Operos solistas Steponas Zonys: „Kritika būtina kaip šaltas dušas“

Neseniai Jaunojo muzikos atlikėjo premija įvertintas dainininkas prisipažįsta mėgstantis konkrečias užduotis ir jau pasvajojantis apie vaidmenį Richardo Wagnerio operoje. Be to, jis žavisi menininkui labai neįprastu užsiėmimu. Kokiu? Steponą Zonį kalbino Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.


Ar paties šeimoje buvo dainininkų, muzikantų?


Toliau pažiūrėjus, mano senelis iš tėčio pusės kartu su savo broliais buvo kaimo muzikantai: kas grojo, kas dainavo. Bet aš pats labiau pasitikiu darbu, o ne paveldėtais talentais. Studijuodamas tikrai labai daug dirbau, todėl pamažu atsirado rezultatai.


Vis dar laikote save jaunuoju dainininku?


Taip. Kiekvienam balsui jaunystės ribos skirtingos, bet aš, baritonas, save laikysiu jaunu maždaug iki 35–40 metų amžiaus.


Kuris kompozitorius jums labiau prie širdies: Wolfgangas A. Mozartas ar Richardas Wagneris?


Anksčiau labiau patiko W. A. Mozartas, nes R. Wagnerio tiesiog nesupratau. Bet metams bėgant pasirinkimas vis labiau krypsta link Wagnerio… Neseniai pradėjau tyliai svajoti apie Volframo partiją operoje „Tanhoizeris“.


Ar turite dainininkų – savo idealų, kuriais sekėte nuo pat karjeros pradžios ir kurių įrašų mielai klausotės?


Esu senosios dainavimo mokyklos mėgėjas. Visi dainininkai, kuriais labiausiai žavėjausi, yra jau mirę. Paskutinis iš tokių buvo Dmitrijus Chvorostovskis – nemažai jo spektaklių ir koncertų dar spėjau aplankyti. Jame viskas buvo tobula – ir išvaizda, ir vaidyba, ir savęs pateikimas, ir vokalas.


Kas padeda pačiam tobulinti vokalą? Ar vaikštote pas pedagogus?


Man pasisekė, kad pažįstu labai daug pedagogų ir visi jie man geranoriškai padeda. Studijavau pas prof. Eduardą Kaniavą, o dabar dirbu su LNOBT vokalo pedagogais. Jie reikalingi, nes išgirsta tokias smulkmenas, kurių pats dainuodamas nepastebi. Ir atkreipia tavo dėmesį į jas.

O kas padeda tobulėti vaidyboje? Juk režisieriai tokie skirtingi, ir reikalavimai jų įvairūs…


Aš mėgstu, kai man duoda konkrečius uždavinius. „Turandot“ turėjau puikią patirtį su režisieriumi Robertu Wilsonu, kurio darbe tikrai nėra vietos improvizacijai. Bet su malonumu dirbu ir su kitais režisieriais, kurie leidžia improvizuoti ar dirba kaip choreografai. Tai leidžia tobulėti atlikėjui, nes dirbdamas tik viena kryptimi nebūsi tobulas.


Ar turi nusižiūrėjęs režisierių, su kuriuo ateityje norėtum padirbėti?


Turėjau, bet jis, deja, jau iškeliavęs. Tai Franco Zeffirelli. Tačiau visi režisieriai savaip įdomūs. Buvo tokių, apie kuriuos iš viso nieko nežinojau, bet su jais susitikęs buvau maloniai nustebintas.


Režisieriai dažnai atkreipia dėmesį ne tik į solisto balsą, bet ir į kūną. Ar pavyksta rasti laiko kūno rengybai?


Kol viskas uždaryta, gali išeiti tik į lauką, į parką arba namuose sportu užsiiminėti. Bet aš labiau mėgau „išeiti į žmones“ – į sporto salę. Netgi tarp repeticijų dažnai eidavau pasportuoti. Kiti sakytų, kad pavargus dainuoti sunku, bet iš tikrųjų tai padeda. Todėl dabar man sunkiau atrasti laiko ir ypač motyvacijos… Žinoma, stengiuosi nepamiršti, kad teatrą atidarius reikės būti geros formos ir įtilpti į spektaklių kostiumus. Be to, su mažu vaiku nori nenori tenka pasportuoti.


Karantinas pakeitė operos solistų kasdienybę: nebėra rytinių repeticijų, vakarinių spektaklių… Kokia dabartinė Stepono Zonio dienos rutina?


Rutiną smarkiai pakoregavo šeimoje atsiradusi dukrytė. Taip, teatre galbūt tiek darbo nebėra, bet vis tiek – atsikeli, pusryčiauji, mokaisi numatytas partijas tikėdamasis, kad kažkas įvyks. Bent jau online koncertai…


Ar norėtumėt, kad dukra būtų muzikantė arba dainininkė?


Šį klausimą man dažnai tenka girdėti. Jeigu taip bus – aš labai džiaugsiuos, jei ne – tikrai nesistengsiu versti jos eiti muzikos keliu.


Jūsų žmona Vladyslava – taipogi diplomuota operos solistė. Kaip dviem solistams gyvenasi po vienu stogu?


Labai gerai. Mes vienas kitą papildom. Žmona pasirinko kitokį karjeros kelią – aš tai gerbiu ir net džiaugiuosi tam tikra prasme. Man labai gerai, nes žmona man viską pasako. Kartais kritikos nelabai norisi girdėti, kartais tai skaudina, bet ji yra būtina kaip šaltas dušas. Džiaugiuosi, kad yra toks žmogus, kuris man gali viską atvirai pasakyti.


Jei staiga vieną dieną nebeišeitų dainuoti – kuo tada būtų Steponas Zonys?


Neįsivaizduoju. Mano aistra – žvejyba, bet iš jos išgyventi būtų sunku. Ir jau tikrai nepadarytum karjeros… Bet visai neseniai atradau naują hobį – programavimą. Tai galbūt bandyčiau persikvalifikuoti į IT specialistus.


Ko norėtumėte palinkėti dar jaunesniems už save, galbūt dabar svarstantiems, ar verta rinktis operos solisto kelią?


Norėčiau pacituoti amžinatilsį Virgilijų Noreiką, su kuriuo teko šnekėti šia tema: „Jeigu gali nedainuot – tai geriau nedainuok“. Kažkuriuo metu aš pats savęs to paklausiau ir supratau, kad nedainuot negaliu. Jei ir jūs negalit – tada dirbkite, kiek leidžia jėgos. Tai ir būtų mano palinkėjimas.

Visą LNOBT tinklalaidžių ciklo „Tekstūra“ pokalbį su S. Zoniu galite išklausyti čia: https://youtu.be/a8UlvUMbog0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *