Dr. REGIMANTAS GUDELIS
Puiki, nuotaikinga akademinio jaunimo dainų ir šokių šventė, graži, gausi publika. Šventė jau nutolo, tačiau recenzijų ar įžvalgesnių analitinių straipsnių nei kultūros svetainėse, nei dienraščiuose aptikti neteko. Atrodytų, visuomenė virsta hedonistine meno vartotoja, ir tokia padėtis lyg ir tenkina šventės kūrėjus. Nejauku…
„Gaudeamus” šventėse vienoje ar kitoje rolėje man teko dalyvauti nuo 1967 metų, tai ši – jau devynioliktoji; mintys gręžiasi į praeitį ir vėl grįžta į dabartį, norisi jomis pasidalinti su tais, kurie tokiais dalykais domisi. Lyginant „Gaudeamus“ XIX su jau nutolusiomis į praeitį studentų šventėmis, vertinimo neišvengsi, nors ir ne toks mano tikslas. Lyginimui, taigi ir netiesiogiai vertinimui, būtinas tam tikras išeities taškas – pamatinė prielaida kaip vertinimo sąlyga (premisa), o ji paprasta: studentų dainų šventė yra rimta meno šventė, savo forma ir turiniu artima dabartinėms nacionalinėms – lietuvių, latvių, estų – dainų šventėms. Ar būtų kokia kita premisa – nežinau, nes „Gaudeamus“ XIX kūrėjai savo koncepcijos nedeklaravo.
Kas praeityje ir kas dabar?
„Gaudeamus“ praeityje, menasi, tai kolosalaus dydžio bendras studentų jungtinis choras, jaunatviška energija, didelės, stropiai paruoštos chorų programos. Dirigavo jau į Amžinybę išėję, legendomis tapę kompozitorius Gustavas Ernesaksas, „Gaudeamus“ pradininkas Richardas Ritzingas, iškilieji latvių choro meistrai Daumantas Gailis, Janis Dūminis ir kiti, Lietuvos delegacijos vadovo pareigas ilgą laiką ėjęs Pranas Sližys. Lietuvių chorų delegacija latviams ir estams nusileisdavo meniškumu, tačiau pranokdavo dydžiu. Dabar jau net sunku įsivaizduoti, jog viename iš „Gaudeamus“ Vilniuje (1968 m.) Lietuvos delegacijos choras užpildė beveik visą Vingio estradą!
Keičiasi ir patys chorai. Palyginimas: šiame, „Gaudeamus“ XIX, Lietuvos chorų programoje buvo padainuota Roberto Varno harm. l. daina „Lek‘ gervė“ – nesudėtinga, trijų divisi balsų, o va, 1970 m. respublikinei dainų šventei universitetiniai chorai paruošė tą pačią liaudies dainą, išplėtotą Eduardo Balsio. Net nelygintina – E. Balsio polifonizuota, septynių balsų (vyrų grupė – keturių balsų) išdaila. Kūrinys, patekęs į nacionalinės chorinės literatūros „aukso fondą“. Arba, antai, lietuviams, vykstantiems į „Gaudeamus“ 1967 metais, teko įveikti Mikhelio Liudigo „Aušrą“ – taip pat septynbalsę dainą/himną, kurioje irgi keturių balsų vyrų choras ir ne bet koks, o vokiškojo tipo! Darbo buvo, bet susidorota! O jeigu klausti, keli šiandien atskiri universitetiniai chorai galėtų su tokiomis partitūromis eiti į sceną, jeigu kai kuriuose jų vyrų grupę sudaro ne daugiau kaip septyni–aštuoni dainininkai? Kita vertus, šiame, „Gaudeamus“ XIX, Lietuvos universitetų chorai bendromis jėgomis atliko keleriopai sudėtingesnę Vaidos Striaupaitės–Beinarienės kantatą „Te Deum“… Būtent, bendromis jėgomis! Sektų įdomi išvada, kad universitetiniai chorai (kaip vienetai) sumažėjo akivaizdžiai, tačiau jie dabar turi daug muzikinį raštą skaitančių dainininkų ir susivieniję į jungtinį, gali pademonstruoti tokią meninę jėgą, kuri anų „Gaudeamus“ chorams būtų tiesiog neįsivaizduojama.
Dar ne taip seniai matydavome reprezentacinius, šimtinius Vilniaus universiteto ir Kauno technikos universiteto (tuo metu KPI) liaudies dainų iš šokių ansamblius, su skaitlingais šokėjų, choro kolektyvais, liaudies instrumentų orkestrais. ,,Gaudemus“ XIX šventėje jų lyg ir nebebuvo: žanrinė skiltis „Liaudiškos muzikos ansambliai“ su šešiais numeriais šventės programoje minima, bet ar tie ansambliai kaip atskiri kolektyvai egzistuoja, nesuprasi, kadangi jų dainas dainavo jungtinis ,,akademiškasis“ choras, o šokėjai sukosi bendrame rate. Ar tai reiškia, jog šis žanras beveik išnyko, jį matome paramstytą kitais kolektyvais?
Pasikeitė ir pati šventė: sumažėjo, susitraukė į vieną dieną. Vietoje dvi dienas trunkančių Šokių ir Chorų dienų (koncertų), šį kartą vienas „Didysis koncertas“. Ar taip jau bus ir ateityje? Kas žino? Prielaidų tam yra.
Tačiau „Gaudeamus“ XIX matėsi ir progresyvių ženklų: šventėje girdėjome naujas dainas, matėme naujus šokius. Meninė inovacija plačiąja prasme buvo ypatinga, optimizuojanti šios šventės estetinė/meninė savybė. Bėgant laikui nusistovėjo „Gaudeamus“ švenčių dramaturginė/režisūrinė schema: visi dalyviai bendromis jėgomis atlieka prologo ritualą, po to vyksta nacionalinės programos, po jų – ritualinis šventės vėliavos ar ugnies perdavimo ritualas sekančio „Gaudeamus“ šeimininkams. Ir vėl bendromis jėgomis finalas. Klausimo, kas dominavo šventėje – choras ar šokėjai – nekildavo, kadangi vykdavo du žanriniai koncertai: Šokių diena ir Dainų diena. Iš to nėra realaus preteksto svarstyti, ko buvo per daug, ko per mažai šioje šventėje. Juk tai pirmoji tokia!
Šventės devizas „Mes 3000 karta“. Ar tik šūkis ar tikslinė paradigma? Ne labai jis rišosi su programos turiniu. Šventėje demonstruojamas toks pat menas, kaip ir tautinėse dainų šventėse, šiek tiek folklorinės krypties, skirtas visiems, be orientacijos į kokį nors socialinį sluoksnį. Studentiškų dainų šiame „Gaudeamus“ (ir keliuose paskutiniuose!) išskyrus senąjį studentų himną „Gaudeamus igitur…“ apskritai nebuvo. Nyksta studentiška atributika, dainos jau visai pranyko.
Idėjos ir turinio vientisumo požiūriu patrauklios pasirodė estų ir latvių nacionalinės programos. Lietuvių taip pat vertinga, patraukli, tačiau turinio vientisumo mažiau, ji tarsi suskylinėjusi į atskirus fragmentus.
Staigmena, manau, ne tiek pozityviąja, kiek efekto vaikymosi prasme, buvo šventės finalo pavedimas solistams. Sekant tradicija dainų šventėse finalas yra prasminė-idėjinė kulminacija, intensyviausias susikaupimo ir įsijautimo į deklaruojamas menines/dvasines vertybes momentas. Finalą praeityje giedodavo ir, tikėkimės, ateityje giedos bendrasis jungtinis choras. Jeigu ateities dainų šventėse choras bus skriaudžiamas, dainų šventės išnyks.
Šiaip jau, šventei pasisekė dėl gero oro. Atviroje erdvėje vykstančiam renginiui tai labai svarbu. Štai du prieš tai rengtus „Gaudeamus“ oras sugadino: 2014 m. per „Gaudeamus“ XVII Daugpilyje krapnojo įkyrus lietus, estrada ir žiūrovų sektorius buvo šlapi, šokėjai nusikėlė į ankštoką sporto salę; „Gaudeamus“ XVIII 2018 m. Tartu oras buvo tiesiog bjaurus: chorų dieną pūtė žvarbus šiaurys, lijo be perstojo, buvo šalta. Net ištikimoji estiškoji dainų švenčių publika neišlaikė: išsibėgiojo.
Skelbta, jog į „Gaudeamus“ XIX suvažiuos 750 studentų iš Estijos ir 950 iš Latvijos, o iš viso šventėje dalyvaus 3000 atlikėjų. Gal tiek ir buvo, nors „iš akies“ rodėsi mažiau. Publikos suolai Kalnų parke nors ir ne lūžo, bet dauguma jų buvo užsėsti. Šventė neužsitęsė – su saule prasidėjo, su saule ir pasibaigė. Po paskutinio akordo latviai ir estai, iš paviljono pasiėmę maisto davinius, leidosi tiesiai į autobusus ir… namo! Lyg ir trūko to pošventinio visų įsisiūbavimo, nors ir „eisim, broleliai, namo“…
Šventinis koncertas Šv. Jonų bažnyčioje
Sekant tradicija šventė prasideda bendromis repeticijomis, vakare universitetų aulose ar kokioje didelėje bažnyčioje vyksta delegacijų reprezentacinis koncertas.
Latviją reprezentavo Rygos Stradinš universiteto mišrus choras „Riga“ – žinomas Europoje, Klaipėdos Stasio Šimkaus konkurse laimėjęs Didžiojo gintaro prizą. Dabartiniai vadovai – Zana Zilberte ir Evita Taranda, chormeisteris Ugnis Mengelis. Choras atliko Raimonds Tigul „Mėnuo skaičiuoja savo žvaigždes“, liaudies žodžiais; Eriks Ešenvalds „Batas“, žodž. Inese Zandare; Lucija Garuta „Tėve mūsų“ iš kantatos „Dieve, Tavo žemė dega“ (ši kantata, beje, buvo parašyta sovietų armijai veržiantis į Rygą); Lauros Jakabsone „Lilith“, žodžiai iš Biblijos ir Henri Kandall. Itin solidi programa, puikus atlikimas. Klausėme ir jutome – tai aukštasis latvių choro menas, latvių chorinis stilius.
Estiją atstovavo Talino technologinio universiteto akademinis vyrų choras, vadovai Valter Soosalu ir Heldur Harry Pölda. Vienas seniausių studentiškų chorų Estijoje, bet dabar nebe vienas stipriausių. Dainininkų gretose – daugiausia solidūs veteranai, prisistatė su gausia atributika, padainavo apie dešimt dainelių „maloniam“ klausymuisi, bet ne daugiau! Buvo sutiktas draugiškomis šypsenomis, gausiais aplodismentais. Nuvylė…
Lietuvos chorai atliko V. Striaupaitės–Beinarienės „Te Deum“. Dalyvavo sopranas Raminta Vaicekauskaitė, tenoras-baritonas Egidijus Bavikinas, kantorius–kunigas Vilius Sikorskas, vargonavo Rimvydas Mitkus, taip pat Valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“ (vad. Antanas Kučinskas), dirigavo Danguolė Beinarytė. Šį kūrinį chorai jau buvo atlikę praeitą rudenį Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje, su ta pačia atlikėjų sudėtimi. Lyginti abu kantatos atlikimus būtų netikslinga, nes skirtingos bažnyčių erdvinės ir akustinės sąlygos, o dar unikalūs Šv. Jonų bažnyčios vargonai! Galima tik liudyti, jog kūrinys buvo atliktas geru meniniu lygiu ir efektingai reprezentavo Lietuvos universitetų chorų meną. Tenka pasidžiaugti dainininkų ir dirigentės pasišventimu. Po minėto Kauno koncerto, chorai bendros šio kūrinio repeticijos neturėjo, į koncertą Šv. Jonų bažnyčion traukė tiesiai iš visą dieną trukusios repeticijos, daug dainavę, karščio nualinti Kalnų parke. Ir dirigentė D. Beinarytė ten intensyviai dirbo kaip jungtinio choro programos meninė vadovė. Teko tik stebėtis dirigentės ir dainininkų psichologine ir fizine ištverme. Dainininkai dirigentei sukėlė tokias stiprias ovacijas, jog rodėsi, ją ko ne ant rankų iš bažnyčios išnešė.
Didysis koncertas Kalnų parke
Programa:
Prologas: Gintauto Venislovo daina „Skrisk, jaunyste“; „Gaudeamus“, Estijos, Latvijos, Lietuvos himnai; Ukrainiečių liaudies daina „Oi, u lūzi červona kalyna“; groja Baltijos šalių studentų jungtinis pučiamųjų instrumentų orkestras; dainuoja Baltijos šalių jungtinis studentų choras.
Nacionalinės programos:
Estijos studentų programa;
Latvijos studentų programa „Būti jaunam dainuojant ir šokant“;
Lietuvos studentų programa.
Baltijos šalių studentų jungtiniai folkloriniai šokiai;
Finalas: „Ateinu“ – muzika ir žodžiai Ramintos Naujanytės–Bjelle, – Baltijos šalių studentų jungtinis choras. „Mes esame 3000 karta!“, muzika ir žodžiai Lino Adomaičio – solo L. Adomaitis, choras, šokių kolektyvai ir instrumentinė grupė.
Iš programos galima spręsti ir apie visuminę šventės architektonikos schemą. Ji lyg ir tradicinė, darni, jei ne finalas su solistais. Tuo tarpu koncerte žanrų svoris išsidėstė netolygiai: dominavo choreografija – originalios kūrybos kompozicijos, perkurti liaudiški ir folkloriniai šokiai; choro dainų buvo, tačiau pasimėgauti jų dainavimu a cappella teko nedaug. Pučiamųjų orkestro muzikos buvo apytikriai tiek, kiek ir ankstesnėse šventėse. Liaudies instrumentų orkestrą, kaip žinome, turi tik Lietuva, ir tuo mes didžiuojamės. Tarp nacionalinių programų labiausiai vientisos idėjos ir meninės raiškos požiūriu buvo estų ir latvių. Lietuvių programa fragmentuota. Ir nors kiekvienas tų fragmentų buvo įdomus, patrauklus, vis dėlto jai trūko aiškesnės meninės logikos.
Įspūdžiai iš koncerto
Prologas. G. Venislovo „Skrisk, jaunyste“ (dirigavo autorius) – skambi, jaunatviškos nuotaikos, šiuolaikiška, iš kelių darinių sudėta daina, maloni klausyti ir funkcionali, kadangi per mušamųjų intarpus į avansceną buvo darniai suvesti visi šventės dalyviai. Muzika ir veiksmai preciziškai suderinti, puikiai žiūrisi, jaudina. Prologas vertintinas kaip vienas stipriausių šventės fragmentų. Nors, kratau atmintį ir klausiu savęs, ar apskritai daug tokių pavykusių prologų buvo praeityje? Bet va, tie prologai „Gaudeamus“ šventėse būdavo choriniai, o čia – daugiažanris!
Tradicinis himnų giedojimas: „Gaudeamus“ dirigavo Povilas Gylys; Estijos himną dirigavo Raul Talmar, Latvijos – Maris Martinsons, Lietuvos – Viktoras Masevičius. Po himnų – herojiškos Ukrainos ir jos kovų prieš agresiją pagerbimo ritualas. Tylos minutė, trisdešimt gongo dūžių (fonograma) ir „Oi, u lūzi červona kalyna“. Dainavo kitaip nei Kauno dainų šventėje: choro aranžuotė (Tomo Dičiūno) šį kartą keturiems balsams, solistas Edgaras Davidovičius – apyjaunis operinio plano tenoras su stipriomis „viršūnėmis“ (dirigavo Linas Balandis.) Aranžuotė nelengva, tačiau dirigentas ją stebėtinai operatyviai surepetavo ir koncerte girdėjome pilnai išbaigtą kūrinį. Tikra to žodžio prasme tai buvo šventas aktas, visuotinė malda už Ukrainą.
