Neseniai pažiūrėjau įdomią ir turiningą LRT laidą, pašvęstą PETRO BINGELIO Atminimui. Vėl atgijo prisiminimai iš bendravimo su šiuo neeiliniu Žmogumi. Vėl girdžiu Jo žvalų balsą, pasakojantį savo įspūdžius iš stažuotės Vokietijoje; apie jo svajones ir planus dirbti Lietuvos labui. Iš Leipzigo Petras grįžo „pasikrovęs“ dideliems darbams choro meno baruose. Nekantravo griebtis darbo, kol viskas šviežia Jo galvoje ir širdyje. Noriu pasidalinti keletu įspūdžių, kurie atskleistų paprastą Petro žmogiškumą ir priartintų Jį prie mūsų – paprastų žmonių.
Dirigavimo užsiėmimai vyko maestro Kurt Masur privačiame name. Svetainėje stovi du fortepijonai, kur renkasi studentai. Į maestro pamokas Petras važiuodavo tramvajumi. Vieną rytą bevažiuojant, tramvajus susidūrė su dviratininku. Kol atvyko policija, kol išsiaiškino įvykio priežastis, gerokai užtruko. Petras pas profesorių atvyko stipriai pavėlavęs. Darbas vyksta kaip Įprasta, visi pasinėrę į kūrybą. Petras tyliai įeina, tikėdamasis prisijungti prie grupės. Deja… Profesorius net nepažvelgęs į Petro pusę, dirba kaip dirbęs su studentais. Pavėlavusysis profesoriui yra tuščia vieta. Maestro dirba ir Petro „nemato“. Petras sėdi susigūžęs, nesumano, ką gi daryti. Kaip parodyti maestro, kad Jis pasiruošęs dirbti. O Profesorius „nemato“ ir tiek. Nejaugi viskas? Sulaukęs pertraukos mokslo draugų padedamas, neramia širdimi Petras bando pasiteisinti dėl pavėlavimo. Viską išklausęs, profesorius mosteli ranka: „bitte, dirigieren“. Taip Petras gavo pirmąją vokiško punktualumo ir Ordnung pamoką. Nuo to laiko Petras prie profesoriaus namų atvykdavo anksčiau. Vaikštinėja prie vartelių, nenuleisdamas akių nuo laikrodžio. Tik atėjus nustatytai valandai, spaudžia skambutį. Nei anksčiau, nei vėliau. Toks yra tikrasis kultūringo žmogaus punktualumas.
Kitas „nuotykis“ dar įdomesnis. Studentai dirba su orkestru. Diriguodamas orkestrui, Petras tiksliai laikosi visų partitūros ženklų. Priėjęs prie fortissimo, kad užsimos, orkestras kad sugriaudės, muzikantai šokinėja kėdėse. Kiek pasiklausęs, profesorius sustabdo orkestrą. Paima Petrą už alkūnės, pasiveda į šalį ir sako jam į ausį: pas mus toks fortissimo vadinamas „matj- matj“, ir ištarė rusišką keiksmažodį, kurį žino visas pasaulis. Taip Petras gavo antrą vokiškos interpretacijos pamoką ir sužinojo kaip reikia diriguoti fortissimo…
Kalbėdamas apie savo darbo kūrybinius planus, apie choro darbo perspektyvas, Petras pridurdavo: reikia dirbti Lietuvai. Ir dirbo nepavargdamas beveik 50 metų. O dabar, kai nuskambėjo paskutinis Petro Bingelio gyvenimo simfonijos akordas, matome jog tai nebuvo tušti žodžiai. Tai nebuvo žymaus žmogaus poza. Tai buvo tikra, kaip ir visas Petro gyvenimas. Tai buvo Petro gyvenimo credo. Jis buvo atsidavęs mėgstamam darbui ir Lietuvai. Užsimezgus pokalbiui apie Kauno valstybinio choro kūrybinį gyvenimą, Petras su pasididžiavimu tardavo: „mane galima rasti darbe bet kuriuo paros metu“. Galime didžiuotis, kad Lietuvos žemė išaugino tokį sūnų. Petras yra pelnytai valstybės įvertintas ir pagerbtas. Bet viena dovana Jam buvo ypač brangi. Kaip Jis džiaugėsi ir didžiavosi gavęs dovanų J. Naujalio asmeninę batutą iš kompozitoriaus dukros rankų. Kaip didžiausią šventenybę Jis laikė rankose batutą ir džiaugėsi kaip mažas berniukas, gavęs trokštamą gimtadienio dovanėlę.
Stovėdami didelio kalno papėdėje, negalime aprėpti jo didybės ir grožio. Tik toldami nuo kalno, pamažu pamatome spindinčią jo viršūnę, žaliuojančius šlaitus ir tarpeklius, retas kalnų gėles ir jų kvapą. Taip ir su didžiais žmonėmis. Kuo labiau Laikas mus atitolina nuo Išėjusiojo, tuo aštriau pajuntame, ko netekome. Tik didis žmogus galėjo sau leisti garbę – atgulti Amžinojo poilsio gimtosios Dzūkijos kaimo kapinaitėse. Tame žemės kampelyje, kuris išaugino sūnų vertą Lietuvos.
Dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ JUKONIENĖ