RASA GELGOTIENĖ, Lietuvos chorų sąjungos prezidentė
Norisi pasidalinti įspūdžiais iš 9-ojo Auksinės Šalčios juostos konkurso, Vykusio Eišiškėse birželio 16-18 dienomis. Idėja aprašyti šį įvykį man kilo besiklausant jau kelių pirmųjų chorų – labai netikėtai daug kas nustebino ir net sujaudino.
Ankstų šeštadienio rytą gražioje Eišiškių bažnyčioje užgiedojo pirmasis choras – III-iojo Liublino licėjaus merginų choras. Kiek daugiau nei 20 mergaičių programą atliko labai dailiai – minkštas garsas, puiki intonacija. Visa programa atlikTa mintinai.
Po jų į sceną išėjo Šalčininkų merginų ansamblis ,,Grazioso” – ir tai buvo pirmasis mano nustebimas: Šalčininkuose atsirado naujas chorinis kolektyvas! Devynios merginos nuoširdžiai muzikavo, matėsi didiuis jų vadovės Tatjanos Ulbin darbas: kūriniai skambėjo aranžuotėse, pritaikytose specialiai šiam kolektyvui – galbūt galima būtų abejoti, ar visuomet taip reikia elgtis su partitūromis, tačiau rezultatas pateisino vadovę, buvo tikrai gražu.
Trečiu numeriu pasirodė vėl vietinis choras – Šalčininkų St. Moniuškos meno mokyklos jaunių choras. Šį kolektyvą esu girdėjusi prieš keletą metų: dabar tai visiškai kito lygio choras – nepaprastai išaugęs, sustiprėjęs, parengęs labai rimtą programą, gal net kiek per sudėtingą ir per didelę, tačiau verta atiduoti pagarbą dėl įdėto didžiulio darbo, o ir rezultatas buvo tikrai geras. Noriu pasakyti, jog tokių puikių dviejų vietinių kolektyvų pasirodymas mane tikrai nustebino – juk dar visai neseniai Šalčininkų rajonas negalėjo pasigirti nei chorų gausa, nei jų meniniu lygiu. Esu šio konkurso komisijos narė nuo pat jo pradžios, ir dažniausiai džiugindavo tik Eišiškių vaikų choras.
Išėjus į sceną Vilniaus kolegijos “Vaidilutėms” ir taip jau dailius garsus pakeitė tiesiog nežemiškas, kupinas spindesio, brandaus merginų choro garsas. Nuostabiai geras vokalas, puikiai parinkta programa, be galo jautriai atlikta Vaclovo Augustino ,,Tėvyne mūsų”, puikus solisčių duetas įžymiojoje Eriko Ešenvaldo ,,O Salutaris” giesmėje… Buvau sujaudinta ir sužavėta, lenkiuosi didelio talento dirigentei Genovaitei Kumpienei. Beje, kaip vėliau išsikalbėjome, ,,Vaidilutės” jau ketvirtą kartą dalyvauja šiame konkurse, ir ketvirtą kartą laimi Auksą (Auksinę Šalčios juostą – rec. past.).
Po žavių merginų į sceną pakilo Vilniaus ,,Eglė” – puikiai žinomas, ilgą meninį kelią nuėjęs moterų choras. Nustebino, kad choras toks didelis (pastebėjau, kad Lietuvoje, nors moterų chorų yra gana daug, dauguma jų nedideli). Neskaičiavau, kiek dainininkių išėjo į sceną, bet labai norėjosi patarti vadovei perrikiuoti chorą į tris eiles – vis tik dvi eilės išsitempė per visą scenos ilgį, ir tai man atrodė gana rizikinga. Taip ir buvo. Puikiai padainavusios du pirmus kūrinius (už pirmą net pasirašiau devynis balus iš dešimties), trečiajame, kuris buvo atliekamas su akompanimentu, ,,Eglės” intonacija nusmuko – sopranai visiškai negirdėjo fortepijono, nes stovėjo per toli nuo jo. Tai buvo Kęstučio Daugirdo ,,Užaugo liepa” – kūrinys, kurį “Eglės” choras, be abejo, puikiai moka, tačiau koją pakišo štai tokia paprasta techninė detalė – choro sustatymas.
Šeštuoju numeriu pasirodęs kolektyvas vėl nustebino – Balsių bendruomenės choras. Na, tik pagalvokite – dabar, kai mes Lietuvoje tik ir kalbame, kaip viskas blogai, kaip nyksta chorai, kaip niekas jiems nepadeda, kaip trūksta visko – choristų, chorvedžių, valdžios dėmesio… …Išeina štai į sceną ,,Balsių bendruomenės choras ” su jauna kūrybinga ir talentinga vadove! Išeina ne tik padainuoti savo bendruomenės šventėje, o stoja varžytis į tarptautinį konkursą. Ir varžytis tikrai buvo verta! Jau nuo pirmų taktų šis nedidelis kolektyvas nustebino, sustatęs 10 merginų šonu į publiką ir puikiai, visiškai stiliuje, atlikdamas sutartinę, akomponuojant būgneliui. Puikus sprendimas. Nė kiek ne blogiau nuskambėjo kitos dvi dainos – subtili Leonido Abario ,,Tyliai tyliai” (puikus piano ), ir smagus lengvo žanro kūrinys programos pabaigoje. Entuziastingas, kūrybingas kolektyvas! Nuoširdžiai linkiu sėkmės jo vadovei. Tokių chorų atsiradimas – puikus ženklas mūsų chorinei kultūrai, ir ne tik jai, o taip pat ir visai visuomenei, kuri turi jau ne tik universitetų ar kolegijų chorus, bet ir vietinės bendruomenės chorą.
Moterų choras ,,Nona” – tai dvidešimt moterų gražios gilios mėlynos spalvos suknelėmis, atstovaujančios Kaišiadoris. Labai jautriai, meniškai atliko visą programą, o labiausiai man patiko Vilijos Mažintaitės ,,Saulele motule”. Gražus altų garsas. Gal kiek silpniau vokaliai pasirodė sopranai. Turiu ypač pažymėti dirigentės, kaip puikios interpretatorės, savybes – visose dainose ji labai aiškiai vedė chorą į kulminaciją, meistriškai dėliojo kūrinių dinaminius kontrastus.
Ir štai dar vienas vietinis kolektyvas: Šalčininkų kultūros centro Dainų ir šokių ansamblio ,,Solčanie” choras. 19 dainininkų gražiais tautiniais kostiumais. Džiugu, jog dalyvauja chorų konkurse – tai nepaprastai augina choro lygį. Protingas choro sustatymas: nors vyrai vos keli, bet gana stipriais balsais, ir pastatyti pačiame centre gana neblogai girdėjosi, davė gerą pagrindą visai chorinei faktūrai. Įspūdingai nuskambėjo P. Bebeneko giesmė ,,Witaj, Pokarmie”.
Širvintų kamerinio choro ,,Dermė” sudėtis tokia: 6 vyrai ir 16 moterų. Dirbdama chorų konkursų komisijose turiu įprotį užsirašinėti dalyvių skaičių ir ypač mane domina vyrų ir moterų balsų balansas. Deja, turiu pasakyti, kad toks ,,balansas” (o tiksliau – disbalansas, kai vyrų balsų yra gerokai per mažai) yra pastaruoju metu visiškai įprastas. Teks turbūt mums visiems su tuo kažkaip susitaikyti? Teks daryti aranžuotes, kur vyrai dainuotų tik vieną partiją (deja, dažnai ta partija būna nepatogi ir tenorams, ir bosams), arba tenorus stiprinti altais, arba rinktis kūrinius, kuriuose vyrų balsų grupei nėra sunkių, atvirų epizodų. Kiekvienas vadovas su tuo susiduria ir turi ieškoti kūrybingų sprendimų. Taip pat tų kūrybingų sprendimų reikia ieškoti ir patiems choristams – tai yra, įtraukti į chorus kuo daugiau vyrų. Tačiau ,,Dermės” pasirodyme vyrų ir moterų balsų ansamblis buvo visai darnus. Matyt, vadovei tų kūrybingų sprendimų nepritrūko: Kipro Mašanausko ,,Lietuva” prasidėjo gražiu unisonu, o priedainyje choro vyrai tikrai sudarė tvirtą atsvarą moterų balsams. Iš tiesų džiugina tokia aukšta mūsų chorų vadovų kvalifikacija ir meistriškumas – štai, pavyzdžiui, šios dainos priedainyje dirigentė gražiai ,,prigesina” sopranų aukštas natas tam, kad jos nesuskambėtų aštriai, tuo tarpu kantileninėse vietose leidžia moterims padainuoti ryškiau. Gal tik suabejojau dėl antro kūrinio pasirinkimo – latvių kompozitoriaus Richardo Dubros kūriniai, net ir tie, kurie atrodo labai nesudėtingi, visuomet yra ,,kietas riešutėlis”. Juos iš tiesų yra labai sunku gražiai atlikti, ne veltui dažniausiai juos dainuoja būtent profesionalūs, o ne mėgėjų chorai.
Santaros klinikų mišrus choras buvo beveik išimtis iš taisykle tapusio to nelemto vyrų ir moterų balsų disbalanso. 8 vyrai ir 11 moterų – iš tiesų tai puikus santykis, tuo labiau, kad vyrai šiame chore dar ir dainavimo kokybe tiesiog sužavėjo. Techniškai, meistriškai atlikta Zitos Bružaitės ,,Užtekėjo saulelė”. Gal suabejočiau Passereau madrigalo atlikimu – nors ir labai simpatiškas, kūrinys yra specifinio žanro, tokius kūrinius sėkmingiau atlieka tie, kas specializuojasi Renesanso muzikoje. Vytauto Miškinio ,,Ave regina coelorum” skambėjo tvirtai, užtikrintai – nuoširdžiai sveikinu kolektyvą, nes šis kūrinys tikrai sudėtingas, tirštos chorinės faktūros, ir ,,Santarai” teko įdėti nemažai darbo, kad jis taip puikiai suskambėtų.
Vytauto Didžiojo universiteto merginų choras pademonstravo tikrai aukštą meistriškumą. Visą programą atliko puikiai – nuo pat pirmo kūrinio (Hyon Kook ,,Pie Jesu”) choras sušildė bažnyčią minkštu, neforsuotu garsu ir sužavėjo idealiai išlygintais balsais. Dar jautriau ir įtaigiau nuskambėjo Vilijos Mažintaitės ,,Rūta žalioji”. Žaviuosi jaunosios dirigentės Miglės Chmieliauskaitės be galo kruopščiu darbu (išlyginti vos 13-os merginų balsus iki tobulo chorinio skambesio tikrai nėra paprasta), muzikalumu, puikiomis interpretacijomis.
Kitas Vytauto Didžiojo universiteto kolektyvas – mišrus choras ,,Vivere cantus”. Vėl suskaičiavau: 7 vyrai ir 18 moterų. Nedidelis choras, bet kaip gražiai, neforsuotai, puikiai išlygintais balsais skambėjo visi kūriniai. Dirigentas Rolandas Daugėla – vienas iš pačių geriausių interpretatorių. Kiekviename kūrinyje buvo siekiama ištisinio, nenutrūkstamo vedimo, ir toje tėkmėje išreikalauta iš choristų tobulo frazių jungimo, dažnai pasitelkiant grandininį kvėpavimą. Tai labai įtraukia ir klausytoją. Spiričuelo atlikimas irgi buvo meistriškas – neskaitant dinaminių kontrastų, buvo drąsiai pasitelktas ir tembrinis kontrastas tarp merginų unisono atviru garsu ir viso choro minkštu vokalu atliekamų epizodų. Tai vėlgi akivaizdus brandaus dirigento, jo atlikėjiškos drąsos įgyvendinant savo kūrinio viziją, braižas. Gal tik kulminacijoje sopranai kiek paforsavo, tačiau bendras spiričuelo įspūdis buvo labai stiprus.
Po tiek daug puikių Lietuvos chorų pasirodė choras iš Lenkijos – Lodzės technikos universiteto choras – didelis stiprus akademinis kolektyvas, su puikia (kas ir dera technikos universitetui) vyrų grupe, su didele vokaline jėga, kontrastingais niuansais, efektingu repertuaru.
Lietuvos Žemės ūkio ministerijos choras ,,Dobilas” vėl suteikė nemažai gerų emocijų. Pirmiausia reikia pastebėti, kad choras nemažas (į Eišiškes atvyko daugiau nei 30 choristų), ir vyrų grupė, nors ir nedidelė (8), buvo tikrai stipri – ryškūs tenorai ir sodrūs bosai. Choras gražiai atliko gana sudėtingą Juozo Naujalio motetą ,,Omnes amici mei”, čia galiu pažymėti nepriekaištingą intonaciją ir polifoniniuose epizoduose labai gražiai atskleistus tenorų ir bosų tembrus. Akivaizdu, jog šis, kadaise klestėjęs kolektyvas, vėl naujai atgimsta, vedamas tvirtos dirigento Igno Garlos rankos.
Tarptautinis choras iš Varšuvos ,,In action” (ir vėl balansas prastas – 6 vyrai ir 16 moterų) dainavo gana įdomią, modernią programą. Gyvas, energingas, ryškus atlikimas, tačiau vokalinei pusei šiame chore skiriama mažiau dėmesio.
Kitas lenkų choras – ,,Konsonans” (iš Stavigudos miesto Lenkijoje) pasirodė panašia sudėtimi: 8 vyrai ir 20 moterų. Kažkuo panašus į ,,Dobilą”, gal tik vyrai ne taip tvirtai dainuoja. Ir vietomis intonacija nebuvo be priekaištų. Nuostabiai gražios ryškiai raudonos chorisčių suknelės. Atkreipiau dėmesį į tą faktą, jog choras įkurtas nedidelio Lenkijos miesto vietos iniciatyvų rėmimo sąjungos iniciatyva. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje atsirastų tokių iniciatyvų.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademinis choras ,,Daina” vėl nustebino nuostabiu pasirodymu (visai neseniai žavėjausi šiuo choru konkurse Vievyje). Puikiai parengta sudėtinga programa, vėl labai įdomus Julijos Ovsejčiuk kūrinys. Dirigentė Ramunė Navickienė – stipri interpretatorė, įtraukianti chorą į labai intensyvų, ekspresyvų muzikavimą. Ir vėl, kaip ir Vievio konkurse, O. Gjeilo ,,Ubi caritas” vidurinėje dalyje ,,slystelėjo” intonacija, tačiau bendras dainos pravedimas buvo tikrai stiprus ir įtaigus, mane labai žavėjo šio choro ,,piano”.
Į sceną įžengė Klaipėdos Žvejų kultūros rūmų moterų choras ,,Dangė”. Komisijai nėra lengva vertinti taip išmaišytus chorus – sunku palyginti vienus tos pačios kategorijos chorus su kitais, kai tarp jų dainuoja kitos kategorijos chorai. Tačiau, iš kitos pusės, aš visiškai pritariu konkurso organizatoriams, jog daug svarbiau yra sudaryti sąlygas chorams – vietiniai chorai ir chorai iš Vilniaus dainavo anksčiau, o klaipėdietėms buvo duota pakankamai laiko atvykimui iš Klaipėdos. Toks humaniškas požiūris į kiekvieno choro situaciją tik rodo konkurso rengėjų norą visiems suteikti kuo geresnes sąlygas. Gal tik abejočiau, ar teisinga yra leisti kai kuriems chorams išsibandyti akustiką bažnyčioje, kai tuo tarpu kiti to padaryti negali. Šitame reikale jau tikrai turėtų būti suteiktos visiškai vienodos sąlygos – arba visiems, arba nei vienam. Bet grįžkime prie ,,Dangės”. Na, tai buvo tikras konkurso apogėjus! Visa komisija be galo susižavėjo šiuo choru: 24 moterys, jaučiasi, kartu dainuoja jau ne vienerius metus, yra tikrai puikiai susidainavusios. Sopranai, tiesa, pasirodė stipriau nei altai, ir (tai būna gana retai) net aukštoje tesitūroje nerėžia ausies. Ypač pabrėžčiau tą faktą, jog dirigentė programą sustatė beveik