Baltijos šalių pučiamųjų orkestras. Muzikos meistrų, profesionalaus lygio orkestras, tik pagal eilės tvarką visai ne toje vietoje! Kietas „varis“ po ritualo puikiai tinka, bet tik tuomet, kai jis groja rimtą muziką. Šį kartą, lyg tyčia, muzika pati linksmiausia: „Štai ir vėl vasara“ – estų liaudies dainos, aranžuotos Tönis Körvits; „Bauskės šipuliai“ – muzika Jurij Kulakov; „Lietuviški šokiai“ – aranž. Kazio Daugėlos. Orkestras linksmino publiką, dirigentai atsisukę į ją kvietė plotį „į taktą“. Ir visa tai po rūstaus ritualo! Apmaudus neapsižiūrėjimas! Pakako orkestrą sukeisti vietomis su jungtiniu choru (t.y. po ritualo choras, po jo orkestras) ir viskas būtų stoję į vietą; vietoje nevykusio aštraus kontrasto būtume girdėję logišką minties pratęsimą ir įtampos sušvelninimą ramesniu choro dainų tonu.
Bendrasis jungtinis choras
Šį kartą apimtimi jis lyg ir mažesnis nei ankstesniuose „Gaudeamus“; mažiau estų ir latvių, daugiau mūsiškių. Lietuviška daina – Vilijos Mažintaitės „Ne dėl žalio vyno“, solistė Aistė Benkauskaitė, dirigavo Tomas Lapinskas; latviška – Raimonds Tiguls „Ryto Vakaro daina“, dirigavo Mara Marnauza; estų – Karin Kuulpak „Pažiūrėk ir pamatysi“, dirigavo Edmar Tuul.
Iš latviškosios tikėtasi daugiau, nes „Ryto Vakaro daina“ yra viena populiariausių giesmių Latvijoje, taip pat dainuota ir „Gaudeamus“ šventėse. Atrodo, nelabai sekėsi dirigentei. Estiškoji skambėjo nors ir statiškai, vis dėlto patraukė tvarkingu partitūros išpildymu. Lietuviškoji „Ne dėl žalio vyno“, manau, išėjo geriau nei buvo galima tikėtis; partitūra nors ir ne perdėm sudėtinga, bet nepatogi estams ir latviams dėl greitakalbės, ritmo precizijos. Dirigentas Tomas Lapinskas ją interpretavo santūriai, akademiškai. Nuoširdžia lyrika liejosi ir solo partija (solistė Aistė Benkauskaitė.). Ir tai buvo priimtina, nes ryškesnės interpretacijos tikėtis tokioje situacijoje būtų neprotinga. Iš kitos pusės, jei mane, kaip žmogų iš publikos, kas paklaustų, už kurią šios dainos interpretaciją – prieš savaitę girdėtą Kauno dainų šventėje ar už šiame „Gaudeamus“ kelčiau ranką, atsakau – abi rankas keliu už Kauno. Kai aukštai iškelta kartelė jau įveikta, jos nuleidimas žemyn bet kokiomis aplinkybėmis atsiduoda nemaloniu devalvacijos prieskoniu. Dvejoju, ar vertėjo bendram jungtiniam chorui atiduoti geriausią savo dainą, gerai žinant, jog latviai ir estai ją išmoks apgraibomis? Vardan formalios draugystės ant aukuro deginti ją kaip tą biblinį avinėlį…
Estai šiame koncerte demonstravo savo choro a cappella meistriškumą (pora dainų), tačiau ir to pakako pamatyti, ką jie gali. Bet turiu priminti, jog jų jungtinis choras šį kartą buvo nedidelis, gal du, gal pustrečio šimto. Sudomino jų choro ir šokio dainos, t.y., atliekamos šokant. Estai daina ir choreografiniu judesiu ramiai, šiaurietišku stiliumi pasakojo apie savo kraštą, jos gamtą. Programiniai ir kūrinių pavadinimai: „Upelio daina“, „Gėlės plaukuose“, „Vėjo kerai“, „Žaibo kerai“, „Lietaus kerai“, „Mažas medelis“, „Saulės ratas“, „Tai, vaike, yra mūsų žemė“. Įdomu, kad visa muzika ir žodžiai, atskirai choro dainų ir dainų su šokiais, išskyrus „Lietaus kerus“, yra ne liaudies, o autorinės kūrybos. Iš to choreografiniai paveikslėliai labiau asocijavosi su šiuolaikinio miesto, o ne folklorine tradicija. Stipriausias kūrinys chorui a cappella – Riho Esko Maimets „Vėjo kerai“, dirigavo Edmar Tuul. Modernus kūrinys, choras demonstravo puikią vokalo techniką, dinamikos skalę, lyg dainuodamas koncertų salėje. Net ir nesuprasdami kalbos, jutome, jog tie kerai ne visada būna malonūs.
