mokslo draugas. Už tai aš Jam esu dėkinga.
Prisimenu – su kokiu entuziazmu, su visomis smulkmenomis Petras pasakojo savo įspūdžius, grįžęs iš stažuotės Leipcige. Iš ten Jis grįžo tikrai gerai profesiškai „pasikaustęs“, ką vėliau tikslingai pritaikė savo darbe.
Išoriškai Petras sudarė tvirto nepalaužiamo žmogaus įspūdį. Tačiau draugų tarpe nevengė neslėpti, jog yra žmogiškai pažeidžiamas. Kai 2009 m. susitikome Vilniuje prieš Dainų šventę, Jis labai jaudinosi ir pergyveno, kad be perstojo pila lietus, o Jam reikia lauke diriguoti kantatą (dabar tiksliai neprisimenu – gal Bartulio?). Taigi Petras nuėjo į bažnyčią ir atvira širdimi meldė, kad nustotų lietus. Ir koks Jis buvo laimingas, kai pavakare lietus galiausiai „užsičiaupė“, ir Jis ramiai galėjo atsiduoti koncertui.
Nors Petras pelnytai sulaukė įvertinimo bei pripažinimo, „prisirinko“ daug apdovanojimų, tačiau išliko tuo, kuo buvo savo karjeros pradžioje – sąžiningu choro meno arimų artoju. Man Kauno valstybinis choras (dažnai vadintas Bingelio choru) asocijuojasi su choro meno tvirtove, kurios neįveikė vienadienės mados, pigus populiarumas, perdėtas „šiuolaikiškas modernumas“. Bingelio choro repertuare nerasime vienadienių „traleliuškų“, ar proginių pasimėgavimų. Petras dažnai sakydavo: pasaulyje yra tiek geros muzikos, kad gaila gyvenimo visokiems niekams. Jam rūpėjo tik gera muzika. Tad Petras, kiek leido Jo jėgos ir talentas, „darė“ tik gerą muziką. Lietuva daug neteko su Petro Bingelio išėjimu. Mūsų kartoje Petras buvo ne „vienas iš“, o ryškiausias šviesulys Lietuvos choro meno padangėje. Belieka tik viltis, jog Petro darbo paveldėtojai neiškryps iš Jo nutiesto kelio.
Sausio 3-ją būtume sveikinę Petrą su gimtadieniu…
LINA DUMBLIAUSKAITĖ- JUKONIENĖ