Dr. Lina Dumbliauskaitė – Jukonienė
Su džiaugsmu ir didele pagarba autoriui MUZIKOS BARUOSE ( (nr. 7-8) perskaičiau Krescencijaus Stoškaus straipsnį apie Jubiliejinę dainų šventę. Atidžiai perskaičiau du kartus. Būtent tokio straipsnio seniai laukėme. Autorius palietė visus giluminius etnoso, istorijos, dvasinius aspektus. Visi kiti rašymai apie Dainų šventę – tik populistiniai pliurpalai ir jaunų galvų zombinimas. Nepaprastai reikėjo būtent tokios Dainų šventės analizės bei filosofinio estetinio įvertinimo. Mes, kurie dešimtmečiais „trynėmės“ dainų švenčių „virtuvėje“, gerai žinome visus pliusus ir minusus. Reikia pagaliau pripažinti, jog Dainų diena Didžios šventės renginių grandinėje buvo dvasiškai silpniausia grandis. Čia, anot K. Stoškaus, „buvo nusisukta nuo šimtmečio dvasios“.
Nesuprantama ir Chorų sąjungos pozicija bei abejingumas paleidžiant viską savieigai. Ir atiduodant „vadeles“ į dvasiškai nepribrendusio žmogaus rankas. Mes vis džiūgaujam dėl prizų, laimėtų konkursuose. O Šimtmečio dainų šventė lyg tarp kitko… Net K. Stoškus, būdamas ne muzikas, pastebėjo gilų dvasinį plyšį tarp Dainų dienos ir kitų Jubiliejinės renginių. Jeigu ankstesni renginiai garbingai nešė mūsų tautos istorinio tapatumo vėliavą, tai Dainų diena „pakvipo“ nostalgija „geriems laikams“. Nesvarbu, kad skambėjo „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“ ir kita… Šie kūriniai skambėjo ir sovietmečiu… O kur šimtmečio DVASIA?
Dar keletas žodžių. Menkiausiai progai pasitaikius, visi, kas laiko save protingais, nepraleidžia progos „tvatinti“ N. Putinaitę. Ypač ji kliūva tada ir tiems, kai pradedama „filosofuoti“ apie dainų šventes. Ji garsiai pasakė tai, kas iš tikro buvo. Jokio melo ir jokio šmeižto. Tie, kurie įsižeidę dėl N. Putinaitės pasisakymų, man primena liaudies patarlę apie „degančią kepurę“… Reikėtų, labai reikėtų Chorų sąjungai ir Dainų švenčių direkcijai ieškoti tikro ir stipraus lyderio, lygiaverčio kitų žanrų meno vadovams ir organizatoriams. Nejaugi mes tam nepribrendome? Juk užaugo jaunoji karta.
Taigi trumpai: kviečiu visus paimti į rankas MUZIKOS BARUS ir atidžiai perskaityti K. Stoškaus straipsnį. Gal kiek prašviesės mūsų smegenėlės…