Latvijos delegacijos pasirodymas. Latviai viešai įsivardina kaip dainingoji tauta. Kelios dienos po „Gaudeamus“ į Amžinybę išėjęs iškilusis rašytojas, folkloristas, kultūros veikėjas Knutas Skujaniekas yra tikinęs, jog latviams pagal dainų žanrų gausybę – senųjų ir vėlyvesnių zingių bei romansų, negali prilygti jokia kita tauta. Gal ir taip. Dainomis latviai nuoširdžiai pasakojo apie gimtąją žemę, papročius, vyrų žygius, puikuojasi savo dainomis. Ir dainuoja jie ar šoka, iš jų veidų ir judesių trykšta pasididžiavimas savo tauta, jos žmonėmis, istorija. Tačiau jei estai pasakojo apie savąjį šių dienų pasaulį, tai latviai apie savo istorinį paveldą. Štai kokios jų dainos: „Aš mačiau Rygos pilį“ , „Aš išjojau į prūsų žemę“, „Prie Dauguvos aš gyvenu“, „Su daina gimiau, su daina augau“. Šokių personažai – ne kokie sermėgiai iš dūminių bakūžių, o dvarionių palikuonys: vyrai su prailgintais švarkais ir bokštinėmis skrybėlėmis, moterys su prabangiomis segėmis. Judesiai ne tiek ištreniruoti, kiek „kultūringo“ etiketo. Iš choro muzikos išsiskyrė „Su daina aš gimiau…“, dirigavo Jānis Mežinskis, ir „Vėjų močia“, dirigavo Ilze Valce. „Vėjų močia“ latviams – simbolinis audros įvaizdis; ta močia – klastinga į jūrą išplaukusiems žvejams, pikta ir žvejų krante laukiantiems artimiesiems. Nustebino: Kalnų parko estradoje moterų choras dainavo nuo pradžios iki pabaigos mezopiano, kaip skaudžią raudą, tik šį kartą skirtą Ukrainai. Dainuojant buvo rodomi blyškių kontūrų klipai su pastatų griuvėsiais, susprogdintais tiltais, chore iškilo Ukrainos vėliavos. Iš pažiūros lyriškos natūros dirigentė I. Valce inspiravo chorą su ypatinga jėga ir visų akyse sukūrė vieną įtaigiausių interpretacijų.
Su šokio dainomis latvių nueita kita nei estų kryptimi – dainos paprastos, tarsi tiesiai iš liaudies, bet tuo pačiu modernios. Melodijoje dažniausiai vedžiojamas vienas motyvas, bet taip įmantriai, su tokiu kietu ritmu ir vos pagaunamu muzikiniu humoru, jog norisi labiau klausyti pamiršus patį šokį.
Baigdamas apie svečių pasirodymą pabrėšiu: struktūros požiūriu jų programos atrodė vientisos, tarsi darnus ciklinis kūrinys, lyg siuita, kurios jungiamoji idėja – meilė savo Tėvynei.
Lietuvos programa turtinga žanrais, įvairios nuotaikos kūriniais, dėl vientisumo – susilaikysiu. Po Kauno dainų šventės iš pirminio programos varianto buvo išimta Laimio Vilkončiaus „Dideli nykštukai“, įvesta Anatolijaus Lapinsko „Čiužela“ ir Sauliaus Petreikio „Sidabro lakiūtė“. Šie keitimai paryškino folkloro, gal liaudiškumo, prioritetą, pastebimai išlygino choro pirminės programos fragmentiškumą.
Lietuviai, šventės šeimininkai, savo programą atvėrė su „Lux civitatis Gedimini/Gedimino miesto šviesa“, muzika Vaclovo Augustino, žodž. Vlado Braziūno (dirigavo Arvydas Adomonis). Ši garbinimo giesmė (odė), tikriausiai yra dedikuota artėjančiam 700 metų Vilniaus miesto jubiliejui (2023 m.). Muzika iškilminga, statiška, neskubi, tradicinė, kaip ir visi himnai ar šlovinamosios odės. Chorui giedant į avansceną gražiai sugužėjo visi kiti lietuvių meno kolektyvų dalyviai, ir tai buvo nepakartojamai gražus paveikslas! Žiūrėk ir grožėkis! Toliau jau šokis „Mainytinis“ iš liaudiškųjų ansamblių programos. Šokis tikrai maloniai žiūrėjosi, bet pernelyg kontrastavo su ką tik girdėta muzikine ode. Mintytumei, jeigu giedama tokia puošni odė senajam Vilniui, tai po jos einantis numeris lyg ir privalėjo tęsti tą mintį. Norėjosi ne kaimo, o senojo miesto šokio – gal kokio pusiau lietuviško, pusiau lenkiško ar žydiško… koks skirtumas!
Toliau jau Gedimino Dapkevičiaus „Apie šviesą“ ( su pritarimu, aranžuotė Artūro Anusausko) iš ciklo „Septynios šviesos dainos“. Dar iki šventės buvo kalbų, kad ji ištraukta iš ciklo, prie šventės nevisai limpa, per daug meditatyvi, nusidriekusi į kitas sferas („Nakties paparčio žiedą aš surasiu ir amžinų Dievų paprašysiu šviesos…“). O skambėjo kaip viena geriausių – skaidriai, tarsi į aplinką įnešdama muzikinį šviesos spindulį. Dirigavo Birutė Janonienė, solo – Aistė Benkauskaitė. Šviesi muzikinė mintis greitai nutrūko, liko be ryškesnio pėdsako. Ko gero, vertėjo greta jos padainuoti dar ir kurią kitą ciklo ištrauką ir tuo būdu sukomponuoti originalų, stambesnės formos darinį ir akcentuoti savitą meditacinį turinį. (Studentai minėtą ciklą „Septynios šviesos dainos“ yra ištisai atlikę universitetinių chorų sąskrydyje Šiauliuose.)
Liaudiškas šokis „Ei, kieno žalias kiemelis“, Choreografija Rimutės Zaleskaitės, muzika liaudies) pasirodė kaip vienas iš originalesnių.
R. Varno „Lek‘ gervelė“. Kadangi originaliosios kūrybos dainos a cappella nebuvo, „Lek‘ gervelei“ teko tokį stygių bent iš dalies kompensuoti ir tas visai neblogai pavyko. Daina gerai žinoma, nieko ypatingo, daug dainuota (trims choro balsams divisi t.y. vyrai dubliuoja moterų balsus). Užveda merginos solo ir duetu, melodiją perima choras, dainuodamas plačiai „atsiveria“ su terciniu dainavimu, o išskrendančią gervę išlydi tas pats duetas. Dirigentas Algirdas Šumskis ją pravedė kiek lėtesniu nei įprasta tempu, iš to dainos trukmė prailgėjo. Labiausiai imponavo melodijos traukimas „visu balsu“, pakaitomis merginos – vyrai, kaip idiliškame sename kaime. Jautėsi, jog ta romantiška egzotika publikai patiko.