vien iš naujų lietuviškų kūrinių, neskaitant Piotro Janczako ,,Miserere”, kuris buvo atliktas kaip privalomas lenkų kompozitoriaus kūrinys ir netgi laimėjo specialųjį prizą už geriausią lenkiško kūrinio atlikimą (nors atrodė, kad tą prizą tikrai turėtų laimėti lenkų chorai). Komisija ilgai diskutavo – juk šiam chorui norėjosi skirti prizą ir už geriausiai atliktą bažnytinį kūrinį (V. Miškinio ,,Tu es” ), ir už geriausią lietuvišką kūrinį (Giedriaus Svilainio ,,O vos omnes” ), tačiau juk reikėjo palikti prizų ir kitiems chorams, tuo labiau, kad ,,Dangė” tikrai neabejotinai nusipelnė ,,Grand prix”. Nepaprastai džiaugiuosi choro ,,Dangė” ilgamečiu klestėjimu, žaviuosi nenuilstamu dirigentės Juditos Kiaulakytės darbu, ir noriu pabrėžti, jog ji ne tik be galo kruopščiai ir tuo pačiu labai muzikaliai parengia visas ,,Dangės ” programas, bet taip pat inicijuoja naujų kūrinių moterų chorams gimimą bei organizuoja renginius, skirtus moterų chorams ir vokaliniams ansambliams.
Konkurso pabaigoje vėl išgirdome vaikų balsus – sakralinis jaunių choras iš Marijampolės programą atliko dailiai, minkštu, maloniu ausiai garsu. Nors ne visai pavyko tribalsumas Garau giesmėje ,,Ave Marija”, kiti kūriniai – “Viešpaties lelija” (G.Jautakaitės), “Pelėda” (O. Narbutaitės) ir “Vyturys” (L.Abario) skambėjo labai simpatiškai ir gražiu vaikiškų balsų skambesiu uždarė šį konkursą.
Išklausius net 19 chorų reikia pasakyti, jog tokio stipraus tarptautinio konkurso Lietuva daugiau neturi. Na, tarptautinis pobūdis šįkart buvo tik dėl dviejų šalių dalyvavimo – konkurse dainavo tik lietuvių (15) ir lenkų (4) chorai. Latviams atvykti šiemet sukliudė jų ypatingą 150 metų jubiliejų mininti Dainų šventė. Baltarusių chorų nebuvo dėl suprantamų priežasčių. Šio konkurso išskirtinumas – kaimyninių šalių chorų dalyvavimas, ir tas geros kaimynystės aspektas man pasirodė ypatingai svarbus dabar, karo Ukrainoje metu. ,,Auksinę Šalčios” juostą remia dviejų šalių – Lietuvos ir Lenkijos institucijos, pasienyje gyvenantys lenkų tautybės žmonės gali girdėti savo kalba atliekamus kūrinius, o Lietuvos chorai gali pasirungti su labai stipriai išvystytą chorinę kultūrą turinčia kaimyne Lenkija. Nuostabiai graži Eišiškių bažnyčia suteikia puikią erdvę chorų pasirodymams, o jos klebonas nepraleidžia, rodos, nei vieno choro pasirodymo. Šiemet konkurse dalyvaujantys lietuvių chorai buvo labai gerai pasirengę – tikriausiai įtakos turėjo neseniai vykęs Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas. Bet labiausiai mane nudžiugino bendros tendencijos – naujų chorų atsiradimas, buvusių jau ant išnykimo ribos chorų sustiprėjimas, vietinių bendruomenių iniciatyvos ir net trijų Šalčininkų rajono kolektyvų dalyvavimas.
Belieka padėkoti Šalčininkų kultūros centro direktorei Gražinai Zabarauskaitei ir jos komandai už didelį ir nepaprastai reikšmingą chorinei kultūrai darbą.
Sveikinu visus dalyvavusius chorus ir linkiu gražios vasaros!
Nuotraukoje – konkurso vertinimo komisija: doc. Rasa Gelgotienė (Lietuva), prof. Elžbieta Kržeminska (Lenkija), prof. Ivona Vyšnievska – Salamon (Lenkija), p. Nadia Povoroznyk (Ukraina)