Liaudiškas muzikos laukas toliau driekėsi su birbynių duetu „Linksmas pokalbis“ (Kęstutis Lupeika ir Jokūbas Vaitelė), senu, dar iš sovietmečio, šokiu – „Jaunystės verpetas“ (muzika Algirdo Bražinsko, žodž. liaudies, choreografija Laimutės Kisielienės) ir A. Lapinsko „Čiužela“ . Daugelį kartų matytas šokis „Jaunystės verpetas“ perša dviprasmišką vertinimą. Kokiais metais jis buvo sukurtas nepasakysiu, bet iš A. Bražinsko muzikos (ir iš pats jį daug kartų matęs), tvirtinu, jog seniai. Tai mūsų šios žanrinės choreografijos klasika gerąja prasme. Blogiau su A. Bražinsko muzika ir
jos kalkiniu tekstu, nevykusi ir aranžuotė chorui. Kai šį šokį demonstruodavo, vėlgi, tie „klasikiniai“ liaudies ansambliai, ausis pagaudavo kažkokį giluminį ryšį, simbiozę tarp šokio ir ansambliečių choro dainavimo manieros. Choras su šokiu buvo suaugę. Tuo tarpu akademiškas, tuo labiau jungtinis choras, nors partitūrą ir moka, bet nuotaikingai padainuoti šokiui nesugeba. Ausis tą girdi ir tiek! Negali žiūrėti, kaip gražiai šoka ir tuo pačiu girdėti, kaip nevykusiai dainuoja! Todėl jeigu „Jaunystės verpetas“ eina į akademinio jaunimo šventę be savo „liaudininkų“ choro, tai A. Bražinsko muziką reikia naujai aranžuoti. Kitaip muziejus!
Keli žodžiai apie „Čiužela“, kurią dirigavo Vytautas Tetenskas. Drįsčiau teigti, tai buvo viena originaliausių kompozicijų lietuvių programoje. Įžangoje ilgoka liaudies orkestro muzika, po jos prisijungia choras su sutartine. Choro balsai nuotaikingai vedžioja temą ir refreną didžiosios sekundos santykiu, orkestras tuo metu vedą atskirą figūruotą partiją. Išmoninga, labai išmoninga!
„Dainų popuri“ iš Vytauto Kernagio palikimo – jau miestietiškas choro fragmentas. Jos kelionę po dainų šventes aprašiau straipsnyje apie Kauno dainų šventę, taigi, čia tik priduriu du pastebėjimus: pirmas, nors ji išsiskyrė iš bendro programos kolorito, bet jos reikėjo „studentiškai“ temai paryškinti, antra, dirigentas Gediminas Ramanauskas ją pravedė gerai, leisdamas dainininkams „pakaifuoti“. Kalnų parko erdvėje ritmo precizija nebuvo tokia ryški kaip uždaroje Žalgirio halėje, bet priimtina.
„Pasiutusiai gražios Jadvygos polka“, muzika Eugenijaus Čyplio, tekstas, aikštės kompozicija ir choreografija Vidmanto Mačiulskio – dar viena netikėta naujovė, anaiptol ne naujame žanre. Polka, sakytumei, tiesiai iš subatvakario: paprasta melodiją su sekstos pritarimu, charakteringi akcentai, dar ta pana Jadvyga…
Lietuvių programos pabaigoje – „Sidabro lakiūtė“, muzika Sauliaus Petreikio, žodž. liaudies, chorinė aranžuotė Sauliaus Petreikio, D. Beinarytės ir Artūro Anusausko. Ji, minėjau, pateko iš Kauno, kur dirigavo D. Beinarytė. Man pasirodė, jog šiai dainai lietuvių programos architektonikoje teko ypatingas vaidmuo – apibendrinti ir įprasminti visą lietuvių programą. Ir sąlyginai tai pavyko. Netradicinės struktūros daina: pirmoji dalis – tenorų ir bosų duetas sutartinės tema moterims „liūliuojant“ sekunda–tercija. Antroje dalyje sutartine pratrūksta maldingu kreipiniu į Tėvynę: „Palaimink mus su dangumi, Lietuva! Tavimi mes nešini, Tavimi viena. Mus palaimink lietumi, Lietuva…“. Prisijungę šokėjai sustoja, dešinę ranką pagarbiai deda prie širdies… Minties požiūriu – tai lietuvių programos pabaiga, tuo pačiu aiški ir psichologiškai įtaigi kulminacija. Čia lietuvių programa oriai, su romantiška tautine intencija užsibaigė! Bet kur tau…kaip perkūnas iš dangaus, attacca trenkė iš kažkur atsiradusi, dar viena – paskutinė „Paskutinė polka“ (choreografija Elenos Morkūnienės) su J. Gaižausko muzika! Dar vienas nesusipratimas! Kai žmonės rituališkai kreipiasi į Tėvynę kaip dievybę ir šaukiasi palaimos, tai toks veiksmas nuo seniausių laikų būna atliekamas kaip šventas aktas, susikaupus, bent minutę tyloje. Jeigu to nėra, maldos/priesaikos žodžiai ir gestai lieka karikatūra! Žmonijos papročiai yra aukščiau išdaigos! O dėl paties šokio, tos pačios pastabos kaip ir dėl „Jaunystės verpeto“ – šokis geras, visus įsukantis sūkurys, bet muzikai reikia naujos aranžuotės.
Ir vėl šokiai, tik jau bendrieji ir folkloriniai. Latvių „Kiaulės grikiuos“, estų „Kunglos žmonės“, lietuvių „Gransveras“ kaip tokie atrodė įdomūs, gražūs, šventėje, be jokių abejonių, tiko – šventei baigiantis trys visus suvienijantys, suartinantys. Nors tų smagių šokių buvo aiškiai per daug. Šokių apsuptyje šventės vedėjai Gerūta Griniūtė ir Richardas Jonaitis skaitė dalyvių priesaiką – tekstas prasmingas, skaitė raiškiai, tik jau publika neklausė, šurmuliavo, blaškėsi. Tradicinis ritualas – „Gaudeamus“ simbolinės Ugnis ir vėliavos perdavimas sekančios šventės rengėjai Latvijai – toje pačioje sumaištyje. Ceremoniją atliko garbingos ponios – Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė (pasipuošusi tautiniais rūbais) ir Latvijos švietimo ministrė Anita Muižniece. Buvo nejauku žiūrėti – garbingos ponios, ministrės pastatytos į pačią nepatogiausią rimtoms kalboms vietą.
Finalas
Pagal pirminį sumanymą, spėju, šventės kulminacija buvo sufokusuota į solistą Liną Adomaitį ir jo dainą „Mes 3000 karta!“. Bet atsirado dar viena solistė – R. Naujanytė-Bjelle. Apie jos „ypatingą“ vaidmenį kalbėsiu atskirai.
Chorai L. Adomaičio dainą „Mes esame 3000 karta!“ (nedidelę partiją) paruošė iš anksto. Spėju, sumanymas buvo rizikingas, nes daugiau ar mažiau rėmėsi pakartojimu ar bent jau turėto pirmavaizdžio sekimu. Turiu omenyje 2016 m. ir 2018 m. dainų šventėse eksploziją sukėlusią Marijono Mikutavičiaus „Pasveikinkime vieni kitus“, kurią ir dirigavo K. Barysas. Ta daina ir jos atlikimas susilaukė didžiulio pasisekimo, ilgai neišėjo iš dainininkų lūpų – tą gerai pamename. Nesakysiu, jog naujasis sumanymas pakartoti tą efektą su L. Adomaičio daina buvo lyg ir koreliacija, nors dainos forma ir tie solisto susišaukimai su choru, taip teigti leistų. Vadinasi, šventę užbaigti buvo planuota su jaunatvišku „šėlsmu“, spontanišku jausmų euforija ir energijos proveržiu, kurį ir turėjo inspiruoti „Mes esame 3000 karta!“ . Euforija lyg ir gavosi, tik ne tokia stipri kaip tikėtasi… Prisiminkime, kaip veiksmas vyko anose dainų šventėse: M. Mikutavičius ir K. Barysas stovėjo vienas greta kito dirigentų pakyloje, akimis prieš chorą. Jų ritminis, jausminis, psichologinis bendravimas su choru buvo tiesioginis, maksimaliai intensyvus ir užkrečiantis. Situacija šį kartą kitokia: prieš L. Adomaičio pasirodymą atsirado dar viena solistė, net su savo palyda. Kas liko paskutiniam akordui? Solistas L Adomaitis su mikrofonu stovėjo prie pat publikos suolų, veidu į ją, už jo, per visą avansceną judėjo šokėjai, trečiame plane choras ir dirigentas. Solisto bendravimas su choru rezgėsi sunkiai, be tiesioginio kontakto, per „mikrofoną“! Buvo linksma, tikrai gražu, bet toli gražu ne taip efektinga, kaip minėtose šventėse su M.
Mikutavičiumi.
O kas gi buvo giedota praeitojo, „Gaudeamus“ XVIII Tartu, finale? Bendrasis jungtinis choras giedojo Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, R. Tiguls „Kilk, saulele!“ ir A. Ritsing „Leisk man būti paukščiu“! Baltijos šalims aktualios tautinės idėjos manifestavimas, aukštesnė šventės filosofija.
Ir dar „Ypatingos žinios“, „ypatingas įvykis“– gal jau link problemos?
Ką ypatingo galėjo atnešti jauna estrados solistė į dainų šventę? Prieš pat šventę (06-06.) Lietuvos nacionalinio kultūros centro svetainėje pasirodė informacija: „Raminta Naujanytė-Bjelle dainuos Gaudeamus. Gaudeamus spaudos konferencijoje paaiškėjo ypatinga žinia – prie Gaudeamus atlikėjų prisijungs Lietuvos melomanams puikiai žinoma Raminta Naujanytė-Bjelle. Ir ne šiaip prisijungs, o atliks specialiai Gaudeamus sukurtą visiškai naują savo kūrinį. Šis kūrinys taps simboline dalyvių priesaika: pažadu ateiti tuomet, kai reikės vieniems kitų, ir stovėti ne tik už save, bet ir už kitą. Kūrinys buvo įkvėptas Gaudeamus didžiojo koncerto režisierės Leokadijos Dabužinskaitės surinktais Vilniaus universiteto studentų, besiruošiančių Gaudeamus, žodžiais. Bus įspūdinga!“ (19-oji Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė https://gaudeamus2022.lnkc.lt › ) Dar patikslinta: „Organizatorių prašymu, studentų buvo klausta, kokios vertybės jiems yra brangios, ką jie vertina savo pasaulyje. Visi atsakymai pateko į Ramintos Naujanytės-Bjelles rankas ir nugulė į kūrinį „Ateinu“, kurio epilogą dalyviai atliks savo kalbomis – lietuvių, latvių, estų ir ukrainiečių.“ (Ten pat.).
Neverta intriguoti ir kelti klausimo, kokio lygio ir metodikos buvo ta „apklausa“, koks jos reprezentatyvumas, aiškintis, ar dėl solisto buvo skelbiamas konkursas ar ne? Bet žinia aiški: į šventę ateina populiari solistė, ji turės savo rolę, dainuos su savo dainą, ir jai atitars choras. Nereikia būti naiviam, jog nesuvoktum, kad tai buvo vyriausios režisierės aistringas troškimas parodyti inovatyvią, reformuotą studentų dainų ir šokių šventę, pateikti jos naują, vizualiai patrauklesnį pavidalą. Troškimas kilnus, suprantamas. Vis dėlto, ką šiame „Gaudeamus“ veikė estrados solistė R. Naujanytė-Bjelle? Jai tarsi buvo suteikta iš dausų su baltasparnių palyda nusileidžiančios Mūzos rolė. Ji su savo oracijomis pasirodydavo tarp nacionalinių programų, kalbėjo apie harmoniją ir kitas aukštuosius dvasios virpėjimus, o finale su savo kūrybos daina „Ateinu“ jau kreipėsi į šventės dalyvius ir publiką. Vis dėlto ta invokacija į šventę neįsirašė, atrodė kaip naivoka priemaiša, inkliuzas, iš populiarių masinių koncertų ar TV ekrano patekęs į rimtą meno šventę. Invokacija „Ateinu“ su žodžiais – „Augau istorijos tęsiniui, mąstau, kuo gimėm, kas esame. Dėkoju namams be sienų. Žemė virpa naktį ir dieną…“ etc. – lyg girdėta. Sovietmečiu šaunus vyras iš Kaukazo, azerbaidžianietis Muslimas Magomajevas ant visos sovietijos plyšojo –„Ja prišol y stalo v myre vesna“, buvo dainelė ir apie namus be sienų – moj adres ne dom y ne uilica… Pažadas internetiniame tekste, jog „Šis kūrinys taps (daina „Ateinu“ – R.G. ) simboline dalyvių priesaika: pažadu ateiti tuomet, kai reikės vieniems kitų, ir stovėti ne tik už save, bet ir už kitą.“ – skamba tiesiog virš naivumo. Pasaulio muzikinė patirtis sako, jog manifestuoti aukštąsias dvasines ir visuomenines vertybes didelėse šventėse yra pajėgios tik stambiosios vokalinės–instrumentinės formos, dar šventybiniai himnai, dar tradicinės ritualinės dainos. R. Naujanytė-Bjelle „Ateinu“ – viso labo nauja kupletinė dainelė su liūliuojančiu choro priedainiu „Aaaa, aaa“. Priedainis neblogai subalsuotas, klausėsi kaip ir bet kokia kita tokio pobūdžio daina. Dirigavo Rasa Gelgotienė. Mūsų dainų švenčių repertuaro kontekste tai nebuvo pati blogiausia, bet ir ne viena iš geresnių dainų. Publikos reakcija? Ji įsismaginusi per tas linksmas polkas tos invokacijos nelabai ir klausė.
Iš viso to seka nuojauta, jog šį kartą „Gaudeamus“ šventę buvo siekta priartinti prie performanso. Ir čia jau ryškėja problema! Masinių švenčių – populiarios muzikos, proginių renginių miesto aikštėse, miestų jubiliejinių šventimų – daugėja. Jos ima tarpusavyje konkuruoti, niveliuoti visuomenės meninius standartus. Kol dainų šventė laikosi savo konstitucinių reikalavimų, konkurencija joms nebaisi. Bet jeigu jie bus pažeisti ir į dainų šventę bus atidarytos durys populiariajai masinei muzikai ir populiariems solistams, jų žlugimas neišvengiamas.
Užsklandai
Mano dalykinio (technologinio) pobūdžio pastebėjimai šventės struktūros atžvilgiu, noriu tikėti, nemenkina pačios šventės ir meno kolektyvų – choro, choreografinių kolektyvų, liaudininkų – pasirodymo atskirai juos paėmus. Mūsų delegacijos chorinė programa nors ir nebuvo pati geriausia, buvo vertinga, gerai atlikta. Chorai buvo pasiruošę, šokėjai demonstravo ištobulintą, į originaliosios profesionaliosios kūrybos statusą orientuotą meną. Įspūdingos aikštės kompozicijos. Šventėje buvo daug naujos muzikos, laimei, su jos partitūromis (NLKC tinklapyje) buvo galima susipažinti iš anksto.
Gaudeamus“ XIX jau tolsta į praeitį. Kokie bus XX, XXI „Gaudeamus“ , priklausys nuo daugelio aplinkybių, net ir nuo karo Ukrainoje baigties. Mano saulelei ridenantis vakarop, lenkiu galvą prieš visus buvusius – jau Amžinybėn išėjusius ir dabar diriguojančius dirigentus, šio „Gaudeamus“ XIX vyriausiąją režisierę Leokadiją Dabužinskaitę, scenografą Marių Puskunigį, chorus koordinavusią D. Beinarytę, garso režisierių Valdą Karpušką ir visų žanrų meno kolektyvų dalyvius ir vadovus.